Meilės istorijos

Mažame, jaukiame kambarėlyje skambėjo rami melodij. Aplink mus gaubė tamsūs langai. Tik aukštai danguje buvo matyti, ryškiai šviečiantis mėnulis. Jis ly būtų žiūrėjęs į mus. Mes buvo me paskendę žvakių šviesoje. Ji tai labiau švytėjo, tai prigesdavo, o mus tik dar labiau ramino. Sėdėjome ant minkštos lovos; savo rankomis buvau apkabinęs Ją. Ji prisiglaudė prie mano krūtinės, tarsi mažas, meilus kačiukas. Glosčiau jai galvą, pirštais braukiau per jos rudus plaukus. Jie buvo tokie švelnūs. Negalėjau sustoti lietęs jos švelnius skruostus, mažą nosytę. Padėjęs galvą ant jos pečių ir susiglaudę veidais prisiminėm vakarą, kada dovanojau mažą širdutę, kurios vieną dalį dovanojau jai, o kitą atiteko man. Tai buvo amžinos draugystės širdis. Paskendome ežero vėsoje. Mūsų žvilgsniai susitiko. Kažkur dingo ir žodžiai. Dar akimirka ir mūsų lūpos susiliejo. Lūpos, jos tiesiog žaiste žaidė. Bučinys jis buvo toks saldus. Tada tik galvojau, kad tas lekiantis, negailestingas laikas sustotų. Staiga grįžome į mus supusį pasaulį, paskendome žvakių šviesoje. Neapsakomai buvo gera laikyti apkabintą savo iširdelę. Norėjosi tik viena - ilgai ilgai pasilikti su ja. Ji troško to paties ištarusi "angėlėli, aš taip pat tave myliu". Deganti žvakė, tyliai sklindanti rami melodija, lūpų saldus žaidimas ir dvi įsimylėjusios sielos.
Bėdo laikas ir mums reikėjo išsiskirti. Tas negaislestingas atstumas mus išskyrė. Bet trumpam.

Žiūriu į lėtai besileidžiančią saulę ir jos auksiniuose spinduliuose regiu mano kūną draskančią raudą. Norėčiau drauge su ja pasinerti į jūros gelmes ir daugiau niekada nebejausti skausmo ir nežinomybės, tos beprotiškai nepakeliamos vienatvės ir beprasmybės jausmo. Norėčiau, kad ateinanti naktis išsklaidytų neišsipildžiusių svajonių debesį, norėčiau, kad jis pagaliau plyštų ir visos jame pasislėpusios svajonės išbyrėtų, išsisklaidytų ir daugiau niekada manęs nebekankintų. Kaip gaila, kad jos neišėjo drauge su Tavimi, o pasiliko ir tarsi kirminas mane graužia kiekvieną kartą, kai tik žiūriu į kylančią saulę, lyjantį lietų, pasirodant pirmosioms žvaigždėms, visa tai man primena Tave, Tavo nuostabias žalias akis, kerinčią šypseną, švelnius bučinius, karštą alsavimą ir tyliai ištartus žodžius "noriu būti šalia tavęs dabar ir visada". Och, kad viską būtų galima pamiršti, išplėšti kaip knygos lapą ir išmesti, bet tai neįmanoma, nes viską užmiršti taip staiga, per daug sunku ir skaudu. Bet argi verta dar Tave prisiminti, galvoti apie Tave ir kankintis? Kiek dar laiko reikės, kad viskas pagaliau baigtųsi? Kiek dar rinksiu kaip trupinius Tavo pasakytus žodžius ir lipdysiu vientisą rišlų paaiškinimą dėl ko mane palikai? Ar taip ir nesužinosiu, kodėl turėjau taip ilgai kentėti? Kiek dar laiko guosiu save, kad Tu taip pasielgei tik todėl kad buvau Tau per daug gera, nors iš tikrųjų nemylėjai manęs visiškai... Argi buvo lengva taip viską imti staiga ir užmiršti, taip tarsi nieko nebuvo?

Lietus. Tūkstančiai mažų lašelių atsitrenkia į šaltą žemę. Ir išnyksta... Niekas jų neprisimins, ne visus pastebėjai ir tu. Ne visus net ir labai norėdamas pastebėtum. Tūkstančiai atskirų pasaulių išnyksta tau nė nespėjus suprasti, kad jie išvis egzistuoja... Ašaros. Kaip ir lietus. Tik jos sūrios. Bet juk ir jos - tai tūkstančiai mažų pasaulių: džiaugsmo, skausmo, nevilties... Juk lyja kiekvieno mūsų širdyje. Dideliais, sūriais ir sunkiais lašais. Jie rieda, atsitrenkia, dūžta ir paberia mln. aštrių šukių, kurios sminga į tavo sielą taip skaudžiai, kad nejučia viskas ištrykšta ir prasiveržia į išorę... Bet prasiveržia retai. Juk mes pripratę viską slėpti. Ir tai ne visada tu tai supranti, net tą akimirką, kai labiausiai tavęs reikia šalia... Ne viskas vien žodžiais pasakoma... Rašau SMS į orą. Žiūriu į dangų ir noriu verkt. Aš verkiu kai labai tavęs noriu. Man skauda, kad tu ne čia.
Tai kaip filme. ...būtų kitaip jei tu būtum, pavyzdžiui, miręs, ir aš verkčiau norėdama, kad būtum šalia. Juk žinočiau, kad taip niekada nebus, todėl tas skausmas būtų nepakenčiamai blogas. Štai kur skirtumas. Man sunku kvėpuot. Iš meilės plyšta plaučiai. Ir kas sugalvojo, kad mylima širdimi? Kvailystė. Mylima plaučiais. Įkvepiu ir krūtinė prisipildo paralyžuojančio jausmo... Myliu iš visų plaučių. Ieškau tavęs pravažiuojančiuose taxi, praeivių veiduose, reklamų stenduose.
Mintyse bučiuoju tavo pilvą. Liečiu kaklą.

Rodos, tai tik eilinis vasaros vakaras... vakaras, kuris lyg ir turetu niekuo nesiskirti nuo kitu, bet, deja, skiriasi... Šįvakar jaučiuosi kaip niekad vieniša. ne todėl, kad sėdžiu namuose viena, bet todėl, kad jaučiu kažkokią tuštumą viduje. Sėdžiu balkone ir žiūriu pro langą, tik vaizdą matau kiek kitokį nė visada. Ką matau? Beribe tolumą, tolumą į kurią žiūrint užplūsta įvairiausios mintys. Mintys, kurios dar labaiu suspaudžia širdį, sujaukia jausmus ir priverčia labiau susimąstyti. Apie ka? Apie tai kas yra meilė? Kas tai per jausma, kam jo riekia? Galėčiau klausti ir klausti panašių klausimų, bet juk žinau, kad į juos man niekas nesugebės atsakyti ir jie taip ir teliks retoriniai... Niekas negali, nes meilė yra kažkas nepaaiškinamo ir paslaptingo. Kartais tai atrodo taip artima ir šilta, bet kartais virsta ledu ir atrodo taip tolima... Apibūdinti žodį "meilė" tiesiog neįmanoma. Tam neužtektų net visų gražiauisų pasaulyje žodžių. Jei norėtume pavaizduoti meilę ant popieriaus lapo, neužtektų nė vieno dailininko spalvų paletės. Juk tai neapsakoma ir nepavaizduojama... Tas jausmas stipresnis už mus pačius, jis yra visagalis ir mus valdo. Kad ir kaip keistai skamba, tai yra tiesa. Bet kartais vis dėlto atsitinka tai, ko labiausiai nenorime ir bijome. Kartais meilė tiesiog ima slysti mums iš rankų. Ir tai dažniausiai atsitinka tada, kai, rodos, tiek mažai trūksta iki išsvajotos laimės. Kai trūksta žmogaus, kuris priverstų suspurdėti širdį, tada jauti didžiulę tuštumą.