Kategorija: Meilės istorijos

Vakaras. Jis šaltas ir toks niūrus. O dar prieš kelias dienas jis buvo toks malonus ir šiltas. Tu buvai šalia. Aš glaudžiausi prie tavęs ir tu man kartojai kad taip bus visada. Aš tuo tikėjau ir žinojau, kad mes būsime kartu. Kitaip būti negalėjo. Tu nuolatos kartodavai kad myli tik mane ir kad pasaulyje nėra tokios jėgos kuri atimtu tave iš manęs ar mane iš tavęs. Deja tu klydai... Aš tikiuosi kad tokie žmonės kaip tu keliauja į Dangų, į Rojų, į Edeną....

Sėdžiu prie žvakės. Aplink tamsu. Tyliai skamba muzika. Ir štai pradėjo groti dainą. Tą dainą, per kurią mes susipažinom. Tą pačią, kurią išgirdus suspaudžia širdį tarsi replėmis. Ir per kurią nesulaikau ašarų. Ta daina primena tave. Prieš akis iškyla tavo veidas. Prieš save vėl matau tavo mėlynas akis. Tas akis, kurios mane ir suviliojo. Tas akis, dėl kurių aš tarsi išprotėjau, pamečiau galvą. O juk aš netikėjau meile. Man meilė buvo tokia banali. Už kiekvieno kampo girdėjau tariant "aš tave myliu". Tie žodžiai...

Man ne 16, bet.... kaip pamačiau jį mėnulio šviesoje, aš ištirpau. Jaučiau palaimą, malonumą. Nuo ko? Nuo žvilgsnio jo... jis pervėrė mane. Tada man rodės taip aistringai ir karštai. Bet aš klydau... Mes tik.... draugai. Jis ne mano, jis kitos. Kitos, kurią myli, apie kurią svajoja. O ką aš myliu ir apie ką svajoju? Dėl ko žvaigždėtą naktį, žiūrėdama į dangų vis verkiu? Dėl Jo... Dėl žmogaus, kuris man tik Draugas. Dėl žmogaus, kuris, kaip aš jaučiu, yra antroji mano gyvenimo pusė. Ta...

Šv. Valentino diena. Dar viena Meilės diena, per kurią žmonės vieni kitiems kalba apie meilę, sako, kad visas pasaulis sugriūtų, jei... Bet... Aš ir vėl negaliu šito tau pasakyti. Ir vėl sėdžiu viena, palinkusi prie balto popieriaus lapo ir su melancholiškomis mintimis apie tave, mano meile, žydryne dangaus!... Rodos visą savo meilę tau jau išsakiau tiek žinutėmis, tiek ir akimis, kurios, patikėk, niekada nemeluoja... Ir tu daug pasakei... bet tavo žodžiai atsitrenkė tarytum į šaltus akmenis, nes manoji širdis jų nepriėmė... Taip ir...

Sandra, esi mano gyvenimo meilė ir svajonė...Tolima svajonė... Mes esam skirtingi, aš gyvenu svajone apie tave ir nedrįstu tau pasakyti kaip labai tave myliu, nes bijau būti atstumtas, bijau, kad iš manęs bus atimta svajonė... Bet vis tiek noriu, kad tu žinotum, jog kažkur yra žmogutis, kuris tave myli. Taigi, ką jaučiu tau, žodžiais apsakyti neįmanoma. Neįtikėtina, kad tokioje mažoje širdyje tiek daug telpa jausmų: pykčio, skausmo, meilės. Aš noriu jausti tave šalia savęs kiekvieną valandą ir net minutę...išaušus rytui, dienai prasidėjus, atėjus...

Žvelgiu dabar į dangų ir galvoju, kokia buvau laiminga, kai tu buvai šalia... Kai visada žinojau į ką galiu kreiptis pagalbos.... Tavęs jau nebeliko... Padaręs lemtingą klaidą išėjai... Išėjai į ten, iš kur jau niekas nebesugrįžta... Palikai čia viską... Svarbiausia palikai savo žmoną ir savo sūnelį, kurio tu taip troškai... Aš tau buvau niekas... Beveik... Niekada nepamiršiu tos dienos, kai priglaudei pas save... Niekada! Tu buvai man viskas... Žinojau, kad aš niekada negalėsiu būti su tavim, nors man taip tavęs širdyje reikėjo... Tie...

Nerijau, čia parašysiu tai ko neišdrįsiu tau pasakyti garsiai. Kai išvažiavai pirma kartą, liepos mėnesį, aš laukiausi. Aš negavau iš tavęs jokiu žinių ir nutariau, kad bus geriau, jei niekas nežinos kas mano vaiko tėvas. Buvau tvirtai nusprendus kad vaikas gyvens tik su mama, o apie tėtę, žinos tik tiek, kad jis buvo geras žmogus ir kad mus labai myli, bet deja kai mano vaikučiui buvo beveik keturi mėnesiai aš ji praradau. Tada man tavęs reikėjo labiau nei bet kada anksčiau, bet aš...

Kaip aš anksčiau galėjau būt tokia akla? Kodėl aš negirdėjau savo širdies balso? Aš gyvenau tokį beprasmį gyvenimą... kol nepasirodei tu. Man patiko visai kitas. Nepasiekiamas, nes jis ieško idealios, o aš tokia nesu. Bet man užteko vienos nakties, kad pažinčiau tave. O juk buvo paprastas draugų susibūrimas gamtoje. Bet tuo pačiu ir nepaprastas. Nes ten buvai tu. Aprodei apylinkes. Nusivedei prie užtvankos, o ten taip gražu... Naktis... Danguje daug žvaigždžių... Mėnuliukas kybojo... Aplink visiška tyla, kad net girdėjome savo širdies dūžius, tik...

Mūsų pirmą susitikimo diena pamenu lyg ji būtų buvusi vakar... Aš atėjau pas tave... Tu mane pasitikai šilta šypsena... Nuo tos dienos aš dievinu tavo švelnia šypsenėlę, kurią matau kai būnu šalia... kai būnu šalia matau tavas mėlynas akis... Jaučiu tavo šilumą... Bet ne dėl to aš tau rašau... Rašau tau paskutinius žodžius, kuriuos skaitysi, kai manęs nebus šalia... Kai aš skęsiu ašarų jūroje... Kai širdį persmelks ilgesys... Kai liesis iš sudužusios širdies upeliai kraujo... Kai trauksiu iš širdies, giliai įstrigusią strėlytę... Bet...

Visko tiek daug nutiko: aš jau buvau save įtikinus, kad tu ne man, bet po to vėl degiau noru tave matyti, degti šokio sūkury su tavim, paskęsti tavo bučiny. Ir vėl kritimas iš dangaus - aš vos neprakeikiau tavęs, tvirtai buvau pasiryžus išplėst tave iš savo širdies, pamiršti viską, kas primintų tave, būti laisva ir nepriklausoma, galinčia būti laiminga su kitu. Bet galiausiai aš supratau, visiškai įsitikinau, jog visos mano viltys, svajonės, visi sielos keliai atveda į vieną vienintelį troškimą - žinoti, jog...