Meilės istorijos

Sėdžiu viena kambaryje ir galvoju… Kad ir kaip toli aš būčiau nuo Tavęs ar Tu nuo manęs – aš niekada Tavęs nepamiršiu ir visada Tave mylėsiu… Antrasis sakinys skamba taip banaliai, tarsi iš kokios nors muilo operos. Bet juk jos ir kuriamos remiantis realiu gyvenimu! Mano mažas gyvenimėlis – kaip ta muilo opera… Mūsų meilė prasidėjo ne ypatingai gražiai. Bet laiką atgal atsukti vis tiek norėčiau… mums tuomet abiem buvo po aštuoniolika. Aš savo namuose, sode skyniausi raudonuosius serbentus (juk skanu vasarą blynai su trintom uogom su cukrumi). Keliu pravažiavo rusva mašina su muzikos garsais. Lyg matytas veidas už vairo, bet tiek tik ir tepagalvojau… Iki vakaro. Vakare, dar saulei nenusileidus, TU pasirodei prie mano kiemo vartų… ta pati rusva mašina. Truputį šnektelėjom, vadinai važiuoti su Tavimi į Kauną. Nesutikau. Juk pirmą kartą taip susitikom, niekad anksčiau taip nebendravom, negaliu juk aš iškart taip imt ir važiuot… 😉 Na taip, mes mokėmės mokykloje, bet tada tik labas ir šiaip kokiu mokykliniu reikalu persimesdavom porą žodžių. Daviau Tau savo telefono numerį. Ir Tu nuvažiavai. Neskambinai man ir nerašei. Maždaug po savaitės vieną naktį sulaukiau skambučio. Atsiliepiau – tačiau niekas su manimi nekalbėjo. Tyla truko kokį 15 min. O tada aš padėjau ragelį. Ryte parėjo žinutė iš to pačio numerio. Esmė – matai ką naktimis sapnuoju… netyčia per miegus ir paskambinau… Buvau devintame danguje! Nuo tada susirašinėjom SMSais, po savaitės nutarėm susitikti.

Palikai mane vieną rugsėjo dieną. Verkiau 3 dienas iš eilės. Ir dabar, pagalvojus apie tave dažnai pradedu verkti, kaip maža mergaitė. Nes ašaras manąsias sukūrei, tu, mažiuk. Pasiilgau tavęs… Man svarbiausia, kad tu sugrįžtum pas mane. Myliu tave ligi šiol ir mylėsiu amžinai, nes esi pirmas žmogutis, pavergęs mano širdį. Kai pamatau tave, noriu pribėgti, apkabinti, pabučiuoti, pakuždėti į ausį, kaip tave myliu, bet nedrįstu, nes priklausai dabar kitai. Pavydžiu jai labai. Būdama su tavim pamiršdavau savo rūpesčius, galvodavau tik apie tave. Negalėdavau atitraukti akių nuo tavęs, katinėli. Tavo akys ir šypsena be galo graži. Myliu tave. Žinau, kad dar gali sugrįžti pas mane. Lauksiu tavęs, tik sugrįžk. Noriu bučiuoti tavo karštas lūpas, noriu jaustis mylima… Atsiprašau už viską, ką ne taip padariau, atsiprašau už labai negražų poelgį. Suprask, buvau supykusi ant tavęs. Atleisk man. Myliu tave, mano džiaugsme, esi man vienintelis. Laukiu sugrįžtančio… Myliu, mažiuk tik tave.

Mano Meile ar žinai, kaip tave myliu? Nejuda nė vienas lapas, jokio vėjo. Ar apsirikau? Netekau pusiausvyros, suklupau, aptemo protas, susitrenkiau kelį, užgavau sau širdį… Įsimylėjau akimirksniu… ir tą jausmą iki šiol branginu. Apie tave galvoju nuolat: kai lupu apelsiną, varstausi batus, kai vėjas neša lapus, vairuoju mašiną, kai saulė priverčia prisimerkti. Tu drebini žemę man po kojom. Vėl kuriu, vėl mano fantazija gyva. Apie tave galvojant, keistai užima kvapą, nusmelkia širdį, užlieja maloni šiluma. Kiekvienas rytas, prasidėjęs mintimis apie tave, būna nuostabus. Net rudeniniai lietūs būna šilti… Tu keiti mano gyvenimą: atgaivini mintis, jausmus, snaudžiančią aistrą… Myliu tavo rankas, tavo mintis, tavo balsą. Kasnakt, kai atsigulu į lovą – aš visada tavo. Mano pirštai švelniai liečia tavo veidą ir kutena, nors taip iš tiesų nėra… kai matau tave, jaučiu, kaip tave myliu, kaip degu… Kai ilgiuos tavęs, suprantu, kokia tu man svarbi, brangi, nepakartojama, priverčianti mano pasaulį juoktis! Tavęs dar nesutikęs jau žinojau, jog tave mylėsiu… mylėsiu amžinai…

Supratau, kad meilė ne vien tik laimė širdyje, o ir neapykanta, ašaros kančia… Būna visko joje… Išdavystės… Apgaulės… Netekties… Ir daug, be galo daug ašarų… būna širdyje taip blogai… atrodo slysta žemė iš po kojų, kad ir kaip nenorėtum gyventi – tenka… Dėl rytojaus, dėl ateities… Jei galėtum atsukti laiką atgal ir nedaryti to, ką padarei… Įsimylėjai ne tą, kuris tau buvo skirtas… Ir tavo meilė jau nelaiminga… Vis mąstai kodėl… Kodėl taip atsitiko? Kai ašaros upeliais bėga, o skausmas netelpa širdy, tu nori to, ko jau negali įvykti… Atrodo, tai kas buvo taip gražu, tai buvo tik gražu… prisimenu kas buvo… ir ko daugiau jau nebebus… Rankos dreba, širdis virpa ir visa tai dėl tavęs… Kažkada be galo tave mylėjau, Donatai, o dabar po šitiek laiko supratau, kad tu nevertas… nevertas, kad liečiau ašaras dėl tavęs, nevertas, kad tave mylėčiau… Tu žaidi kitų žmonių jausmais, galbūt kada nors pajusi kaip su tavim žaidžia, bet jau nieko negalėsi padaryt, nes bus per vėlu…

Lietaus lašai, krintantys ant mano lango stiklo tokie pat šilti, kaip ir ašaros krintančios ant mano skruostu… šlapios, nuo tušo pajuodusios ir patinusios akys, man prabanga… sau tai leidžiu labai retai… tik išgėrusi kokią taurę vyno ir prisiminusi tave… O viskas buvo taip gražu… nors turbūt gražu buvo tik man… tau tai buvo žaidimas, tikiuosi kad tau buvo linksma mane skaudinti, tikiuosi patiko… Vos pradėjom bendrauti, tave pašaukė armija… kantriai visus metus laukiau tavęs, maniau praeis tie metai ir pagaliau galėsiu būti laiminga, mylėjau tave… tu sakei jaučiantis tą patį… Taip, armija baigėsi… praėjo tie metai… aš vis laukiau… praėjo ir dar pora mėnesių ir paaiškėjo, kad tu turi panelę… jau 4 metus ją turi… o aš kaip kvailutė laukiau tavęs… graužiausi, aštuoniolikti mano gyvenimo metai praėjo laukiant tavęs, nors tu buvai nevertas… Visą tą laiką buvai ne mano… buvai jos… Tą akimirką, kai pamačiau jus kartu einančius, plyšo mano širdis, dužo visos svajonės… pasaulis tarytum apsiniaukė… O juk mano gyvenimui taip tavęs reikėjo… Mylėjau tave, Mindaugai…

Dabar guliu ir žiūriu į vieną tašką… Prisipažinsiu senai buvau tokia liūdna ir išsiblaškiusi. Ir netikiu, kad dėl to kaltas artėjantis niūrus ir šaltas ruduo. Mintyse vis kartoju jo vardą, o gal taip tik save bandau įtikinti, kad tai tik baisus košmaras. Bet niekada neužmiršiu jo ištartų žodžių “TU MELAGĖ”… Bet žinau, kad tai netiesa. Nes aš jį myliu kaip nieką kitą šiame beprasmiškame pasaulyje… Naktys, dienos rytai ir vakarai tai lyg amžinybė be jo… Ir toks paprastas paprasčiausias dalykas sėdėti šalia jo, užuosti jį, liesti jį, net nekalbėti, man tai pasaka… Atrodo, kad jei nebūtų to žmogaus nebūtų manęs… Nes aš be jo niekas! Ir nebijau prisipažinti, kad tai jis man parodė pasaulio spalvas ir vėl privertė šypsotis. Jis toli ir žinau, kad tikrai niekada nebesakys man tų brangių ir širdį virpinančių žodžių. Ir tikriausiai niekas taip kaip jis šiltai ir saugiai neapkabins ir nepasakys, MAŽUTE tu saugi su manimi… dabar atrodo, kad ir dangus gali griūti, saulė užgesti man vis vien. Koks tikslas užsidėti kaukę ir vaidinti kokia aš laiminga ir kaip man gera gyventi… Bet jei aš žinočiau, kad jis be manęs laimingas – atsisakyčiau jo dėl jo laimės ir ateities. Tokia tiesa man jis visas pasaulis… Atėjo laikas šluostytis ašaras ir versti naują gyvenimo lapą…

Mylėti, tai iš naujo gimti… Mylėti, tai žiūrėti dviem širdim ta pačia kryptimi..bet kartais meilė skaudina, virkdo.. Mano meilė Tau yra tyra… Nuoširdi… Neišgalvota… Bet myliu tik aš, myli tik mano širdelė… Tu žinai, kad aš tave myliu labiau už savo gyvenimą…Tu buvai mano pirmas bučinys, kurį prisimenu kas kart išvydusi tave…Tu esi mano pirmoji meilė.. Be tavęs man viskas kas gražu ir spalvota atrodo niūru ir tamsu..O aš vis myliu… Myliu tave beprotiškai… Sunku mylėti tave… jaučiu, kad be tavęs man žemė slysta iš po kojų… Viskas atrodo tamsu ir nemiela širdžiai… Pirmas bučinys, pirmoji meilė… Kitas, šito jausmo nepatyręs pasakytų jog tai taip kvaila ir vaikiška, bet man, tai viska kas mano gyvenime įvyko gražaus… Praėjo jau trys metai nuo pirmo bučinio, pirmo tavo apkabinimo… Tu žinai, kad tave myliu, nepamiršk to niekada… Su meile… Tik Tavo amžinai…

Meilė… man tas žodis tapo kasdienybė, lyg plaučiau indus, ar šluočiau kambarį. Tas žodis tiesiog prarado savo galią, tyrumą. Svaiginančios akimirkos – nusėtos dulkėmis it senos knygos lentynoje senolių kambary – tokios užmirštos ir niekam nebeįdomios. Ateities krištole matyti tik tamsi bekraštė erdvė. Iš to kas liko – tik nežmoniškas galvos skausmas. Viskas baigta. Tarytum bučiau iš anksto tam pasiruošusi, nes nei viena ašara nenuriedėjo skruostu… Atsimenu laikus, kai kentėjau ir karčias ašaras rydavau, nes man nebuvo galima verkti jo akyse, aš negalėjau liūdėti, ar būti kažkuo nepatenkinta. Aš privalėjau meluoti jam ir sau… Dabar kai pajutau kitų lūpų saldumą, ir tą jausmą, kad kažkam tu dar esi reikalinga, geidžiama, tada tuščiom akim žvelgi į tą žmogų, kuriam dar visai neseniai jutai nežemišką trauką, meilę, ir suprasdama sau tari : “Tarp mūsų jau nieko nebėra, jokios meilės, švelnumo, noro… tik prisirišimas”… Patirtos trys nelaimingos meilės… Ar gali būt kas sunkiau jaunai merginai, kurios akyse degė optimizmas, žavesys gyvenimu? Atsisuku į tėvus, senelius – jie vieniši. Jiems dar sunkiau rasti savo sielos draugą. O metai nestovi vietoje. Pažvelgdama į veidrodį, galvoju: “Negi ir manęs tokia pati ateitis laukia?”… Ne, aš nepasiduosiu kartu su jumis. Visada ateis rytojus. O aš pažadu jį sukurti.

Ta netikėta naktis suvedė mus ir pakeitė mūsų likimus Nuo to laiko mes kartu, nuo tos nakties kai ištarėm “labas”, nors visko būta ir skaudžių išsiskyrimų, ašarų, pykčio, pavydo, ambicijų, tačiau iki šiol išliko skardus juokas, šiluma, rūpestis, ir svarbiausia jausmai. Su kiekviena diena jie stiprėja ir auga. Galiu drąsiai pasakyti – myliu tave, mėnuli, mano. Nesu aš angelas, tačiau ir ne blogiausias velnias, prisipažinsiu ne visada moku ir sugebu suprasti tave, pasakyti būtent tai ko tą minutę tau labai reikia, kad kartais tampu svarbesnė aš nei tu, bet visada širdyje aš tave myliu ir to niekada nepamiršk, kad ir aš toli bet mintyse širdyje visada su tavimi. Ilgai nedrįsau sau to prisipažinti, tačiau atėjo laikas kai nebegalėjau to slėpti ir garsiai ištariau – įsimylėjau. Įsimylėjau savo mėlynakį kapitoną. Jaučiau kaip širdelė ima plakti stipriau, kaip pilve skraido ir kutena drugeliai, kaip ėmiau vis dažniau juoktis ir mano veidą puošė šypsena, kai suskambėdavo telefonas imdavau visa virpėti nes žinojau ten – Tu. Tas jausmas nuostabus, žinau esu reikalinga Tau kaip ir tu man, tik deja ne visada mokėjau tai parodyt ir klysdavau, aš atsiprašau už tas ašaras ir įskaudintą širdį. Už bemieges naktis ir nerimą. Bet tikiu, kad išmoksiu gyvent nebeskaudindama kitų žmonių o ypatingai tavęs, nes tu vienintelis žmogus, kurį taip branginu. Kai tu esi man nereikia nieko, nes viskas ko man reikia turiu šalia – Tave.

Buvo ruduo. Medžiai žarstė savo auksinius lapus, jie net neįtarė, kad laikui bėgant pavirs į pilkus, kojom mindomus ir nepastebimus. Neįtarė, kad jų laimė yra laikina, kad už metų juos pakeis kiti-auksiniai, taip pat besišypsantys lapai. Jie net neįtarė… Neįtariau ir aš, kad į mano gyvenimą ateis žmogus, kuris sujauks viską, kas buvo iki tol, kad privers jausti kažką tokio tyro ir gražaus. Neįtariau, kad mano širdis taip stipriai prisiriš prie kitos širdies, neįtariau, kad galiu būti tokia laiminga. Tuomet tikriausiai pirmą kartą gyvenime galėjau drąsiai ir užtikrintai pasakyti, kad esu laiminga. Kad tu žinotum kokia aš laiminga buvau! Norėjau bėgti, ir kaip pakvaišus rėkti visiems, kaip myliu, kaip esu mylima… Tai buvo toks nuostabus jausmas… Atiduočiau viską, kad bent trumpam galėčiau sugrįžti į tas akimirkas. Gyvenau vien tik tavim, būčiau atidavus viską, net savo gyvenimą, dėl tavęs. Mylėjau. Labai mylėjau. Vis dar myliu. Ar jauti tai? Tikriausiai ne. Tu išėjai… Išplėšęs mano didelę, kruviną, vis dar pulsuojančią širdį, išėjai… Išplėšęs ją su visom gyslom, įsidėjai į kišenę ir pasilikai kaip atminimą. Kartais jausdavau, kaip išsitrauki ją iš kišenės, kaip žvelgia tavo šaltos akys, lyg prisimindamos tai kas buvo, ir vėl įsimeti ją atgal į kišenę. Man grauždavo tą didelę žaizdą, kurios vietoj kažkada buvo širdis. Vietoj kraujo iš žaizdos sunkdavosi ašaros. Sunkiasi iki šiol.