Mėlyni kloniai,
Mėlyni miškai…
Pažiūrėk, ar matai –
Mėlyni klevai!
Kas juos taip nudažė?
Gal naktužė?
Gal teptukas?
O gal mėlynas pieštukas?
Nieks neįspės šios paslapties,
O gal paprasčiausiai ją nutylės.
Tos paslapties nežinau nei aš, nei tu,
Nes ji slepias po mėlynu klevo lapu.
„Žiburio” gimnazija
Prienų rajonas
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Jau rudeniop vėjelis lekia
O paukščiai skrenda į pietus.
Ir medžiai spalvomis prašneko
Pas rudenėlį einant į svečius
Šermukšnis – pumpuru pražydo
Berželis auksu sužibės
Ir ąžuolėlis toly rymo
Prie tėviškėlės pakelės
Jo stiprų liemenį kedena
Jau broliai vėjai keturi
Ir lapai padabinti variu
Žemelėn krenta lietumi
O aš džiaugiuos, ir sieloj gera
Spalvų harmonija gili
Paliečia virpesį kiekvieną
Ir lieka pėdsakas širdy…
5 a klasė
Radvilėnų vidurinė m-kla
Kauno rajonas
Jaunųjų respublikos kūrėjų
“Poezijos rudenėlis 2002”,
skirtas poeto J. Graičiūno atminimui
Aš dar nesupratau, kokioj šviesoj aš gyvenu –
Ar raudonoj, žalioj, o gal baltoj?
Galbūt bespalvė vis dar aš esu,
O gal tiesiog einu pilkoj minioj…
Galbūt. Bet jei pilkoj, tai būtinai prieš srovę,
Ir nebandykit nieko man sakyt,
Nes aš tikiu, kad žmonės nekovoję
Tiesiog jie niekad negalės skraidyt.
O aš dar kilsiu, aš dar skrisiu,
Galbūt net pūsiu prieš tą stiprų vėją…
O jei likimas man nulems, kad krisiu,
Aš jūrą pasitiesiu lyg minkščiausią pagalvėlę.
Ir štai dabar imu suprasti, kokios spalvos esu:
Kaip jūra toliuos ir nuostabus dangus,
Kaip mano akys mėlynai šviečiu,
Ir jeigu norit pasakysiu: aš netgi ne žmogus…