Aš nekenčiu tavęs.
Tariu ir byra ašaros per skruostus.
Aš nekenčiu.
Jaučiu, kaip žodžiai sąžinę paglosto.
Ir ta neapykanta tokia gili,
Bet ji nesugeba paguosti.
Ji nesustos, ji plis širdy,
Nes ji jau per stipri
Palikti mano tuščią uostą..
Prašau išeik..
Kad mano akys nematytų pikto tavo veido.
Ir niekad nepareik.
Aš kaltinsiu pati save,
Kad plisti pykčiui leidau..
Ir nesirodyk daugiau niekuomet.
Negrįžk keliais jau šimtąkart išmintais pykčio..
Ir leisk neapykantoj vienai sudegt,
Kad po truputį gęsčiau, gęsčiau ir išnykčiau…