špokai ir mažieji uoksų paukšteliai manuos
inkiluos – galingiausieji man
užtarytojai mano žaismė
pirmučiausia – sielos pusiau-
svyruonėjančios žvakės su sna-
po vaškuolėm dagtelėm, taš-
kuotos mažybinės povos su
perlų vainikais ir aukso žie-
dais ant kojelių – pagaus ir
nurinks ne iš tikro, numaus
ne iš tikro, tik taip pasakyta
dainoj, tai svajota
tai visko – iš nieko – ir būta
1998.VIII.8–2000.VII.30
Braziūnas Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.49.
šilkinis peilis, varno sparnas varsto
dangaus lapus, va pjaustė
Jurga Krišjanio dainas, jų penktą tomą
tą, sergstimą vėlių ir laiko močių
guldau prie Juškų, prie šviežrūgės
duonos kalnelio, prie duonriekio, lengva
gulėt suartoj, ant kranto, raudei
šilkinei slysčiojant pašaknėmis
Jurja, rasą paleiski, krisk, Jani, skrisk, ris-
kis nuo to kalnelio, lygauk per lygumas, šviesi naktis, pra-
sivėrus, žvėrys rausvais liežuviais
žuvys išeis su varnais kupoliaut, jau
saulelė vėl, vėlės vėlinas, sustok, lauk
jos palauks, laikas paliaus, leis
skleistis, leipt, bet dainą pabaigt aukštais
dideliais balsais, baltas gaus – din – dan-
gaus laukas –
platyn – –
platyn – –
2000.XI.28–29
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2002. – P.42.
Sukarpyti keliai neatlaiko nei riksmo
nei pratiso juoko
mes atpratę nuo šūvių
atpratę nuo kruvino pokario
mūsų nemigų vaikiškų baimių
šešėliai per dieną
prie šventųjų paveikslų įtrūkusių
lempų prie veidrodžių sėlina
rašalo dėmės ant lapo
ne plečiasi rožė prie atlapo
nuskalbtų marškinių šienapjūtės
ne dūžtantis stiklas ne prakaito
pratisas riksmas ne juokas užkimęs
bekraujis beviltiškas noksta laukimas
nevaikiškų baimių šešėliai plakas
nakčiai pritrūksta kvapo
ant ratų kupė kely
iš tūkstančių liekam – keli
nuo pokario šūvių atpratę
Braziūnas, Vladas. Suopiai gręžia dangų: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1988. – P.15.
pasaulis sėdi priešais mane
ir glumina
VB> Būk dar gera, nurašyk
VB> Būk dar gera, nurašyk
VB> Būk dar gera, nurašyk
VB> Būk dar gera, nurašyk
nuo palšo mūsų dangaus
išprotėjusį lempos mėnulį
pro seną nupjautą liepą
apšviečiantį veidą kaip varškę
drėkstančios praviros lūpos
po teisybei turėčiau sakyti –
pasaulė
2001.XI.8–9
Braziūnas, Vladas. lėmeilėmeilėmeilė. – Vilnius: Vaga, 2002. – P.71.