Meilės istorijos

Uždegu prie lovos stovinčią, vanile kvepiančia žvakę ir klausau tylos. Ach, kaip gera džiaugtis vienatve. Pirmą kart taip malonu klausyti spengiančios tylos, pabūti vienai su savo mintimis ir svajonėmis. Kaip gera paskęsti tyloj. Viskas baigta. Pagaliau. Nuo klevo krenta spalvoti lapai, vakaro miglos lašeliai ir mano liūdesys. Jis krenta ant žemės, susigeria ir išnyksta. Rodos tu tyčia ją bučiuoji, ja po mano kambario langais. Ir pats nematai, kad kerštaudamas man, keršiji pats sau: ji tik šviesiaplaukė mano kopija. Ji net kalba, elgiasi kaip aš... Ir tu su ja nejučiomis elgies kaip kažkada su manimi: bijai apkabint, kad neatstumtų, bijai bučiuot, kad neištirptų. Tu? Tu priekaištauji? Man? Nejuokink... už ką gi? už tai, kad jis mane lepina tuo, kuo lepinai tu? O tu neįvertini, kad jis duoda daug daugiau? O gal už tai, kad tu vaikštinėdamas su Ja sutinki mane su juo ten pat, kur vaikščiodavome mudu? o gal...? Na ne... Nenoriu būt su tavimi, neprašyk. Neliesk manęs savo mintimis, nesiartink žvilgsniu. Dink iš mano minčių. Jei nori pasilik prisiminimus, bet geriau nuskandink. Palik mane.

O meilė, kas ji yra aš nežinau. Norisi ir man ją pajust, bet jau pajutau, nes myliu tą, kurios niekada netūrėjau pamilti. Myliu Indrę, savo klasiokę, bet ji turi draugą. Man yra sunku, norisi pasikeisti ir gyventi kitaip, bet negaliu, nes gyvenu taip kaip gyvenu, o gyvenimas mano vienišas, be draugų, be artimųjų palaikymo, ir be žmogaus kurį myliu. O gaila, kad ši meilė nebus abipusė, ji bus skaudi man, nes ją juk reikės pamiršti. Nieko aš negaliu pakeisti, nors bandau su ja mažiau bendrauti. Sunku man, buvo sunki vaikystė, nes dešimt metų mokykloje iškentėjau klasiokų, mušimą, spardymą, ir visa kita. Kai atrodė, kad viskas baigėsi, pasirodė ji, Indrė. Pasirodė tokia graži, miela, linksma ir draugiška. Kaip man reikia pagalbos dabar, norisi imti ir papasakoti mamai, tėčiui, bert jie nepadės, o puse dienos pamokslaus. Bet meilė akla. Jei aš tai pasakiau, ir mačiau jos veide susirūpinimą, kaip atrodė viskas bus gerai, ji ištarė Mantai aš jau turiu draugą. Ir teko su tuo susitaikyti. Esu protingas žmogus, kuriu knygas, groju gitara, ir šiandien aš sukūriau dainą Indrei. Bet kai dainuoju bėga ašaros, tai yra nevilties ašaros. Niekas nežino, kiek aš iškentėjau vaikystėje, kodėl esu toks nedrąsus. Norisi tūrėti nors vieną artimą žmogų, bet kur rast tokį, aš nežinau. Myliu aš tave Indre, ir leisiu tau būti laimingai ne su manim, nors pačiam bus labai sunku, nes mylėsiu žmogų giliai širdyje. Su meile, Mantas.

Ar tave nuvyliau? Turėčiau jaustis kalta?..nes mačiau pabaigą, prieš mums pradedant. Taip, aš mačiau, kad buvai apakintas ir žinojau, kad laimėjau. Taigi pasiėmiau, kas mano amžina teise. Nusinešiau tavo sielą į naktį. Tai gali būti pasibaigę, bet tuo nesibaigs. Aš čia dėl tavęs, jei tik tau rūpėtų. Palietei mano širdį, mano sielą. Pakeitei mano gyvenimą ir visus mano tikslus. Meilė akla ir tai žinojau, kai mano širdis buvo apakinta tavęs. Bučiavau tavo lūpas ir laikiau tavo ranką. Dalijausi tavo svajonėmis ir tavo lova... aš pažįstu tavo kvapą. Buvau įpratus prie tavęs. Viso, mylimasis... viso, mano drauge. Tu buvai vienintelis. Buvai man vienintelis. Aš esu svajotoja, bet kai prabundu.. tu negali palaužti mano sielos - tai mano svajonės, kurias pasiimi. Kai judėsi toliau, prisimink mane, prisimink mus ir visa, kas mes buvom. Aš mačiau tave besišypsantį. Neilgai stebėjau bemiegantį. Mes turėjome abejonių, bet dabar jau viskas gerai, prisiekiu, tai tiesa. Viso, mylimasis.. viso, mano drauge. Tu buvai vienintelis. Buvai man vienintelis. Ir vis dar laikau tavo ranką savojoj... kai miegu. Laikui bėgant su tuo susitaikysiu. Viso, mylimasis.

Visko tiek daug nutiko: aš jau buvau save įtikinus, kad tu ne man, bet po to vėl degiau noru tave matyti, degti šokio sūkury su tavim, paskęsti tavo bučiny. Ir vėl kritimas iš dangaus - aš vos neprakeikiau tavęs, tvirtai buvau pasiryžus išplėst tave iš savo širdies, pamiršti viską, kas primintų tave, būti laisva ir nepriklausoma, galinčia būti laiminga su kitu. Bet galiausiai aš supratau, visiškai įsitikinau, jog visos mano viltys, svajonės, visi sielos keliai atveda į vieną vienintelį troškimą - žinoti, jog esu tau reikalinga ir svarbi. Nuo tos akimirkos, kai tave pamačiau, gyvenu kitame pasaulyje, kitoje, jau tavo erdvėje. Visą šį laiką svajoju tik apie tavo artumą, tik apie tavo bučinį. Trokštu tave apkabinti, prisispausti prie tavo degančios krūtinės ir jausti tik tave. Aš dažnai savęs klausiu, ar tai meilė? Tapo aišku tik viena: nei vienas mane glamonėjantis vaikinas neprivertė manęs taip virpėti, nesukėlė viduje tokios audros, tokio jausmingo geismo, kuris, Regis priverstų iškrėsti bet ką. Aš taip seniai tave mačiau. bet visgi nepamiršau, netgi pradėjau prarasti viltį, kad kada nors laikas padės man tave išstumti iš savo minčių... Viskas kas buvo, padėjo man susigaudyti savo jausmuose - suvokti, jog galiu žydėti tik tavo glėby galiu atsiverti ir būti savimi tik su tavim. Net jei niekada nebūsiu su tavim, aš lauksiu tavęs, kad ir kas nutiktų, lauksiu. Lauksiu tos šviesos, to džiaugsmo, kuris su nepaaiškinama jėga pakels nuo žemės paviršiaus... Nes išvysiu tave...

Hm... net nežinau kodėl vėl prisėdau rašyti, kaip kadaise, kai mano jausmai veržte verždavosi iš mano širdutės. Tikriausia dėl tos dainos... Nežinau... gal tiesiog seniai bemąsčiau ką iš tiesų aš dabar jaučiu, ko noriu, apie ką tikrai svajoju. Tiesą pasakius nenorėčiau galvoti apie viską kas buvo. Atrodo, kad tai jau praeitis, ir nebėra nei prasmės, nei noro varstyti jau senokai užtrenktas duris. Bet dabar turbūt ta akimirka, kai tą padaryti reikia. Kartais reikia būti nuoširdžiai net pačiai sau. O aš labai dažnai save apgaudinėju. Suku ratus aplink, bet turbūt žinau, kad turėsiu parašyt nors ką nors apie jį. Bet kas tas jis?... net nebežinau, ar aš jaučiu tokį pat didelį jausmą, kaip kadaise. Ne tai nereiškia, kad viskas dingo, kad tai buvo tik kvailas romantiškas nuotykis! Ne! Tiesiog dabar nebeišdrįsčiau atiduoti visą savo gyvenimą į jo rankas. Aš jau seniai jo nebemačiau. Gyvenau gyvenimą pilną nuostabių įvykių: pilną laimės, ir smulkių nesėkmių, pilną visko, ką gali atnešti kiekviena nauja diena. Užmiršau jį? Nežinau ar įmanoma užmiršti tokius dalykus? Laikas parodys, bet kol kas manau, kad ne... Prisipažinsiu: kad ir kokia laiminga ar nelaiminga jaučiausi, kai jis buvo svarbiausia mano gyvenimo dalis - pasiilgstu to jausmo... to jausmo... Dabar, visa tai prisiminus, aš nieko nesigailiu, aš tiesiog noriu šypsotis prisiminus kiek daug linksmo (ir liūdno) tarp mūsų buvo. O visgi buvo gera... Gyventi be šio jausmo daug liūdniau... bet kurgi dingo šis jausmas?

Ta beribė tuštuma, kurią jaučiu savo širdyje, užtemdė man akis. Tu išėjai... Ir kartu su savimi išsinešei mano gyvenimo džiaugsmą. Liko tik skausmas, ašaros ir nuolat mintyse skambantis žodis "kodėl?". Ta nežinia, kurioje dabar esu, verčia mane susimąstyti. Aplink tokia klaiki tyla, kad net spengia ausyse. Ar verta buvo aukoti tas dienas, tas nemigo naktis tau? Su kiekvienu žingsniu suprantu, jog visa tai buvo veltui... Veltui tikėjau savo pačios sukurtomis iliuzijomis. Ir vis dėlto kaip gaila. Tau nereikėjo mano juoko, mano iš laimės spindinčių akių ir pagaliau... mano meilės. Tu tiesiog kaip nerūpestingas berniukas visa tai išmainei į laisvę. Taip, tu pasirinkai kitą gyvenimo kelią ir nuoširdžiai linkiu, einant juo, būti laimingam. O kas beliko man? O man teko visus savo jausmus išrauti iš širdies ir paskandinti taip giliai, kad jie nebepajėgtų iškilti, vėl pamačius tave. Dabar suprantu, jog tavo žodžiai, tavo juokas buvo skirti ne man. Netgi tavo bučiniai ir jie... Visa tai turėjo atitekti kitai. Kas rytą aš kėliausi žinodama, kad tu prabudai ne dėl manęs. Žinau, kad tavo gyvenime man vietos nebėra. O aš ir nebesistengsiu nieko pakeisti. Nėra prasmės. Tiesiog aš buvau mažas drugelis, kuris vieną vasaros dieną nutūpė tavo rankose. Tu grožėjaisi jo trapumu ir tik trumpą akimirką ji palaikęs savo delnuose taip lengvai paleidai... Tik nepajutai, kad palaužei drugelio sparnus. Jis nuskrido vis atsigręždamas atgal. Žinai, jo daugiau gali nebepagauti...

Tikriausiai kaip ir visos mokinukės, kažkada buvau paika, linksma, vėjavaikė mergaičiukė. Mokiausi dešimtoje klasėje, džiaugiausi kiekviena gyvenimo akimirka ir stengiausi nepraleisti nė menkiausio šanso būti laiminga. Buvau tokia naivi, tokia nerūpestinga, tokia...... patenkinta gyvenimu. Galėjau be sąžinės priekaištų visiems jiems juokaut: " Man visi patinkat..... Ir kiekvienas Jūsų man brangiausias!" Bet...vieną savo nerūpestingo mokyklinio gyvenimo dieną, eidama mokyklos koridorium staiga išgirdau žodį.... žodį, kuris pavertė gyvenimą aukštyn kojom... žodį, kuris buvo toks paprastas, bet kartu toks ypatingas.... žodį "labas". Išvydau akis.... tokias dideles, mėlynas lyg vandenynas, lyg neaprėpiamas dangus. Nieko neatsakiau. Tik praėjau pro šalį. Tačiau jaučiau kaip mano širdis šypsosi. Koridoriuje aidintis triukšmas ir nerūpestingumas tarsi nuplaukė taip toli toli... ir liko tik mano ir tavo susiliejantys žvilgsniai. Nuo tos dienos nė akimirkai nenustojau apie tave galvojusi, tavim gyvenusi, ieškojusi tavo žvilgsnio. Ir kaskart atėjusi į mokyklą rasdavau. Rasdavau tavo šypseną, tavo akis, tavo dėmesį. Nors nė vienas nedrįsom sustot, prakalbėt... tačiau kiekvieną kart prasilenkdami jautėm viens kito šilumą. Taip tęsėsi gan ilgai, tačiau šitas jausmas buvo pats geriausias pasaulyje... atrodo nieko daugiau nereikėjo... tik matyti tave, jausti tavo žvilgsnį. Tačiau vieną nerūpestingą vakarą suskambo telefonas.

Gyvenimas būna gražus, kol tu jį tvarkai... Bet ateina laikas kai i tavo gyvenimą įsilieja dar vienas, toks pat savarankiškas, žmogutis... Karta jis pasisiūlo padėti, padėti tvarkyti tavo gyvenimą... Jis žada padaryt jį spalvingesniu, linksmesniu ir vieninteliu... Palengva jis taip ir daro... Jis praskaidrina tavo gyvenimą, suteikia jam prasme... Bet... Bet tu net nepajauti kaip ji tave lengvai "sudirba"... Ji apverčia tavo gyvenimą aukštyn kojomis, priverčia tave pasikeisti, palikti visus draugus nuošaly... Bet tai dar nieko... Jei ji labai nori, net atima tavo gyvenimą ir pastumia tave kritimui i bedugnę... Skausmo, kančios ir sielvarto bedugne... Ir taip kiekviena syki kai tu pasieki tos bedugnes dugną ir pabandai atsistoti ant kojų... Sunkų... Bet dėl ko dar daugiau gyvent, jei ne dėl tos akimirkos, kai tavo gyvenimas būna gražus, spalvingas ir linksmas?

Kodėl? Galima paklausti dar kartą? Kodėl? po velniais kodėl dar nedingai iš mano gyvenimo? Pakylu išpilta prakaito... kodėl dar naktimis, sapnais primeni man save? Dar vienas sunkus sapnas... kodėl nesugebi kaip rytinis rūkas saulei nušvitus išnykti ir nepalikti nei pėdsako mano gražiame ir laimingame mažame pasaulyje? Kodėl kaip košmaras įsibrauni į mano sapnus ir priverti prisiminti tave? Tu tyli. Neatsakai. Nes tavęs nėra šalia. Ir nebus. Ne, nejaugi aš ir vėl kalbuosi su savimi?... ar su sienomis, nuotraukomis ir žaislais?.. išsliūkinu iš savo lovos ir nužingsniuoju prie lango. Praveriu jį. Šaltas vasario vejas leidžia atsigauti visoms mintims. Juk turiu kažkam tai pasakyti. Susirangau atgal ant savo pagalves. Bet užmigti bijau. Dabar jau nekenčiu ir sapnų. Jie man primena kaip aš tave mylėjau... ir atrodo - dar nepamiršau. O prabėgo šitiek laiko- vasara, ruduo, žiema... šitiek dienų, o mano galvoje vis dar skamba tavo vardas, tavo žodžiai. Vis dar gyvenu tavimi.. Net juokinga. Tiek pasaulyje žmonių, tiek milijonai skirtingų žmogeliukų o aš vis dar kaip mažas vaikas kažko juose ieškau. Ieškau ir nerandu... ieškau hmmm.... tavęs. Bent dalelės tavęs. Kas man primintų: tavo šypseną, veidas, žvilgsnis... Prisiminimai dar neišblėso. Jie dar liko mano širdyje ir kai mažiausiai to tikiuosi, sugrįžta ir bando sudrebinti gyvenimą. Mano susikurtą pasaulį. Kaip atsitiko šiąnakt. O dabar aš laiminga. Dabar turiu jau kitą savo Mažutį ir nei kiek nepanašų į tave.

Tik-tak, tik-tak, tik-tak rodos vis garsiau ir garsiau tiksi baltas laikrodukas ant mano rankos, tarsi norėdamas pranešti: baig-ta, baig-ta, baig-ta. O aš vis sėdžiu ant akmens ir žiūriu tolyn, į horizontą už ežero, į besileidžiančią saulę. Su kiekvienu "tik" ir "tak" skinu po ramunės lapelį nuo savo puokštės. Nebežinau, kiek laiko čia sėdžiu, bet jaučiu, kaip laikas bėga ir bėga, o man jau nebesvarbu. Iš gražiosios, pačios nuostabiausios puokštės liko tik gėlių stiebeliai ir baltas šilkinis kaspinėlis. Širdis plaka vis lėčiau ir lėčiau. Jaučiu, kaip ašara nurieda per skruostą ir atsimuša į baltą kaip gulbės plunksnos suknelę tarsi ją pažymėdama prakeiksmu. Sėdžiu čia viena, o juk turėčiau būt pakeliui į Ispaniją ir džiaugtis mudviejų povestuvine kelione! Kaip sunku suvokti, kad jau niekada nebebus žodžių "mūsų", "mes", "kartu". O tiek svajojau, tiek laukiau. Sudaužei mano širdį, kurią visą buvau skyrus tik TAU, į mikroskopinius gabalėlius. Galbūt turėčiau kaltinti save dėl to, kad šiandien taip ir nepasirodei, galbūt aš dariau ką nors ne taip? Bet juk TAU reikėjo tik pasakyti ir viskas būtų kitaip. Galbūt mums trūko bendrumo. Gaila laiko, kurį praleidau su tavim, gaila svajų, neišsipildžiusių troškimų. Dabar suprantu, kokia buvau naivi. Viduje jau net skausmo nebejaučiu, tik tuštumą, beribę tuštumą. Norisi pabėgt nuo visų, lėkt visu greičiu tiek, kiek jėgos leis ir niekada nesugrįžt atgal. Nebenoriu matyt tų pačių veidų, pažįstamų žvilgsnių. Noriu pradėt viską iš naujo.

Žinau, kad tai tik žodžiai bus, tai tik mano mintys iš širdies. Bet tai šauksmas, prašymas, nuoširdus atsiprašymas, kurį skaitant trūksta tavo akių, mano žvilgsnio į tave, prisilietimo prie tavo rankų, šilto apkabinimo, žodžio, sklindančio iš mano lūpų, ATLEISK, PO šio laiško taip ir norėčiau tai padaryti. Aš pavargau laukti pavargau kentėti. Mano jausmai, juos visiškai užpylė tarsi kraujas kuris pripildytas skausmo, pykčio kančių ir ašarų sūrių, Kam visą tai? Juk žodis atleisk tam ir skirtas, sukurtas, kad po jo vėl išsiviešpatautų gerumas ir šilti jausmai meilė, taika ir ramybė. Kad sudužusi širdis, kuri vis dar plaka krūtinėje, kad ji vėl pradėtų plakti degti lyg laužas liepsnoti po stipraus lietaus. Na kam, kam laikyti pyktį savyje kam skaudinti vienas kitą, girdėti vieno iš kito žodžius draskančius širdį, kam griauti santykius kurie buvo tokie šilti. Mes šildėme vienas kitą savo trykštančia meile. Mes buvome pametę galvas dėl jos. Mums tikrai, taip buvo gera, sveikas protas gimdavo tik ryte: mes dar jauni... Rašau ir noriu nors šiuo laišku prisiminti mūsų ankstesnius santykius, mūsų patirtus šiltus jausmus. Šiltas sausio 19 vakaras, kurį tikriausiai nepamiršiu visą savo gyvenimą. Jausmai tiesiog degte degė, kaip pavasarinis žiedas žydi. Man buvai tarsi meilus kačiukas, kurį tą vakarą norėjau tematyti.

Pradėdama rašyti, noriu pasakyti, kad tą žmogų mylėjau labiau nei gyvenimą. Nežinau, gal vis dar ir tebemyliu, bet meilė nesitęsia visą gyvenimą ir man taip liūdna. Verkiau, be galo verkiau. Man ir teliko ašaros, kurios pasirodė, tokios nieko vertos. Prisiminimai apie kažkada trokštamą meilę lyg ir vėl sugrįžo. Man dabar sunku, nes žinau, kad tik svajonėse ir prisiminimuose esi šalia. Neturiu jokios teisės Tau rašyti, bet daugiau negaliu laukti. Tau pasirodys, kad mano šis laiškas toks, kaip ir visi, beprasmis ir tylus. Bet ne. Aš lauksiu, labai ilgai lauksiu tos valandos, kad Tu vėl būsi, bent mintimis šalia. Man daugiau nieko ir nebelieka, tik laukti, to ko niekad tikriausiai nesulauksiu. Tiek daug tiesos esu Tau nepasakius, tiek daug nutylėjus esu. Bet dabar pats laikas viską atskleisti. Pasakysiu, ką jau seniai turėjai žinoti. Daugiau jau nebegaliu tylėti, nes man per daug sunku. Ta tyla neištveriama. Visos tos akimirkos, kurios buvo skirtos Tau, taip ir neatėjo, nes vis laukiau kažko nepasiekiamo ir svetimo. Kaip dabar man sunku, visą tai suprasti. Bet juk viskam ateina savas laikas. Dabar aš jau nebe ta mergina, kurią Tu pažinojai. Aš dabar esu jūra, besiblaškanti į visas puses. Neturiu sau kelio į kurį galėčiau pasukus ramiai nueiti. Esu labai pasimetusi.. Daugiau niekada mūsų keliai nesusijungs, nes esu jau seniai "jūros dugne". Noriu, kad perskaitęs šį laišką Tau nekiltų minčių susimąstyti, ką Tau jaučiu, ar jaučiau.