Iš dangaus ar iš žemės gelmių
pasipils peleninis vanduo,
atšniokštuos ir užtrokš
susigėręs miestelio kempinėn,
ir supuls kaip supuola į akmenį vėl
atitirpęs akmuo,
nes lava – vien tik laikinas
laiko pavidalas,
vien prie godulio griaučių
pažirę auksiniai: išmok
tu mane tartum vandenio lašą juodoj
dykumoj – atgaivingą ir didelį:
liūtis praūžė ir mirė, likau
vienintelis lašas, langinės
kregždutės snapu nuraškytas:
uolus fotografas Vezuvijus
vaikišką žaidžia žaidimą: Sustink!
sustinkite, upės ir ašaros,
valty Kėlėjo išlietos,
sustinkite, zvimbusios kulkos,
didvyrių skeletuos,
pulkai pajaunių, būriai pakasynų
puotautojų, kėlę
midaus bokalus už nebūtą,
už būsimą laimę, vaikai
Ubagyno kieme, kokios tobulos mūsų
kavonės: nė vienas
seniai nebematomas,
nesusapnuojamas, rėkia:
nušoviau, jau kriski, nušoviau,
gulėk, nesujudinki kadro!
ateis su kapų šluotelytėm, apšluos
ir nulies tavo formą iš gipso,
kur urzgia po kojom
ir smegduobėm verias: Sustink!
sustink įsitvėręs į kraštą
kalkėjančių gyslų spyruoklėm,
į kalbą, į raštą –
jis vienas tave ir temoka,
jis vienas vienintelis lašas,
langinėms iš karščio nusvirus,
suskilusiom plaštakom siek ir kabinkis,
klabenki, ir bus pradarytos
kalkėjančios gyslos,
skubėki, kol šniokščia,
skubėki, kol šniokščia
akmuo.
Braziūnas Vladas. Alkanoji linksniuotė: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1993. – P.64-65.
