Meilė

Mokytojas + mokinė = KM? Ši istorija nutiko viename iš mažesniųjų Lietuvos miestelių (pavadinimas redakcijai žinomas). 17-metė Inga baigusi 11-ąją klasę susibičiuliavo su savo mokyklos vokiečių kalbos mokytoju. Tokia “pedagoginė praktika” ją paveikė labai keistai - mergina ne tik nusivylė meile, bet net iki šiol nebaigė mokyklos (dabar jai 19-ka)! Buvo karšta vasara. Inga su drauge tingiai sliūkino šaligatviu - o ką veikti, kai daržai seniai nuravėti, o apsnūdusiame miestelyje nepakeliamai nuobodu? “Ak, kad taip kokį nuotykį ar bent pora vaikinų įdomesnių,” - sudejavo draugė. Galbūt iš tiesų kažkas danguje išgirdo šį sunkų atodūsį - po minutėlės, šauniai cyptelėjęs stabdžiais, šalia stabtelėjo automobilis. Jame - du smalsūs vyrukai: vienas - baisiausiai linksmas ir šnekus (“oi, kokios gražios merginos, lipkit, pavėžinsim”), antras - sutrikęs ir nedrąsus. “Turbūt todėl, kad jis - mokytojas, ne kartą mačiau koridoriuose, paralelinei klasei dėsto vokiečių,” - pamanė Inga. Linksmasis vairuotojas įkalbėjo jas vakarop nuvažiuoti išsimaudyti - draugės pasišnibždėjusios sutiko, nes dar vieno nuobodaus vakaro perspektyva joms atrodė beveik nepakeliama.

Šitaip tad prasikankinusi bemaž pusantrų metų – pati mylėdama ir nerasdama būdų apie savo meilę prasitarti mylimajam – Salomėja ilgainiui ėmė suprasti, kad jos meilės svajoms nebus lemta išsipildyti: 1926 metų pradžioje J. Grinius baigia universitetą ir vasarą išvyksta tęsti studijų į Prancūziją. Išleistuvių išvakarėse surengtame vakare poetė aiškiai pajunta neišvengiamai artėjantį išsiskyrimą, nepasiteisinusių vilčių ir sudužusių svajonių sopulį mėgindama slopinti nenatūraliai pakilia nuotaika: “Buvau labai linksma, bent stengiausi tokia būti. Reikėjo prie bufeto stovėti. Šokau su Joneliu ir gavau truputį kartu pabūti. Eretas mane šokino ir “mylėjo” bufete apelsinais. Kažkokia keista many ypatybė atsirado. Nežinau, ar ji teigiama, ar neigiama. Bent aš manau, kad teigiama. Pasidariau linksmesnė ir labiau patraukianti”. Tačiau žavingos koketės kauke Salomėja gelbėjosi tik nuo svetimų akių. Poetė matė, kad jos meilė neturi perspektyvų, tad suprasdama savo kankinančių išgyvenimų beprasmiškumą, Salomėja mėgino rauti iš širdies tą jausmą. Iš dalies ji suvokė savo neišsipildžiusios meilės priežastis, tačiau išsigelbėjimo laukė kitame kraštutinume – tariamam socialume: “Nemokėjau aš branginti savo pavasario dienų, nei savo gyvenimo, nei meilės. Turbūt taip įvyko todėl, kad aš einu sau, o gyvenimas sau. Aš iškylu į padanges, o mano gyvenimas palieka žemai. Čia žemėje, pažinau aš jį, ir jis į mano gyvenimo vainiką įsipynė. Pamylėjau aš jį padangių meile iš aukštumos. <...> Veltui aš rymau ašarota, žiūrėdama į išbarstytas šukes. <...> Aš būsiu dabar artistė. Nubrauksiu ašaras. Eisiu nelaimingų širdžių gydyti, ašarotų akių šluostyti. Eisiu į jaunimo būrį ir ten būsiu linksmiausia iš visų.”