mano kūnas
pasklis po Visatą
šimtmečiams
tyliai kvėpuojant
greitėjančiu oru

o pramotės
laužu nutiesusios tiltą
sugrįš į naktis

į žiemą sugrįš
nusidėjėliai piemenys
smilkyt laukų
lazdomis ir troškimais

tik saulužė
nubrėžusi ratą
negrįš
vėl švytėti virš
kairiojo tavo peties