Santuokinė meilė krikščioniškoje šeimoje
Vartodami sąvokas „meilė“, „šeima“, šiandienos žmonės gali visiškai nesusikalbėti, kadangi suteikia šioms sąvokoms skirtingą turinį. Mes kalbame apie krikščionišką šeimą ir Santuokos Sakramento gaivinamą bei puoselėjamą santuokinę meilę. Iš karto reikia pasakyti, jog sutuoktiniai, kurie eina į bažnyčią, kad jų santuoka būtų palaiminta, dažnai Santuokos Sakramentą suvokia tik kaip vienkartinę, išorišką arba beveik maginę apeigą, o taip pat jie nebūna pasiruošę tikrai santuokinei meilei ir krikščioniškos šeimos kūrimui. Tuo tarpu krikščionių šeimoje santuokinės meilės puoselėjimas yra pirmoji sutuoktinių pareigą. Santuokinė meilė ir krikščioniška šeima prasideda sutartimi. Bažnyčia moko, jog sutartis tarp dviejų asmenų, vyro ir moters, yra tas momentas, kuris pagimdo santuoką, po kurios abu įgyja tam tikras teises bei pareigas. Sutarties momentas tai asmenų valios aktas tapti vyru ir žmona, kuriuo jie išreiškia savo giliausius žmogiškus troškimus, atskleidžia intymiausią savo žmogiškos esybės dalį (mylėti, būti mylimu, būti bendrystėje su kitu). Toks valios aktas įtraukiamas į teisės sritį, kadangi po jo atsiranda tarpusavio priklausomybė. Tad kaip ir po kiekvienos kitokios sutarties, lieka objektyvios teisės bei pareigos. Esmines jų galima nusakyti trimis žodžiais: įsipareigojama “kurti bendrą gyvenimą”: pradedama gyventi kartu, norint padėti vienas kitam pasiekti žmogišką pilnatvę bei laimę, kurią teikia tarpusavio meilė, ir priimant tos meilės vaisius – vaikus, įsipareigojant juos gimdyti, auginti bei auklėti.