Meilė šeimoje

Psichologas E. Fromas rašė, kad augančiai kartai ypač svarbu yra jausti ir suprasti meilės, kaip paties žmogiškiausio jausmo, galią ir prasmę. Pasak minėto psichologo, meilė – moralinės raidos pagrindas. Tačiau doro elgesio žodžiais neįmanoma išmokyti – žmogus dorai elgiasi iš meilės, dėl žmogaus, kurį myli. E. Fromas sako, kad vaikas, neturintis žmogaus, kurį galėtų mylėti visa širdimi ir jausti meilę, neturi svarbiausio pamato savo dorovei. O kur gi slepiasi šie meilės klodai? Pirmiausia šeimoje! Vaikai ir tėvai - neatskiriami visą gyvenimą. Tai šeima. Ji leidžia artimai bendrauti, sukurti psichologinį komfortą, padėti vienas kitam, patirti savo reikšmingumą, artimo meilę, užuojautą ir pagarbą. Šeima – tai didžiuliai rūmai, kuriuose gyvena motinos, tėvo ir vaikų meilė, gerumas, tarpusavio pagarba. Tokioje atmosferoje, kai sugebama išklausyti ir besąlygiškai priimti kitą, į meilę atsiliepiama meile. Labai svarbu, pasak psichologų, šeimoje šį jausmą įsisąmoninti ir įvardinti žodžiais. Tai sustiprina meilę, jos dalinimą artimiesiems. O šio jausmo slėpimas sukelia vidinę ir išorinę įtampą, kuri apsunkina žmonių bendravimą ir sukelia susvetimėjimą. Mylėdamas žmogus kitam dovanoja save – savo gyvenimo energiją, savo atidumą, džiaugsmą, susidomėjimą, išmintį, žinias, ramybę, liūdesį ir juoką. Duodamas nelaukia grąžos, o taip, anot psichologų, įprasmina savo būtį ir dėl to jaučiasi laimingas.

Vartodami sąvokas „meilė“, „šeima“, šiandienos žmonės gali visiškai nesusikalbėti, kadangi suteikia šioms sąvokoms skirtingą turinį. Mes kalbame apie krikščionišką šeimą ir Santuokos Sakramento gaivinamą bei puoselėjamą santuokinę meilę. Iš karto reikia pasakyti, jog sutuoktiniai, kurie eina į bažnyčią, kad jų santuoka būtų palaiminta, dažnai Santuokos Sakramentą suvokia tik kaip vienkartinę, išorišką arba beveik maginę apeigą, o taip pat jie nebūna pasiruošę tikrai santuokinei meilei ir krikščioniškos šeimos kūrimui. Tuo tarpu krikščionių šeimoje santuokinės meilės puoselėjimas yra pirmoji sutuoktinių pareigą. Santuokinė meilė ir krikščioniška šeima prasideda sutartimi. Bažnyčia moko, jog sutartis tarp dviejų asmenų, vyro ir moters, yra tas momentas, kuris pagimdo santuoką, po kurios abu įgyja tam tikras teises bei pareigas. Sutarties momentas tai asmenų valios aktas tapti vyru ir žmona, kuriuo jie išreiškia savo giliausius žmogiškus troškimus, atskleidžia intymiausią savo žmogiškos esybės dalį (mylėti, būti mylimu, būti bendrystėje su kitu). Toks valios aktas įtraukiamas į teisės sritį, kadangi po jo atsiranda tarpusavio priklausomybė. Tad kaip ir po kiekvienos kitokios sutarties, lieka objektyvios teisės bei pareigos. Esmines jų galima nusakyti trimis žodžiais: įsipareigojama “kurti bendrą gyvenimą”: pradedama gyventi kartu, norint padėti vienas kitam pasiekti žmogišką pilnatvę bei laimę, kurią teikia tarpusavio meilė, ir priimant tos meilės vaisius – vaikus, įsipareigojant juos gimdyti, auginti bei auklėti.