Tikra meilės istorija
|

Tikra meilės istorija

Praėjus ne vieneriems metams po didžiojo mano gyvenimo išbandymo – „meilės“ pažinimo, vis dėlto dar susimąstau: ar tai buvo Ji? Turbūt ne man vienai kyla toks klausimas – kas yra toji meilė? Atsakymai būna individualūs: meilė – tai šiltas, krūtinėje apsigyvenęs jausmas, kuris priverčia žmogų šypsotis plačiausia šypsena. Meilė – tai aistra, draskanti krūtinę ir kūną, neleidžianti miegoti naktimis. Mano atveju, meilė – postūmis į kerštą, noras sukelti skausmą tam, dėl kurio jauna, nepatyrusi kaimo mergaitė praliejo šitiek ašarų, o dienas leisdavo vienui viena, nepastebėdama paauglystės gražių, saulėtų dienų. Dramatiška meilės istorija prasidėjo prieš šešerius metus Žemaitijoje (kur žmonės, atrodo, yra užsispyrę, tačiau nuoširdūs ). Buvau dar mokinukė devintokė, o jis, Simonas (vardas pakeistas, kad tas žmogus nepasijustų žvaigžde, jog apie jį rašomos istorijos) – abiturientas. Mokėmes mes skirtingose mokyklose, netgi skirtinguose miestuose, tačiau susipažinti mums buvo lemta. Dar tais laikais, kai buvo mažai naudojančių mobiliuosius telefonus, aš jį jau turėjau. Susipažinau su Simonu telefonu. Jis gyveno vos trylika kilometrų nuo mano gimto miestelio, o mes susitikome tik po pusės metų intensyvaus telefono mygtukų maigymo. Bendraujant su juo, man buvo keista, jog mūsų sielos tokios giminingos, tokios panašios. Tačiau, Simono būdas buvo kitoks – jis buvo daugiau melancholiškas, ramus, mėgstantis paskęsti savo mintyse bei depresijose.

Kodėl?
|

Kodėl?

Mano skruostu tyliai nukrito ašara, tiesiai jam ant rankos. Bet jis nusisuko ir nuėjo. Aš nulenkusi galvą dar ilgai stovėjau, medžiai man dainavo ,praskrisdami paukščiai priminė, kad artėja žiema. Dideli, sunkūs lašai krito ir krito, dužo ant juodo asfalto. Skausmas gniaužė kvapą, o aš vis verkiau… bet tą akimirką, kai mano ašara nukrito jam ant rankos, jis nežymiai suspaudė savo kumštį. Ta ašara nuriedėjo jo ranka ir paskendo lietuje. Dabar lietus, rytoj sniegas, poryt tušti lapai man primis jį. Akimirka, ir mes jau ėjome skirtingais keliais. Mano galvoje kilo tūkstančiai klausimų, į kuriuos aš nepajėgiau sau atsakyti. Tik vienas klausimas vis nedavė ramybės – kodėl? Gal todėl, kad neužteko meilės, gal todėl, jog jam pabodo, gal todėl, kad nebuvo jausmų?… Tikriausiai aš to niekad nesužinosiu. Ir lietus ir ašaros bepaliovos riedėjo mano skruostais. Nepajutau kaip sutemo, kaip mėnulis įkopė į dangų, į kurį dažnai susėdę žiūrėjome… Nenorėjau, kad išauštų rytojus, bet laikas bėga, jis gydo žaizdas. Kiekviena diena žada vis kažką naujo, ir gyvenimas tęsiasi visiem, tik ne man. Man gyvenimas sustojo, tą šaltą naktį, kai skruostu nuriedėjo paskutinė ašara.

O buvo taip….
|

O buvo taip….

O tai buvo likimo dovana… jis man dovanojo tavo akis, tavo šypseną ir tavo jausmus tavo meile… meile, meilę kuri atrodė tokia kilni, tokia švelni, tokia… kuri nieko nereikalauja, tik duoda… Aš buvau laiminga, aš buvau beprotiškai laiminga, kai galėjau mylėti ir jaustis mylima… atrodė tas jausmas lydės visą gyvenimą ir visas liūdesys, visi neramumai liko praeityje, juk šalia manęs buvo tik nuostabūs žmonės: tu ir geriausia draugė, draugė iš didžiosios raidės… Dienos bėgo greitai, vos spėjome gyventi ir džiaugtis, juk tai buvo gražiausi gyvenimo metai… ir tas troškimas buti kartu buvo toks stiprus ir atrodė kad mūsų meilės paukštis niekada nežus, deja… ten kur geriausi draugai, ten didžiausi gyvenimo skausmai… ir kas galėjo pamanyti, kad tas nuostabių akių vaikinas, to tyro veido angelas mane išduos su… su geriausia mano drauge… tada po kojų skyrėsi žemė, dangus visada buvo pilkas, o už kiekvieną minutę praleistą kartu, aš turėjau sumokėti skausmu… žinau, tu norėjai sugrįžti, sakei suklydai, sakei kad myli, deja… Dabar aš suprantu, kad ta likimo dovana buvo ne dovana, o likimo išbandymas, kai turėjau pasirinkti tave ar geriausia drauge… Aš pasielgiau kitaip: man nereikia draugės išdavikės ir padėvėtų tavo jausmų…

Vis tiek MYLIU…
|

Vis tiek MYLIU…

Buvo paskutinė vasaros diena, žiūrėjau į žvaigždėtą dangų ir riedėjo ašaros, kodėl? todėl kas baigėsi vasara ar todėl kad visą vasarą Tavęs nemačiau? hm… nežinau… prieš 10 dienų buvo svarbiausia mano šventė… sukako 18metų, o Tu manęs nesugebėjai pasveikinti… visa tą dieną tik ir laukiau Tavo žinutės arba skambučio… deja taip ir nesulaukiau… Visa vakarą verkiau… niekada negalvojau kad gali pamiršti… Labai Tavimi nusivyliau… atrodo visai nesenai buvo viskas gerai mūsų santykiuose, ir taip staigiai viskas nutrūko… Kodėl? kaltint save, Tave, ar aplinkinius? Juk sakei kad Tavęs laukčiau… deja kad ir kaip laukiau, laukiu ir lauksiu niekas nepasikeis..atrodo žadėjai tiek daug… bet jau praėjo mėnesis kaip neparašai… Gaila… ir vėl verkiu ir vėl kenčiu… žinau kad nuo to geriau nebus, bet kitaip negaliu… atsiprašau kad taip beprotiškai Tave myliu… Liko trys mėnesiai iki Tavo grįžimo… Laukt lauksiu, bet nežinau ar sulauksiu… gailiuosi kad Tave pamilau… bet vis tiek MYLIU…

Tam, kurio galbūt jau niekad neregėsiu…
|

Tam, kurio galbūt jau niekad neregėsiu…

Jis patraukė mano dėmesį tą varžybų dieną, kai pataikė i krepšį nuo tritaškio linijos. Komandos draugai plojo ir sveikino jį, tačiau aš tik sėdėjau… įsmeigusi žvilgsnį. Keista, kad visus jo komandos draugus aš seniai pažinojau, o jis manęs nedomino… iki tos dienos. Net pati nesupratau kas mane taip traukė prie jo. Juk jo visai nepažinojau. Esu skaičiusi knygoje, kad meilė yra tada, kai pamačiusi žmogų jauti, kaip tave užlieja kažkas švelnaus ,ir atrodo tik norisi bėgti ir iš visų jėgų šaukt, kaip gera gyventi pasaulyje, kuriame gyvena ir jis. Bet kaip kvaila man apie tai kalbėt. Man, kuri netiki meile iš pirmo žvilgsnio… Po kelių dienų ėmiau kur kas mažiau apie jį galvoti. Ir nors mes niekad neesame buvę drauge man jo truko. Vieną dieną nelauktai sulaukiau žinios apie jį… Sužinojau tai, ko geriau niekad nebūčiau sužinojus. Išgirdus, kad galiu jau niekad jo nebepamatyt, aš suklupau, negalėjau išleist jo, nežinant ką jaučiu… Ilgai mąsčiau, tačiau iškart neišdrįsau jam viską pasakyti i akis. Parašiau jam, mes susipažinom. Ir kuo toliau, tuo prasčiau aš jaučiaus, nes žinojau, kad tai laikina… Žinojau, kad jis turi išvykt gyventi kitur. Bijojau galvot apie tai, kad niekad negalėsiu jo matyt, nesvarbu, kad tik iš tolo. Negalėsiu jo paliest ir nesvarbu, kad lyg netyčia. Negalėsiu mylėt jo, nesvarbu, kad tik savyje. Mes susitikom, lygiai taip pat netikėtai, kaip ir susipažinom. Aš atrodo tiek daug jam norėjau pasakyt, bet… Atėjo laikas jam išvažiuot. Ir jis išvyko.

Katinui, kuris mėgo vaikščioti vienas…
|

Katinui, kuris mėgo vaikščioti vienas…

Šiandien šeštadienis. Dar prieš gerą pusmetį laukdavau savaitgalių. Nes juose būdavai tu. Rašau ir akyse kaupiasi ašaros (kur ten kaupiasi, jau verkiu…). Jau ne kartą prisiekiau sau, kad neverksiu, bet nieko negaliu sau padaryt. Ilgiuosi tavęs bele kaip… Žinau, kad beprasmiška, bet širdis nesugeba tavęs pamiršt. Buvai geriausias mano draugas. Bet kaip pats sakei, gyvenimas nestovi vietoj, viskas keičiasi. Pasikeitėm ir mes. Kaip aš bijojau šito laiko, tokio kaip dabar, kai nebus tavęs šalia, kai beveik nebendrausim ir viskas kas buvo gera, gulės kažkur praeity… Kaip aš nekenčiu vienatvės… Aš nemoku būt viena… Viską aš suprantu, kad taip turėjo būti, kad tu nebūsi amžinai, bet po velnių, kodėl dar pjauna tavęs ilgesys? Kaip aš norėčiau leisti kitam save pažinti, būti laiminga, džiaugtis gyvenimu. Negaliu, nors ir nesėdžiu tarp 4 sienų, bet kažkas stabdo… Man visi kiti tokie nykūs, tokie tušti… Galėčiau gal susirasti bet ką, kad tik nebūčiau viena, bet ir to neišeina padaryt… Žinau, tau viskas kitaip… Turi savo mergytę ir su ja gal esi laimingas. Tai gerai, linkiu tau laimės. Suprantu, kad tai kas buvo turėtų likt praeity ir prasidėt kažkas naujo. Bet viskas darosi priešingai ir nesuprantu kam… Ir dar, labai nekenčiu žodžių “viskam savas laikas”… Koks dar savas? jeigu aš noriu šiandien gyvent, o ne egzistuot. Noriu šiandien džiaugtis. Nesmerkit, jeigu nesuprasit mano minčių. Netaikau to daugumai. Parašiau tai, kas šiandien buvo susikaupę.

Pabaiga…
|

Pabaiga…

Aš noriu verkti, kai tavęs nėra šalia. Aš noriu rėkti, kad buvau tokia kvaila.. Žaidei tu su manim, davei kažką, kad po to galėtumei atimti. Taip neteisinga ir negražu. Kodėl taip man įvyko? Kodėl po visko aš galbūt tavim dar tikiu? Ne, nebetikiu senai, ištirpo tavo pažadai. Sugriovei pilį jų, prasmego tai kas buvo, tarp smėlio nuolaužų. Girdi, to nebebus! Net jei dangus nugrius, jei žemė versis tris kartus – to niekad nebebus. Turėjai, bet nereikėjo. Norėsi – nebebus. Praėjo tavo laikas. O dabar jau aš kita, jau kito glėbyje, dabar aš būsiu jo tiktai. Mylės mane ir apkabins savo bučiniais. O tu jau nebepajusi lūpų mano, švelnios odos, tu jau nebepatirsi glamonių mano ir kūno šilumos. Turi kitą, turėkis ją, bet tau neduos ji to, ką būtum gavęs pas mane. O aš tai atiduosiu jam. Nes tik jis šalia, nes myli jis be proto, labiau nei už bet ką. Ar tu įsivaizduoji, kaip liečia kūną mano jis? O aš bučiuoju jo akis? Ne tavo jo? Nes aš trečia nebūsiu! Rūtele tu turi. Tai džiaukis ja, bet jau nebe manimi. Nebenoriu tavo balso aš girdėti, tavo žodžių ir svajų… Nebenoriu telefone matyti, kad vėlei skambini man tu. Aš pavargau jau, tu girdi? Tu skambini man vis, kai ne su ja. Tu skambini man vis kalbi, o jei. Jokių čia jei jau nebėra, mes baigėme. Tiksliau pabaigei tai tu. Tad džiaukis savo laimikiu. O aš gyvensiu ir neverksiu, nes neturiu dėl ko. Dėmesio tai aš turiu, o tu? Ar kartais nesusimąstai, ką praradai?

Vis dar skauda širdis
|

Vis dar skauda širdis

Tu buvai. Et, ta jaunystė. Prabėgo jau penkiolika metų, o tave prisiminus vis dar suskauda širdis. Buvau jauna ir naivi. Kai septynioliktas gegužis skleidė savo gražiausius žiedus, netikėtai sulaukiau nepažįstamojo skambučio. Vardų įvairovė ir kalbos apie šį bei tą, kol vieną dieną supratau, jog laukiu tų pokalbių, skambučių. Ir visai nesvarbu, kad vardas, kuriuo tave vadinau, buvo netikras. Man tu buvai Sigis. Skambučiai dažnėjo, o širdy kirbėjo nenumaldomas noras tave pamatyti. Rūpėjo išvysti tave, nes širdies kertelė jau buvo skirta tau. Išleistuvių diena. Neprisimenu jos, tik prisimenu, kad tai buvo pirmoji mūsų susitikimo diena. Svaigau nuo buvimo šalia, pirmąsyk jaučiausi princese, nužengusia iš mano svajonių. Deja, mano svaigulys greit atvėso. Netyčia sužinojau, jog tu vedęs, turi vaikų. Žemė susvyravo po kojomis. Raminau save, jog išsiskirsiu, pasakysiu, kad viskas baigta, bet tvirta būdavau tik iki tol, kol išgirsdavau tavo balsą ar išvysdavau tave. Ir vis išsiskyrimą atidėliojau. Iki kito karto. O tie kartai buvo vienas už kitą nuostabesni. Pirmas bučinys, pirmieji prisipažinimai ir pirmosios ašaros. Buvome bejėgiai prieš gyvenimą. Tad nekūrėme ateities su laiminga pabaiga. Tiesiog gyvenome. O gyvenimas tyčiojosi iš mūsų. Rodos, nesimatėm kurį laiką, pakeičiau telefono numerį, išvažiavau į kitą miestą, tačiau ir vėl netikėti susitikimai, pasimatymai. Ištekėjau, susilaukiau savų vaikučių, bet ir vėl gyvenimas suvedė mus.

Nebėra mūsų
|

Nebėra mūsų

Kodėl turėčiau kurti eilėraštį tau, jei vis tiek jo neskaitysi. Kodėl turėčiau jame išlieti savo širdį, jei tau nerūpėjo, kaip ją įskaudinai. Kodėl eilėraštis turėtų būti tau, jei net nepaskambinai. Kodėl turėčiau rašyti, kad man skaudu, jei neatsakei nei į vieną mano žinutę. Ir kodėl išvis aš rašau tau eilėraštį, kodėl prisimenu tave? Todėl, kad buvai mano gyvenimo dalis. Teisingai – BUVAI. Bet nebesi. Taip, kaip leidai man išeiti, taip aš išstumiu tave iš savo širdies. Galvojai, kad man skaudu? Tikėjais pamatyti mane verkiančią? Taip. Ne. Taip, man skaudu. Ne, tu nepamatysi manęs verkiančios. Ar žinai, kad tu jau nebegali grįžti. Jau per vėlu. Laukei per ilgai… Per ilgai leidai mano širdžiai kraujuoti. Ar žinai, kad tavo telefono numerį seniai ištryniau. O tos kelios ašaros buvo tikrai paskutinės, kurias išliejau dėl tavęs. Žinoma, mes susitiksime dar ne kartą. Bet tu būsi man svetimas – su žmogaus iš mano praeities kauke. Kaip manai, ką aš tada jausiu? Dabar manau, kad pyktį, o gal visai nieko. Man buvo labai įdomu žinoti, ką galvojai apie mus. Bet taip ir nesugebėjai duoti jokio atsakymo. Nenoriu tavęs kaltinti, kad nebeliko MŪSŲ. Mes abu kalti. Tiesiog jau taip yra…

Mintys Tau
|

Mintys Tau

Kiekvieną minutę širdy spurda mintis – ar jis galvoja apie mane, kodėl jis galvoja apie mane? Kuo gi aš skiriuosi nuo kitų? Kaip jis sugebėjo manyje pažadinti niekada nepatirtus jausmus? Bijau pati savęs, bijau to, ką jaučiu, bijau, kad, jei nenumalšinsiu šito troškulio – išprotėsiu. Jaučiuosi keistai ir kvailai, kad šitaip stipriai įsimylėjau. Bet – tai tiesa, nuo kurios niekur nepabėgsiu, kurią turiu pripažinti, kurią turėsiu išgyventi. Išgyventi viena, nes beveik nėra galimybės patirti tai kartu. Turiu tai slėpti, kada norisi tiesiog šaukti apie tai… Uždraustas vaisius… Beprotiškai sunku man, bet – ką išgyvenu, ką jaučiu – man labai brangu, nes niekada netikėjau, kad pati tai patirsiu… Nesu kokia jauniklė, negriausiu to, ką sukūriau, bet… ŠITAS JAUSMAS už mane stipresnis, privalau JO paragauti, kad galėčiau gyventi toliau ir nieko nesigailėti… Atleisk, kad trukdau savo mintimis, bet tik TU vienas gali apie jas žinoti…