Šventės

Už tai, kad saulytė
Sapnely aplanko,
Dėkojam, tėveli,
Už šilumą rankų.

Nukrito žvaigždelė
Ant mano delnelio,
Priimki, tėveli,
Gėles iš vaikelio.

Raibas sakalėli, skrisk pas tėvužėlį,
Tu nunešk Jam mūsų akeles.

Kelki, saulužėle, nuostabiausią gėlę
Glostyti tėvelio rankeles.

Rytas saulėtas ir gražus,
Nubudo mano lėlės.
– Greit ir tėvelis atsibus,-
Murkavo katinėlis.

– Tėveli, tavo ši diena,-
Su meile aš jam pasakysiu.
– Ir patikėk, aš ne viena
Tau rankomis kaklą apvysiu.

Mamytę pakviesiu į talką,
Ji pakylės ligi tavęs,
Sveikinsim brangų tėvelį
Katytė, mamytė ir aš.

J. Ulinskienė

Tau, tėtuk, tiesiu rankytę –
Tu apglėbk mane tvirtai
Ir pakelk ligi saulytės,
Lig dangaus – aukštai aukštai.

Pats gražiausias, pats stipriausias
Tu esi. Tikrai tikrai.
Prie tavęs aš prisiglausiu
Su tavim man taip gerai.

Praėjo lauktos šventės, nutilo salvių aidas,
Trispalvių liepsnos ilsis užgesintos,
Kuklus jaunos valstybės jubiliejus baigės,
Užvertos rūmų durys tyli užrakintos.

Nėra ko skųstis, gražiai ėjimą laisvėn paminėjom,
Garbūs svečiai už drąsą girti nešykštėjo,
Didžiavomės net dviem dešimtmečiais, tikėjom
Ateinančiu pavasariu, gaiviu rytojaus vėju.

Gerai, kad bandom dabartį kitaip suprasti,
Išmokti džiaugtis ir savais namais didžiuotis,
Juose sau vietą, šviesią viltį rasti,
Pabėgt nuo kasdienybės ir laisviau alsuoti.

Tiesa, žiniasklaidoj netrūko įprasto zirzimo –
Matai, Rytų kaimynai antausį mums skėlė,
Nepriėmė Prezidentės šventinio kvietimo,
Ir Vakarų didžiūnams Vilniaus vaišės nerūpėjo.

Ei ponai ponai, tamsių žinių belaisviai,
Tulžies skardines raktais užrakinkit,
Išaušt nors kartą džiaugsmo dienai leiskit,
Lietuvį kitą, kylantį gyventi prisiminkit.

Vėl švietė akys, sklido skambios dainos,
Vėl buvom stiprūs, buvome tauta,
Net menkos rodės vakarykščios klaidos
Prieš vieną žodį – žodį LIETUVA.

2010-03-16
skroblas