Meilės istorijos

Einu rudens lapais apsnigtu taku. Jie man groja liūdną, ilgesingą muziką. Kiekvieno žingsnio prisilietimas prie jų, tarsi gitaros stygų suvirpėjimas. Tik čia visos "stygos" išgauna vienodą garsą, tačiau tuo pat metu ir visiškai skirtingą. Bet aš jų negirdžiu. Nes girdžiu vien tik tuštumą. Visai netikėtai atsirandu prie upės. Ta pati upė, tas pats krantas. Tik vanduo jau kitas. Tas, kuris ka tik buvo čia, dabar jau yra ten. Kažkur, kitur... Bet aš to nematau. Nes matau vien tik tuštumą. O tuštuma - tai beribė erdvė, be sienų, be durų ir netgi be langų. Ji neturi nieko ir apima tai, ko niekas niekada nematė, negirdėjo ir net nejuto. Žvelgiu į tolį ir matau tuštumą. Jaučiu ją savo širdy, o jos glūdumoj gilų liūdesį. O liūdesio išraiška - ašaros. Šiltos ašaros, lyg vasaros lietaus lašai glosto mano veidą. Tai liūdesio ir skausmo atspindys. Tuštumos nebeliko. O gal jos niekada ir nebuvo... Liko tik ašaros, skausmas ir tūkstančiai neatsakytų klausimų. Ir tada supratau, kodėl čia esu, kodėl egzistuoju ir kodėl gyvenu. Esu čia tam, kad rasčiau atsakymus į visus klausimus, kad peržengčiau visas kliūtis ir užkopčiau į aukščiausio kalno viršūnę. Nors ir esu visiškai viena, be Tavo palaikymo, švelnaus žodžio bei supratimo. Turiu labai daug, bet kartu ir neturiu nieko. Kam šypsosi žvaigždės ir šviečia saulė, jei nesi kartu su manimi. Esi reikalingas, kad padėtum surasti klaidas, palaikytum už rankos ir padėtum suprasti, kodėl turiu šimtą draugų, bet neturiu vienintelio, tikro draugo.

Pastarosiom dienom vaizdai, iš mūsų buvimo kartu, prieš akis lyg filme pagreitintam tik sukasi, sukasi, bėga. Mūsų pieva, maudynės ežere, kai lipant nuo kalno, pirmąkart paėmei mane už rankos, kai guliu skaitydama knygą kambary, ir tu įeini netikėtai ir mes mylimės nors aplink namuose pilna žmonių, kai tu sėdi mano virtuvėje priešais mane, ir geri mano paruoštą kavą iš mano mažų porcelianinių puodelių, ir kai aš pasipūtus bandau vaidinti, kad pykstu ant tavęs dėl mūsų tokių santykių, o tu sėdi žiūri į mane ir tavo akys juokiasi, ir kai pasilinksminime tavo namuose, tu išsivedi mane šokti, ir visas pasaulis aplink išnyksta, lieka tik tavo rankos, tavo artumas, o kai tu snaudi, aš glostau tavo nugarą ir negaliu sulaikyti graudulio, todėl atsikeliu ir išeinu, nes žinau, vis tiek, kad turėsiu išeiti, ir einu per namo, bliaudama kruvinom ašarom, nematydama kelio po kojom, ir kai eidama keliu pamatau nuvažiuojančią tavo mašiną ir neviltį tos akimirkos ir džiaugsmą kai tu grįžti, mane pamatęs, ir paimi kartu, ir kai gulėdama šalia, žiūriu į tavo veidą liečiu pirštais, ir aš žinau, kad tai laikina ir noriu įsiminti, kad šio prisiminimo man užtektų ilgam, akimirka galbūt paskutinė, o gal dar ir ne, ir kai tau išėjus, aš guliu įsikniaubus į savo ranką, uosdama savo kūną, nes jis kvepia tavim ir svaigdama nuo to kvapo, ir tą paskutinę mūsų akimirką, kai tu, atsiklaupęs prie mano lovos, glostai mano kaklą, norėdamas nuraminti, nes ką tik pasakei, kad viskas - pabaiga.

Žinau, kad tu klausai... Žinau, kad nori suprast ką tau jaučiu. Kai eini pro mane tiesiog jaučiu kaip nori prieiti, apkabinti, ištarti myliu... Žinau, nes tai jaučia mano širdis, kuri plaka tik dėl tavęs. Nei aš nei tu neišdrįstam... Gal todėl, kad tai pirmoji mūsų meilė. Gal todėl, kad bijom savo jausmų ir norim juos paslėpt. Tačiau nei man, nei tau nieko neišeina. Viską išduoda mūsų akys, lūpos, širdis, kūnas. Niekaip negaliu nuleisti nuo tavęs akių, lūpos taip pat nori tarti tą stebuklingą žodį myliu... Širdis plaka kaip pašėlus, atrodo tuoj iššoks iš krūtinės, o kūnas visas dreba, lyg vėjyje drebulė. Nežinau kaip tau pasakyti, kad myliu, todėl rašau... Rašau, nes tik taip galiu išsakyti tai ką jaučiu. Bet juk meilė stipresnė už baimę. O gal aš klystu? Gal tai ne meilė?... Bet tada kas tai???... Šitoks stiprus jausmas negali būti tik simpatija... Ne... Tai meilė... Kaip kvailai jaučiuosi, pati klausiu ir atsakau, negaliu susikaupti ir sudėlioti savo minčių. Jos sukasi tik apie tave. Nieko kito sapnuose neregiu, kaip tik tave. Net dabar rašau tau ir apie tave... Nes tik tu mano viltis, mano širdies varomoji jėga... Myliu tave, Deivydai, myliu ir mylėsiu, kol mano širdis plaks. Žinau, kad tu klausai... Tūkstantį kartų sakau myliu, nes kitaip neišdrįsčiau to pasakyti. Noriu, kad žinotum, kad mano širdis priklauso tik tau ir ji plaka tik dėl tavęs. Tikiuosi po to, kai visą tai išgirsi prieisi... Juk viltis miršta paskutinė...

Nebėr manęs tik tas, ko aš nenoriu.... Su neapykanta, pagieža mes žengiam į rytojų... Gal dalelę savęs tu atrasi iš naujo, o gal kažkas tau padės atsistot ant kojų? Nebetikiu savim, klupiu prieš svetimą altorių... Nebematau savęs, nebeužuodžiu kvapo, nebejaučiu to jausmo... o štai ir lapai krenta ant manęs. Šalta. Lyja lietus, dargana. Nepažįstamas balsas sako, kad viskas dar tik prieš akis, o jau dabar nebegaliu, jau dabar trūksta oro. Negaliu. Per sunku gyventi. Viskas ką jaučiau padovanojau tau, pradingo, nebėr. Tavo žodžiai, tie tušti bereikšmiai žodžiai taip pat pradingo. Aš nesakau, kad man bus lengva be tavęs bet aš nepasiduosiu. Kovosiu.... Nieko nebesakyk man daugiau, kas buvo tikra nebežinau. tu viską sunaikinai... netgi tą naujai užgimusią mažą gyvybę sugebėjai sunaikinti... kokia sunku meiles kaina...

Dabar liko tik ašaros ir į šukes subyrėjusi širdis. Aš į pasaulį negaliu žiūrėti tiesiai, sutikdama gyvenimo kliūtis. Dabar aš į viską žiūriu per skausmo prizmę, kuri iškreipia mane supantį pasaulį. Tai vis per Jį. Kam tada reikėjo sakyti tuos žodžius, kurie man atrodė tarsi plaukiantys iš širdies gelmių, jie mane glostė savo švelnumu, nelyginant mylimo žmogaus švelnių rankų. Jis mane lepino ir mylėjo, kaip greitai visa tai išblėso - o kaip skaudu man prisiminti! Dabar tie žodžiai tokie sentimentalūs ir nereikšmingi. Kam tada reikėjo taip kalbėti, kad nemanei mylėti. Man skaudu, aš nerandu vietos gyvenime, man ankšta, troškina, mažai erdvės. Žemė iš po kojų slysta, galva svaigsta, nežinau kas darosi, gal mirtis jau beldžiasi į duris! Na ir tegul, aš nenoriu mylėti! Ne! Ne! Aš noriu mylėti! Ar Jūs girdite?! - bet man sunku. Širdis blaškosi nerimsta, ieško laisvės. Sudužusios šukės drasko ją nuo bet kokio krustelėjimo, kurį gali sukelti prisiminimai. Matau!!!... Akyse aš Tave matau tarsi stovėtum priešais. Tos meilios ir gražios akys, kurios taip meistriškai melavo. Tos lūpos, nuo kurių visą laiką svaigdavau ir virpėdavau. Kuriomis Tu apiberdavai mane karštais bučiniais. Tos švelnios rankos kurios negailėjo glamonių karštomis naktimis. Bet viskas dabar beprasmiška. Gyvenimas dabar nesvarbus ir monotoniškas, liūdnas ir tamsus, tarsi juodžiausia naktis. Beviltiška ko nors dabar tikėtis.

Nežinau kodėl šį vakarą vėl prisiminiau tave... Nežinau kodėl akyse vėl sublizgėjo ašaros, o širdį užliejo tas žudantis jausmas... O jei viskas būtų galėję būti kitaip. Jei tik būtum rimtai į mane žiūrėjęs... Būtų sutaupyta tiek bereikalingai išlietų ašarų, būtų išvengta tiek skausmo, nevilties... Tu net neįsivaizduoji kaip tave mylėjau. Būčiau nedvejodama atidavus visą gyvenimą už dar vieną dieną su tavimi, bet matai kaip gavosi... Tu įsiveržei į mano gyvenimą atnešdamas man meilę, laimę... Tačiau vos atėjęs, išėjai ir išsinešei viską. Tą pačią laimę, meilę, visas viltis ir svajones ir visą gyvenimą. Sutrypei mano meilę, paskandinai ją ašarose ir skausme. Išvažiavai neatsisveikinęs, nieko nepaaiškinęs, o aš kvailutė laukiau tavęs pusantrų metu. Juk tik norėjau tave mylėti ir kad mane mylėtum. Ir ką man dabar daryti su tuo žudančiu skausmu, su tuštuma, kurią palikai išeidamas? Ką daryti, kad nesiilgėčiau tavęs? Na dabar, praėjus beveik dviem metam nuo tos nuostabios nakties, nebežinau ką tau jaučiu. Bet esu tikra, kad jei nejausčiau nieko, ašarų neliečiau kaskart tave prisiminus. Tu pakeitei visą mano gyvenimą. Aš tau buvau tik eilinis žaisliukas, o tu man visas gyvenimas. O dar kažkas sako, kad likimas nežiaurus... Draugės mane kvaile vadino, sakė nepaleisk lengvai tokio vaikino, kovok kiek gali, kad ir su visu pasauliu. Bet ko verta beprasme kova? Juk žinau, kad mylėti neįmanoma priverst. Tikiuosi bent tu dabar laimingas.

Labas, žinai, būna tokių momentų, kai pasiilgsti kažko nepažinto... šiandien pasiilgau tavęs.... o gal greičiau nieko... ir nejaučiu dar to, tarsi per dilgėles einant basomis, jausmo... to jausmo, kai niekas nepalietė, o tau kūnu bėga tokie šiurpuliukai, tarsi tave kas iš tiesų liestų, bet nebūtų tavo.... gal taip visą gyvenimą ir ilgesiuos kažko svajoto, bet nesant tikro... galbūt mintimis kursiu romantikos gaidas, o realybės kaukėje nemirktelsiu nė vienu jausmu.... kaip ir šiandien žengiant prieš visuomenę, veide sustingęs šaltis ir abejingumas priverčia praeivius trauktis... tiesiog trauktis, nes tau nesvarbu per ką peržengsi.... Taigi... laukiu tavęs nepažinto ir nepaliesto... galbūt taip geriau... juk gyvenu du gyvenimus.... tu ir aš jame... aš ir tavęs nėra.... ir viena praradus vis tiek atsiranda antras.... visada pasilieki tu... visame.... gerų dienų ir įspūdžių, kad ir kur bebūtum.... :*

Vėlus vakaras... Tyla... Dar karts nuo karto sukapsi lietaus lašeliai į langą. Aš viena. Už lango sklaidosi niūrūs debesys, atnešę lietų. Pasirodo dailusis mėnulis, pilnatis. Kambaryje plevena žvakių liepsnelės. Susimąstau. Kas darosi mano galvoje? Sumaištis. Prisiminimai, prisiminimai apie tave, kurie nepalieka manęs. Atrodo gyvenimas lekia, vos spėji paskui jį... Bet tu paskui mane, kodėl nepaleidi manęs? Susitikome gana neįprastoje vietoje - bažnyčioje. Pajuokavom, persimetėm keliais žodžiais ir pasukome savo keliais. Bet likimas krėtė pokštus. Jau kitą dieną mes buvome vėl drauge. Tas vakaras buvo nuostabus. Mes daug kalbėjom, juokavom, linksmai leidom laiką su draugais ir net nepajutom kaip mūsų rankos susikibo. O toliau pamažu viskas tik gražėjo. Tavo bučiniai buvo patys nuostabiausi. Būti tavo glėbyje, jausti tavo kvapą, matyti tavo šypseną, tiesiog būt šalia tavęs buvo taip gera. Nuo to svaigulio tapau akla, akla nuo meilės tau. Šalta, laukiau tavęs, sakei ateisi. Valanda, dvi... Snigo, buvo sunku ką įžiūrėti. Bet aš tave taip aiškiai mačiau su kita... Tu atsisukai, greit paleidai Jos ranką, sustojai ir žiūrėjai į mane. Tavo akys buvo išsigandusios ir pasimetusios. Aš jaučiausi kaip trenkta žaibo vidury žiemos. O tu pastovėjai, apsisukai ir nuėjai, nuėjai ir negrįžai. Negaliu susivaldyti, jaučiu kaip skruostu rieda ašara. Ta žiema paliko randą manyje, buvo be galo skaudu. Buvai pirmoji naivios, jaunos mergaitės MEILĖ.

Dykuma... Didžiulė, beribė, karščiu alsuojanti smėlio jūra, vis labiau ir labiau kankinama deginančios saulės ir spindulių... Žmogus... Keliaujantis per ją pavargęs ir išsekęs, atrodytų, beprarandąs viltį ir norą gyventi... Išsekintas jo kūnas, sunkiai judantis ir neklausantis jo paties norų ir minčių padėti jam... Ir staiga žmogus pamato karščio nualintuose smėlynuose oazę... - Valio! Aš išgelbėtas! Aš dar gyvensiu... - sušunka žmogus ir skuba link jos. Jo žingsniai greitėja, keleivis turi tikslą - tikisi ten rasti vandens... Vanduo suteiks jam jėgų... Jis galės toliau keliauti per dykumą. Žmogus prieina prie mažo šulinio: - Taip! Čia tikrai - vanduo! - iš pradžių lūpas vandeniu jis suvilgo nedrąsiai, tačiau pajutęs jo suteiktą galią ir norą toliau keliauti per dykumą, pradeda godžiai gerti, prausiasi juo veidą, rankas, pila jį ant viso savo kūno ir negalvoja, kad tas mažo šulinėlio vanduo senka... Nyksta, kol visiškai jo nelieka... Tarsi visai ir nebuvo... - Na ir kas! - pagalvojo žmogus, - juk dykumos platybėje yra ne vienas šulinys! Aš rasiu kitą ir atsigersiu iš jo, atgausiu naujai jėgų ir galėsiu toliau keliauti! Ta didžiulė saulės išdeginta dykuma - tai Mūsų Gyvenimas... Žmogus, ja keliaujantis - Tu, o tas šaltinis vidury dykumos buvau Aš... Vanduo - Mūsų Meilė... Gyvenime reikia išmokti saugoti viską, kas brangu ir gali daugiau nebepasikartoti. Reikia išmokti po savęs kažką palikti ir kitiems. Juk šiuo atveju žmogus nesuvokė, kad tas šaltinis jam išgelbėjo gyvybę...

Ir viskas prasidėjo nuo tos gražios vasaros... Nuo lietaus kuris lijo ne iš dangaus, bet iš indų. Kai pajutau širdy apsigyvenusį naują jausmą, pamaniau, kad tai tik laikina, kad viskas praeis, bet deja suklydau...Tas jausmas vis augo ir augo, kol galiausiai mus suvedė taip, jog dabar negalim vienas be kito. O buvo visko ir ašarų ir negandų ir juoko ir pykčio... Tiek daug įveikią nepasiduokim dabar. Noriu, kad žinotum ir niekuomet nepamirštum keletą dalykų. Žinok, kad myliu tave ne už tai, kad gražiai atrodai, ne už tai kad tavo veidas dar nepapuoštas giliomis raukšlėmis, myliu tave nes tu esi žmogus, kuris gelbėja mane visais aspektais pradedant išklausymu, baigiant ašaros nušluostymu. Nesvarbu, kur aš bebūčiau su tavimi ar už šimto mylių, niekuomet nenustoju apie tave galvojus. Tu visuomet esi mano širdy... "Beprotis aš be tavęs lunatikė tu dėl manęs"... IŠ tiesų tai mes esam tikri bepročiai, metų sūkuryje paklydę ir nejaučią metų skirtumo kuris taip daug reiškia žvelgiant į mūsų ateitį kartu. Bet žinai aš tikiu tavimi tikiu kad mūsų ateitis priklauso tik nuo mūsų noro būti kartu. pasirašo amžinai Tavo.

Gyvenime mano... meile mano... mano vizija, iliuzija, tikėjime... kodėl...? Parašyta viena neatsargi sms, vėliau susižavėjimas, dar vėliau meilė, didžiulė meilė griaunanti taisykles, sienas... leidžianti kvėpuoti, mąstyti, gyventi... Bet, tavo šeima... mano šeima... mes susikūrėm mažą gyvenimą, pasaulį, kuriame buvai tu, aš ir mūsų meilė - gili gili, spalvota, kvepianti... Mes nelietėm tavo šeimos, nelietėm mano šeimos, gyvenom dvigubus gyvenimus. Giliai širdyje įstrigę tavo žodžiai "Mieloji, ar tu tikrai nori turėti mano vaikelį?" liks manyje amžiams. Tai nebuvo netyčia, buvo apgalvotas, planuotas, laukiamas, išsvajotas mūsų kūdikis... Tavo šeimoje auga dukros, mano šeimoje taip pat dukros. Man gimė sūnus, mūsų sūnus, mielasis - mažutis, mielas, bejėgis mūsų meilės kūdikis, toks panašus, panašus, panašus į tave... Kartą vaikščiojant mums jūros pakrante paklausiau tavęs "Mielasis, o gal negyvenam dėl kitų žmonių, o gyvenam dėl savęs, mūsų toks gražus kūdikis". Tačiau tu pasakei, kad tavo dukros tau niekada neatleistų, atstūmei mus, bet mielasis, o kaip mūsų meilė, mūsų sūnus? Paaukočiau visą gyvenimą dėl tavęs, bet tu to negalėjai padaryti... Buvo sunku... išgyvenau tavo atstūmimą pripažinti mus pasauliui, bet negalėjau be tavęs gyventi, kaip feniksas kilau iš pelenų, tam kad vėl gyvenčiau... Gyvenom laimingai savo sukurtame pasaulyje tu, aš, kūdikis ir mūsų didžiulė meilė, bet... Mielasis tu padarei klaidą ir tavo žmona sužinojo apie mūsų santykius.

Viskas prasidėjo 2006 Gegužės 27 diena... Tiesiog internete. Mielas vaikinas pasirodė, tad nusprendėm pasikeisti numeriais. Diena iš dienos vakarus praleisdavom prie telefono ragelių tol, kol kuris nors iš mūsų užmerkdavo akytes... Nusprendėm susitikti ir jau kitą dieną ėjom į pasimatymą... Susitikom mes ne restorane, ne kavinėje ar kur prie jūros, o tiesiog gatvėje... Paspaudus Jam ranką, Širdy pajutau tai, ką iki pat šioliai jaučiu. Taip ir leidome dieneles vienas kito glėbyje. Jis man buvo draugė, mama ir tėtis... Jis buvo dalis manęs... Mes juokdavomės kartu, ir verkdavom kartu, kai būdavo sunku, susėsdavom dviese ir tiesiog plepėdavom. Mes viską darėm kartu... Pamilau Jį tokį, koks Jis buvo ir aklai Juo tikėjau, tikiu ir dabar. Beveik nepažinodama Jo, aš Jam leidau pažinti visą save. Nes savo gyvenimo kely aš mačiau tik Jį. Tik Jis vienintelis mane apkabindavo, kai būdavo man sunku, Jis vienintelis buvo su manimi tol, kol užmerkdavau savo akis... Kai pabusdavau, tik Jį prisiminus, aš su šypsena pradėdavau dieną... O dabar... o dabar aš su ašarom užmiegu ir su jomis kartu prabundu... Nes nebėr Tavęs jau... Negailestingas gyvenimas atėmė Jį iš manęs dar ir dabar nežinau kodėl... dėkinga gyvenimui esu tik už tai, kad šitas, kartais labai neteisingas gyvenimas man leido pažinti tave. Ir nesvarbu kiek laiko mes praleidom drauge, svarbu, kad patyrėm tai, ko kiti per visą savo gyvenimą galbūt nepatirs...