Mokykla

Kaip pavasarį tirpstantis sniegas,
Kaip negrįžtantis aidas dainos…
Taip tos klasėj praleistosios dienos
Nebegrįš, nebegrįš niekados.

Kartais valandos bėga lyg kraujas,
Kartais laša lyg stambūs lašai…
Kartais jų, kad sustotų maldauji,
Kartais jų, kad skubėtų prašai…

Kiek daug gražių pavasarių
prabėgo čia kartu –
O gal ne vieną ašarą
Nuo skruosto šluostei Tu?

Kuo greičiau svajojom būt suaugę,
Skubam išsiskirt su mokykla.
Tik retai kada mes pagalvojam,
Kad negrįš prabėgę dienos niekada.

Linksma suspausi gavus atestatą…
Paliksi klasę, suolus, kur vargai
Išeisi ten, į gyvenimą, kur stato,
Bet vėl paklausi kur draugai.
Draugai… Jau jie bus išblaškyti.
O klasė?… Klasė… jau kitų.
Atmink šie žodžiai bus rašyti
vienos iš buvusių draugų.

Iš nerimo žiedai ant stalo rausta,
Nerimsta žvilgsniai lūkesčio pilni,
Tarytumei ir gėlės jaustų,
Jog šiandien iš mokyklos išeini.

Išeinam… Kiekvieno kelias skirtingas
Paliekam viską.
Ir kas gražu ir kas nemiela.
Paliekam tai, ko pasiimt negalim
Vaikystę, kliedesį, draugus.
Visi gerai mes žinom,
Jog antro kelio atgalios nebus.

Išplaukia jūromis laivai,
Išplaukia ir sugrįžta.
Bet niekad, niekada negrįš
Išdykėlė vaikystė.

Aš dar tiku, kad mes dar susitiksim.
Gal kaip šešėliai prasilenksime gatve.
Gal pasisveikinsim, gal nieko nesakysim.
Tik įdomu, ką jausim širdyje.

Brauksi ašarėlę tyliai nuo blakstienų
Paskutinį kartą klasėn žengdama
Ir matysi veidus, artimus ir mielus
Bet nebegrįš jau niekad mokinio dalia.

Bus daug dienų bežydinčių alyvom
Bus daug naktų bemirgančių žvaigždėm.
Bet ar bebus jaunystė rymanti prie knygų
Bet ar bebus toks juokas kaip šiandien.

Būna lygiai ir gera, ir liūdna –
vien dėl to, kad buvai ir grįžai,
kad kažkur ant gyvenimo dugno
lieka vaikiški mūs parašai…

A. Maldonis

Alyvoms vystant teks palikti klasę,
Kurioj praleidai daug puikių dienų.
Gal būt sustosi ir susimąsčius?
“Nejaugi amžinai aš išeinu? ”

Ar meni, kai mokyklon nedrąsiai
Nešei pirmąją puokštę gėlių, o dabar
Jau į senąją klasę
Nieks Tavęs nepašauks varpeliu…

Rugsėjis beldžias į duris padykęs
Ir veda į mokyklas mažučius,
Vėl tirpsta vaikiška širdis sutrikus
Rugsėjis klasėj krykšta vaikučiu.

Rugsėjis beldžia į duris laimingas
Ir veda į mokyklą pirmąkart,
Šis jaudulys nebeišnyks vaikystės
Kaskart rugsėjo pirmą laimėj noris verkt.

N. Laukavičienė

Kažkas pabeldė į duris,
Kažkas miegot neleidžia…
Atmerkęs nuostaboj akis
Matai Rugsėjo veidą.

Pasipuošė ruduo fraku
Ir įmetė pro langą
Rugsėjo astrų sulytų,
Ištiesęs savo ranką.

Atėjo šventė į namus,
Pakvipo viskas knygom.
Rugsėjis su Tavim perpus
Užsiėmė dalybom.

Dalino rudenio lapus-
lapus baltųjų knygų.
Pavertęs rašalą lietum
Lydės Tave mokyklon.

N. Laukavičienė

Mes pirmą raidę, pirmą knygą prisiminę,
Albumą vartome ir jaudulys graudus.
Nubėga ašarom į seną rašalinę,
Kad apkabintume laiškais mielus draugus.
Pirmasis mokytojas nuotraukoj toks rimtas
Ir mokykla nepaprastai miel, graži…
Atrodo, eitum per gatves atgal sulytas,
Bet mūsų tiltai ir keliai ten uždari.
Brangieji mano- Mokytojai ir Bičiuliai,
Draugai iš vieno suolo,gatvės ir namų-
Nors tiltai praeities seniai, seniai sulūžę,
Ten puokštę ir skambutį širdimi nešu.

N. Laukavičienė

Subrandintas mintis nuskraidinkite saulėn,
Mėnesienų žvaigždynais keliaukit…
Juk net dvylika metų šios šventės Jūs laukėt,-
Žiniomis sunaikinsite žemėj apgaulę.
Mokslo vartai atvėrė žinynų orbitą-
Į visatą nuskris gilios mintys
Ir į ateitį tiesią Jums kelias nušvito,
Kad galėtumėtpaukščiais pakilti.
Nuskraidinkite sailėn vien svajonių mintis-
Telepsnoja- tedega pilna siekių širdis!

N. Laukavičienė