Meilė

Jeigu esate vienas iš tų, kurie nežino, ką reiškia kankintis iš meilės be atsako, vienas iš tų, kurie įsitikinę, jog šį nuostabų jausmą, neradusį kelio į kito žmogaus širdį, reikia "paprasčiausiai išmesti iš galvos", - šis straipsnis ne jums. Visiems kitiems pirmiausia norėtume pasakyti: jūsų laukia varginantis darbas su savimi. Kitaip nieko gero nesitikėkite. Labai dažnai žmonės iš visų jėgų siekia savo aistros objekto palankumo. Pasitaiko ir tokių, kurie griebiasi apgaulės, šantažo, smurto... Tikimės, jūs ne iš tų. Taigi aukščiau galvą - viskas pataisoma, svarbiausia - būkite išmintingesnis už savo širdį. Pirmas jūsų uždavinys - susigrąžinti prarastą savikontrolę ir toliau gyventi normalų, visavertį gyvenimą. Būkite optimistas, netgi tuomet, kai norisi verkti, nusišypsokite sau ir pasakykite: "Aš būtinai atrasiu savo laimę". Paklauskite savęs: už ką aš Ją (Jį) myliu? O kokių trūkumų turi mano mylimas asmuo? (Perspėjimas: jeigu trūkumų nerasta - vadinasi, blogai ieškota. Arba jūs per mažai pažįstate tą žmogų.) Kai atsakysite į abu šiuos klausimus, tvirtai sau pasakykite: aš būtinai sutiksiu tokį žmogų, kuris turės visus geruosius Jos (Jo) bruožus, bet neturės blogųjų. Jeigu savitaiga nepadeda ir blaivūs samprotavimai neguodžia, pabandykite veiksmingesnį metodą: susiplanuokite dieną taip, kad neliktų laiko galvoti apie savo nelaimingą meilę. Imkite lankyti sporto treniruotes, baseiną, treniruoklių salę, bėgiokite gryname ore arba mokykitės užsienio kalbos bei šokių.

Bent kartą gyvenime kiekviena išgyvename meilę be atsako. Tas jausmas degina mus iš vidaus. Ir tik nuo mūsų priklauso, ar ši liepsna virs viską naikinančiu gaisru, ar sugebėsime ją laiku užgesinti. Sudužus širdžiai prisiekiate, kad daugiau niekuomet nepamilsite. Galbūt tokios priesaikos ir nereikalingos. Dabar svarbiausia užduotis - nustoti mylėti tą, kuris nemyli jūsų. Visų pirma, nustokite jam skambinti. Jei iki šiol skambinėjote, kad jam atsiliepus tylėtumėte arba kalbėtumėte kvailystes, visam laikui nustokite tai daryti. Tikriausiai jo numerį išmokote atmintinai ir jį užmiršti ne taip paprasta. Todėl kai susiruošite skambinti savo meilei, geriau surinkite savo draugės telefono numerį. Paplepėkite su ja - ir taps lengviau, juk kalbos apie jausmus labai sumažina jų intensyvumą. Nebandykite sukelti jam kaltės jausmą. Užmirškite tokias frazes kaip „Jei mane mesi, aš nusižudysiu“ arba „Jei aš tave myliu, tu turi atsakyti tuo pačiu“. Meilėje niekas niekam nėra įsipareigojęs, o šantažas ir prievarta - netinkami metodai bet kokioje situacijoje. Taip jūs nepririšite jo prie savęs, o, atvirkščiai, - atstumsite. Be to, susikursite ne itin patrauklų isteriškos moters įvaizdį. Išmeskite savo „kankintojo“ nuotraukas ir daiktus, kurie jums jį primena. Teks nutraukti bendravimą ir su jūsų bendrais pažįstamais. Bent jau su tais, kurie nuolat kalba apie jį, visiškai nekreipdami dėmesio į jūsų jausmus. Nesistenkite būti delikati, parodykite protingą egoizmą - kam jums papildomas skausmas?

Kartais įsimylime asmenį, kuris nekreipia į mus dėmesio. Kartais meilė be atsako įsirėžia į atmintį kur kas giliau nei vestuvės ar mokyklos baigimo vakarėlis. Kartais žmogus, kuris mūsų nemyli ne tik sudaužo širdį ne vieneriems metams, tačiau ir tampa didžiausiu gyvenimo priešu. Bet kokiu atveju meilė be atsako visada yra skaudi. Išgyventi ją yra tikras pragaras. DELFI gatvė prieš pat šv. Valentino dieną pataria skaitytojams, kaip palengvinti nelaimingos meilės kančias. Tik susitaikę su situacija būsite pasirengę naujiems, kupiniems džiaugsmo santykiams. Pasistenk kuo mažiau laiko praleisti su žmogumi, kuris tavęs nemyli. Jei tik galima, kurį laiką visai venk jo/jos. Susitaikyk su mintimi, kad tavo susižavėjimo objektas tau nejaučia romantiškų jausmų. Turi priimti faktą, kad jums tiesiog nelemta būti kartu, ir gyvenk toliau. Užsirašyk ant lapelio kokią nors mantrą, pvz.: „gyvenimas tęsiasi“, ir įsidėk popierėlį į kišenę. Kaskart įkišęs/-usi ranką į kišenę, išsitrauk popierėlį, tyliai perskaityk žodžius ir įsidėk atgal. Tai padės sustiprinti tavo pasiryžimą gyventi toliau visavertiškai, nepaisant nieko. Užsiimk įdomia veikla. Pradėk mokytis ko nors naujo – piešti, važinėti riedlente ar groti būgnais. Sportuok – prisijunk prie kokios nors komandos arba tiesiog išliek savo nusivylimą sporto salėje. Ar tai būtų bėgiojimas, ar plaukimas, ar tenisas: rask tau patinkantį užsiėmimą ir atsiduok jam. Ir kūnas, ir širdis atsigaus.

Šiandien vadinamoji MEILĖS diena. Žinoma, smagu ir gera jau vien dėl to, kad šiandien visi turbūt šiek tiek geresni nei kasdien, pasako daugiau gražių žodžių savo artimiesiems ir šiaip bent jau būna be agresijos.. Tačiau būten šiandien man norisi pamąstyti apie kitą meilės pusę. Štai kokias mintis apie meilę be atsako radau knygoje “Širdies nerimas” , kurią parašė Stefan Zweig ( 1881-1942). Būdamas jaunas ir neprityręs, aš ligi tol vis maniau, kad didžiausia žmogaus širdies kančia yra meilės troškimas ir ilgėjimasis. Tačiau dabar pradėjau suprasti, kad yra dar kita, galbūt net nuožmesnė kančia negu ilgėtis ir trokšti meilės, būtent: būti mylimam prieš savo valią ir negalėti atsiginti nuo tos atakuojančios aistros. Matyti, kaip šalia tavęs savo jausmo ugnyje žūsta žmogus, ir žinoti, kad tu nieko negali jam padėti, kad esi bejėgis ištraukti jį iš tos liepsnos. Kas pats nelaimingai myli, tas kartais dar gali pažaboti savo aistrą, nes jis yra ne tik savo kačios auka, bet kartu ir jos šaltinis; jeigu įsimylėjėlis negali nugalėti savo aistros, tai jis bent žino, kad kenčia dėl savo kančios. Bet nėra išsigelbėjimo tam, kas yra mylimas, o nemyli, nes tada ne nuo jo priklauso tos aistros mastas ir ribos, ir kai žmogus yra kito geidžiamas, jo paties valia tada nieko nereiškia. Turbūt tik vyras gali visiškai pajusti tos padėties beviltiškumą, nes tik jis, priverstas priešintis, jaučiasi kartu ir auka, ir kaltininkas.

Tu esi visai šale. Ištiesusi ranką tave pasiekčiau. Bet negaliu. Tu nesuprastum. Gal kvaištelėjusia, o gal per daug įžūlia palaikytum. Kaip noriu pasakyti, kad myliu tave. Kaip noriu pasakyti, kad padaryčiau dėl tavęs BET KĄ. Net nu (si) žudyčiau. Bet tu matai mane šaltą, ledo gabalą, ir niekada nesuprasi, kad viduje slepiasi tikras žmogus. Ne žvėris, kuo tu mane laikai. O juk matau tave kasdien. Ir matau, kad tu myli bet ką, tik ne mane. Ir bučiuoji ir apkabini ne mane. Mane tik skaudini, atiduodamas viską, viską ne man. Man net trupinelio tavo meilės užtektų. Na pažiūrėk, maldauju, pažiūrėk į mane bent kartą! Nekaltink manęs dėl visko bent vieną dieną. Nepadeda net vaikiški kaprizai, net banalūs pykčio priepuoliai, tu vistiek net nesureaguoji. Nenoriu verkti. Nusibodo verkti. Po galais, kodėl aš tai išgyvenu? Kokią nuodėmę padariau? AŠ NIEKO TAIP NESKAUDINAU NIEKADA! Slapčiomis darau tavo miegančio nuotraukas, arba kalbančio, kai nežiūri. Ir įsivaizduoju, kad įsirangau šale, ir užmiegu taip šiltai šiltai, užuosdama tavo kvapą... apkabinu tave, ir daugiau nebeverkiu... Bet tai tik svajonė... Kuriai, deja, nelemta išsipildyti... Jau daug metų laukiau... Ir dar daugiau teks taip pat kentėt. Rašau tau savo meilę. O tu vistiek ant manęs rėki. Netruks sustingti mano širdis. Netruks išnykti jausmai viskam. Vis kam, bet tik ne tau. Aš myliu tave, tėti.

Ne vienas yra susidūręs su šia problema. Ne vienas ir pasakytų, kad meilė be atsako negali būti meilė, nes jausmai tik iš vienos pusės egzistuoti tiesiog negali. Bet kodėl tada ir pats pavadinimas vadinasi - meilė be atsako? Kodėl tada nesivadina kaip nors, pavyzdžiui, jausmai be atsako? Bet ne, pirmąjį junginį naudoja dauguma. Kita vertus, žiūrint kam tie jausmai skirti. Jeigu atlikėjui ar aktoriui, tai jau tikrai, kad 99,99% ta meilė ir liks be atsako, o galų gale išblės. Yra ir kitokių priežasčių, dėl kurių galiu drąsiai teigti, kad meilė be atsako yra tikrų tikriausia meilė - labai dažnai net pirmoji meilė, kuri dažniausiai tokia ir lieka neįveikiama, neišpildyta, tačiau atminty išlieka labai ilgai. Buvo kelios tokios situacijos viena internete, kita realiai. Pastaroji gal labiau tinkanti į pavyzdžius, bet dar tiksliai nežinau, nes šiek tiek abejoju ar ir čia yra kokia nors meilė. Pirmasis atvejis truko kur kas ilgiau, ir manau, kad bent kažkas ten buvo, tačiau vėl gi nežinau, nes internetas tokia vieta, kur galima greitai labai nusivilti. Gal tai tik laikinas susižavėjimas kol nežinai visko, o gal iš tikrųjų kažkas panašaus į meilę? Nors man priimtinesnis pirmasis spėjimas. O kad ir kaip ten buvo, vis vien, net jei yra menkiausias susižavėjimas, tačiau tik iš vienos pusės labai dažnai jau galima sakyti, kad yra dalelė meilės, nors ir be atsako (juk tada net ir vienas žmogus kažką jaučia kitam), iš kurios kartais išsivysto ta nepamirštama pirmoji meilė.

Meilė ne visada džiaugsmas ar teigiamos emocijos. Nesėkmė asmeniniame gyvenime gali palaužti sveikatą, net pražudyti žmogų... Ir atvirkščiai - laimingas žmogus iš kitų išsiskiria savo optimizmu, gera sveikata ir mokėjimu džiaugtis gyvenimu. Kodėl meilė mus taip veikia? Poreikis mylėti – vienas iš pačių svarbiausių žmogaus gyvenime. Viskas prasideda vaikystėje... Jei šeimoje vaikas yra mylimas, jei tarp tėvų ir vaikų susiformavo šilti ir švelnūs santykiai, yra pagrindo tikėtis, kad ateityje vaikas bus kilni asmenybė, mokanti džiaugtis gyvenimu ir dovanojanti meilę savo artimiesiems. Kartais tėvų meilė dar negarantuoja vaikui laimingo gyvenimo. Kai vaikai paauga, jiems reikia kitokios tėvų meilės... Tragedijos ankstyvoje jaunystėje prasideda tuomet, kai vaikas pirmą kartą įsimyli. Jei ta meilė be atsako! Ir prasideda visos problemos... Ką tik peržengęs keturioliktus metus, paauglys pirmą kartą pajunta, kad jo aistrų objektas į jį nekreipia jokio dėmesio. Suaugusiems tokios paauglio "aistros" juokingos, bet vaikui – tai didžiulis skausmas. Jam nesuprantami guodžiantys tėvų žodžiai: "Po keleto metų pamirši savo nelaimingą meilę" ir pan. Vaikas įsitikinęs, kad gyvenimas baigėsi ir jis jau niekada nebus laimingas... Psichologų nuomone, vieniems tokie išgyvenimai padės tapti išmintingesniems, kitiems – nelaiminga jaunystės meilė yra paskutinė gyvenime.

Aš, tikriausiai, žinau geriau, nei kas kitas, kas yra meilė be atsako. Buvau įsimylėjusi daugiau kartų negu bet kas kitas. Tiesiog man labai lengva patikti. Užtenka melynų/žalių akių, šviesių/tamsių akių, kad būtų bent centimetru aukštesnis už mane [tai reiškia bent jau 1,67 m], kad būtų mielas iš išvaizdos ir, kad tūrėtų TIKRAI gerą humoro jausmą, nes mane erzina juokinti kitus, o pačiai nesijuokti. Mane erzina tas mano beribis prisirišimas prie žmonių. Ankščiau tik reikėdavo, kad mane kas gerai prajuokintų ir man žmogus iš karto patikdavo, tačiau dabar esu atsargesnė. Vis vien per dažnai įsimyliu. Va, net dabar esu įsivėlusį į meilės septynkampį [idiotiškai skamba]. Kažkada gyvenau kitur ir važiuodavau į mokyklą iš kitos pusės. Man išlipus iš autobuso, stotelėje būdavo toks ITIN mielas vaikinukas. Taip mielai man šypsodavosi, aš jam irgi. Aš išlipdavau, o jis įlipdavo į tą troleibusą ar autobusą. Šiemet, rugsėjo antrą dieną pamačiau jį savo mokyklos koridoriuje. Net šidis suspurdėjo. Net jo vardą žinau - Karolis. Ir ką, ir nieko… nei jis į mane žiūri, nes aš jam rūpiu. + jis jaunesnis, bet man tai nėra didžiausia problema. Pernai ir užpernai, ir seniau buvo dar vienas toks veikėjas. Pamenu, buvau penktokė ir gulėjau pas seselę kabinete su praskelta galva. Ir įėjo jis - puikus, gražus devintokas [ar kažkas panašaus]. Nuostabūs plaukai, aukštas, dailutis. O akys! Į jas tilpo viso pasaulio grožis. Puikus buvo veikėjas.