Praėjus ne vieneriems metams po didžiojo mano gyvenimo išbandymo – „meilės“ pažinimo, vis dėlto dar susimąstau: ar tai buvo Ji? Turbūt ne man vienai kyla toks klausimas – kas yra toji meilė? Atsakymai būna individualūs: meilė – tai šiltas, krūtinėje apsigyvenęs...
Praėjusi vasara buvo ypatinga... Ypatinga mūsų meilei... Meilei, kurios jau nebėra... Nesunaikinau nei aš, nei tu jos - ją sunaikino laikas... Laikas be tavęs... Niekas nepadėjo man užmiršti... Bėgdama vis tiek nesugebėdavau neatsigręžti... Eidavau nuleidus galvą, kad nieko nematyčiau, bet akys...
Manau, jau supratote, kad nepasakosiu apie gražią meilę. Kokia ji nuostabi ar ideali... Ne to nebus, bent šįkart... Visa tai ką papasakosiu tai vien dėl to, kad nebegaliu visa to laikyti savyje... Nebegaliu... Lietaus lašai... skubantis žmonės... Ausyse skambanti „Leona Lewis...
Dovanok gyvenime už tai, kad nemokėjau brangint to, kas išties man yra taip brangu... Tu atėjai ir išėjai, kaip rūkas, ryta prasklaidei ir palikai mane. nenoriu būt ir vėl viena...kiek dar gyvenime kartų teks pamilt ir vėl patirt tą skaudų smūgį?...
Vasaros naktis... .žvaigždėtas dangus... mėnesiena... Visą tai jaudina...visą tai priverčia prisimint tave... kaip karštą vasaros naktį ieškojom Grįžulo Ratų, Šiaurinės žvaigždės... - Kuri žvaigždė ryškiausia? - nedrąsiai pakuždėjau, dairydamasi po dangų... Pradėjom ieškot... Žvalgydamasi parodžiau į ryškiausią ir paklausiau: - O...
Greitai bėga laikas... jau prabėgo 8 metai. prieš tiek metų mes susituokėme. O tada viskas buvo taip gražu... Mylėjau tave besąlygiškai, nes tu buvai pirmoji ir vienintelė mano meilė. Tekėti labai bijojau, bet žinojau kad su atsakymu, ne, prarasiu tave visam...
Mielas nepažystamasai, Mes - atskirai, o galėtume būti kartu... Juk tiek nedaug tereikia - tiesiog susipažinti... O gal mudu jau pažystami? Vieną dieną tu atėjai į mano pasaulį... Diena, rodos, niekuo neypatinga, tačiau... Tačiau aš vis dar tavęs nepamirštu, taip norisi...
Einu rudens lapais apsnigtu taku. Jie man groja liūdną, ilgesingą muziką. Kiekvieno žingsnio prisilietimas prie jų, tarsi gitaros stygų suvirpėjimas. Tik čia visos "stygos" išgauna vienodą garsą, tačiau tuo pat metu ir visiškai skirtingą. Bet aš jų negirdžiu. Nes girdžiu vien...
Pastarosiom dienom vaizdai, iš mūsų buvimo kartu, prieš akis lyg filme pagreitintam tik sukasi, sukasi, bėga. Mūsų pieva, maudynės ežere, kai lipant nuo kalno, pirmąkart paėmei mane už rankos, kai guliu skaitydama knygą kambary, ir tu įeini netikėtai ir mes mylimės...
Žinau, kad tu klausai... Žinau, kad nori suprast ką tau jaučiu. Kai eini pro mane tiesiog jaučiu kaip nori prieiti, apkabinti, ištarti myliu... Žinau, nes tai jaučia mano širdis, kuri plaka tik dėl tavęs. Nei aš nei tu neišdrįstam... Gal todėl,...