Meilės istorijos

Jis patraukė mano dėmesį tą varžybų dieną, kai pataikė i krepšį nuo tritaškio linijos. Komandos draugai plojo ir sveikino jį, tačiau aš tik sėdėjau... įsmeigusi žvilgsnį. Keista, kad visus jo komandos draugus aš seniai pažinojau, o jis manęs nedomino... iki tos dienos. Net pati nesupratau kas mane taip traukė prie jo. Juk jo visai nepažinojau. Esu skaičiusi knygoje, kad meilė yra tada, kai pamačiusi žmogų jauti, kaip tave užlieja kažkas švelnaus ,ir atrodo tik norisi bėgti ir iš visų jėgų šaukt, kaip gera gyventi pasaulyje, kuriame gyvena ir jis. Bet kaip kvaila man apie tai kalbėt. Man, kuri netiki meile iš pirmo žvilgsnio... Po kelių dienų ėmiau kur kas mažiau apie jį galvoti. Ir nors mes niekad neesame buvę drauge man jo truko. Vieną dieną nelauktai sulaukiau žinios apie jį... Sužinojau tai, ko geriau niekad nebūčiau sužinojus. Išgirdus, kad galiu jau niekad jo nebepamatyt, aš suklupau, negalėjau išleist jo, nežinant ką jaučiu... Ilgai mąsčiau, tačiau iškart neišdrįsau jam viską pasakyti i akis. Parašiau jam, mes susipažinom. Ir kuo toliau, tuo prasčiau aš jaučiaus, nes žinojau, kad tai laikina... Žinojau, kad jis turi išvykt gyventi kitur. Bijojau galvot apie tai, kad niekad negalėsiu jo matyt, nesvarbu, kad tik iš tolo. Negalėsiu jo paliest ir nesvarbu, kad lyg netyčia. Negalėsiu mylėt jo, nesvarbu, kad tik savyje. Mes susitikom, lygiai taip pat netikėtai, kaip ir susipažinom. Aš atrodo tiek daug jam norėjau pasakyt, bet... Atėjo laikas jam išvažiuot. Ir jis išvyko.

Šiandien šeštadienis. Dar prieš gerą pusmetį laukdavau savaitgalių. Nes juose būdavai tu. Rašau ir akyse kaupiasi ašaros (kur ten kaupiasi, jau verkiu...). Jau ne kartą prisiekiau sau, kad neverksiu, bet nieko negaliu sau padaryt. Ilgiuosi tavęs bele kaip... Žinau, kad beprasmiška, bet širdis nesugeba tavęs pamiršt. Buvai geriausias mano draugas. Bet kaip pats sakei, gyvenimas nestovi vietoj, viskas keičiasi. Pasikeitėm ir mes. Kaip aš bijojau šito laiko, tokio kaip dabar, kai nebus tavęs šalia, kai beveik nebendrausim ir viskas kas buvo gera, gulės kažkur praeity... Kaip aš nekenčiu vienatvės... Aš nemoku būt viena... Viską aš suprantu, kad taip turėjo būti, kad tu nebūsi amžinai, bet po velnių, kodėl dar pjauna tavęs ilgesys? Kaip aš norėčiau leisti kitam save pažinti, būti laiminga, džiaugtis gyvenimu. Negaliu, nors ir nesėdžiu tarp 4 sienų, bet kažkas stabdo... Man visi kiti tokie nykūs, tokie tušti... Galėčiau gal susirasti bet ką, kad tik nebūčiau viena, bet ir to neišeina padaryt... Žinau, tau viskas kitaip... Turi savo mergytę ir su ja gal esi laimingas. Tai gerai, linkiu tau laimės. Suprantu, kad tai kas buvo turėtų likt praeity ir prasidėt kažkas naujo. Bet viskas darosi priešingai ir nesuprantu kam... Ir dar, labai nekenčiu žodžių "viskam savas laikas"... Koks dar savas? jeigu aš noriu šiandien gyvent, o ne egzistuot. Noriu šiandien džiaugtis. Nesmerkit, jeigu nesuprasit mano minčių. Netaikau to daugumai. Parašiau tai, kas šiandien buvo susikaupę.

Aš noriu verkti, kai tavęs nėra šalia. Aš noriu rėkti, kad buvau tokia kvaila.. Žaidei tu su manim, davei kažką, kad po to galėtumei atimti. Taip neteisinga ir negražu. Kodėl taip man įvyko? Kodėl po visko aš galbūt tavim dar tikiu? Ne, nebetikiu senai, ištirpo tavo pažadai. Sugriovei pilį jų, prasmego tai kas buvo, tarp smėlio nuolaužų. Girdi, to nebebus! Net jei dangus nugrius, jei žemė versis tris kartus - to niekad nebebus. Turėjai, bet nereikėjo. Norėsi - nebebus. Praėjo tavo laikas. O dabar jau aš kita, jau kito glėbyje, dabar aš būsiu jo tiktai. Mylės mane ir apkabins savo bučiniais. O tu jau nebepajusi lūpų mano, švelnios odos, tu jau nebepatirsi glamonių mano ir kūno šilumos. Turi kitą, turėkis ją, bet tau neduos ji to, ką būtum gavęs pas mane. O aš tai atiduosiu jam. Nes tik jis šalia, nes myli jis be proto, labiau nei už bet ką. Ar tu įsivaizduoji, kaip liečia kūną mano jis? O aš bučiuoju jo akis? Ne tavo jo? Nes aš trečia nebūsiu! Rūtele tu turi. Tai džiaukis ja, bet jau nebe manimi. Nebenoriu tavo balso aš girdėti, tavo žodžių ir svajų... Nebenoriu telefone matyti, kad vėlei skambini man tu. Aš pavargau jau, tu girdi? Tu skambini man vis, kai ne su ja. Tu skambini man vis kalbi, o jei. Jokių čia jei jau nebėra, mes baigėme. Tiksliau pabaigei tai tu. Tad džiaukis savo laimikiu. O aš gyvensiu ir neverksiu, nes neturiu dėl ko. Dėmesio tai aš turiu, o tu? Ar kartais nesusimąstai, ką praradai?

Tu buvai. Et, ta jaunystė. Prabėgo jau penkiolika metų, o tave prisiminus vis dar suskauda širdis. Buvau jauna ir naivi. Kai septynioliktas gegužis skleidė savo gražiausius žiedus, netikėtai sulaukiau nepažįstamojo skambučio. Vardų įvairovė ir kalbos apie šį bei tą, kol vieną dieną supratau, jog laukiu tų pokalbių, skambučių. Ir visai nesvarbu, kad vardas, kuriuo tave vadinau, buvo netikras. Man tu buvai Sigis. Skambučiai dažnėjo, o širdy kirbėjo nenumaldomas noras tave pamatyti. Rūpėjo išvysti tave, nes širdies kertelė jau buvo skirta tau. Išleistuvių diena. Neprisimenu jos, tik prisimenu, kad tai buvo pirmoji mūsų susitikimo diena. Svaigau nuo buvimo šalia, pirmąsyk jaučiausi princese, nužengusia iš mano svajonių. Deja, mano svaigulys greit atvėso. Netyčia sužinojau, jog tu vedęs, turi vaikų. Žemė susvyravo po kojomis. Raminau save, jog išsiskirsiu, pasakysiu, kad viskas baigta, bet tvirta būdavau tik iki tol, kol išgirsdavau tavo balsą ar išvysdavau tave. Ir vis išsiskyrimą atidėliojau. Iki kito karto. O tie kartai buvo vienas už kitą nuostabesni. Pirmas bučinys, pirmieji prisipažinimai ir pirmosios ašaros. Buvome bejėgiai prieš gyvenimą. Tad nekūrėme ateities su laiminga pabaiga. Tiesiog gyvenome. O gyvenimas tyčiojosi iš mūsų. Rodos, nesimatėm kurį laiką, pakeičiau telefono numerį, išvažiavau į kitą miestą, tačiau ir vėl netikėti susitikimai, pasimatymai. Ištekėjau, susilaukiau savų vaikučių, bet ir vėl gyvenimas suvedė mus.

Kodėl turėčiau kurti eilėraštį tau, jei vis tiek jo neskaitysi. Kodėl turėčiau jame išlieti savo širdį, jei tau nerūpėjo, kaip ją įskaudinai. Kodėl eilėraštis turėtų būti tau, jei net nepaskambinai. Kodėl turėčiau rašyti, kad man skaudu, jei neatsakei nei į vieną mano žinutę. Ir kodėl išvis aš rašau tau eilėraštį, kodėl prisimenu tave? Todėl, kad buvai mano gyvenimo dalis. Teisingai - BUVAI. Bet nebesi. Taip, kaip leidai man išeiti, taip aš išstumiu tave iš savo širdies. Galvojai, kad man skaudu? Tikėjais pamatyti mane verkiančią? Taip. Ne. Taip, man skaudu. Ne, tu nepamatysi manęs verkiančios. Ar žinai, kad tu jau nebegali grįžti. Jau per vėlu. Laukei per ilgai... Per ilgai leidai mano širdžiai kraujuoti. Ar žinai, kad tavo telefono numerį seniai ištryniau. O tos kelios ašaros buvo tikrai paskutinės, kurias išliejau dėl tavęs. Žinoma, mes susitiksime dar ne kartą. Bet tu būsi man svetimas - su žmogaus iš mano praeities kauke. Kaip manai, ką aš tada jausiu? Dabar manau, kad pyktį, o gal visai nieko. Man buvo labai įdomu žinoti, ką galvojai apie mus. Bet taip ir nesugebėjai duoti jokio atsakymo. Nenoriu tavęs kaltinti, kad nebeliko MŪSŲ. Mes abu kalti. Tiesiog jau taip yra...

Kiekvieną minutę širdy spurda mintis - ar jis galvoja apie mane, kodėl jis galvoja apie mane? Kuo gi aš skiriuosi nuo kitų? Kaip jis sugebėjo manyje pažadinti niekada nepatirtus jausmus? Bijau pati savęs, bijau to, ką jaučiu, bijau, kad, jei nenumalšinsiu šito troškulio - išprotėsiu. Jaučiuosi keistai ir kvailai, kad šitaip stipriai įsimylėjau. Bet - tai tiesa, nuo kurios niekur nepabėgsiu, kurią turiu pripažinti, kurią turėsiu išgyventi. Išgyventi viena, nes beveik nėra galimybės patirti tai kartu. Turiu tai slėpti, kada norisi tiesiog šaukti apie tai... Uždraustas vaisius... Beprotiškai sunku man, bet - ką išgyvenu, ką jaučiu - man labai brangu, nes niekada netikėjau, kad pati tai patirsiu... Nesu kokia jauniklė, negriausiu to, ką sukūriau, bet... ŠITAS JAUSMAS už mane stipresnis, privalau JO paragauti, kad galėčiau gyventi toliau ir nieko nesigailėti... Atleisk, kad trukdau savo mintimis, bet tik TU vienas gali apie jas žinoti...

Čia rašau aš, dar viena įskaudinta, sudaužyta širdis... Rašau, nes tas skausmas kasdien žudo vis daugiau ir daugiau, ir turiu kažkam išlieti viską ką jaučiu, kas man neleidžia ramiai gyventi... Sako vyrai neverkia, bet patikėkit, tai netiesa. Štai sėdžiu dabar, kažkur svetimam krašte, ir rašau jums laišką, kurio raides plauna riedėdamos ašaros... O kad viskas būtų aiškiau, trumpai kaip įsiliepsnojo meilė: Jos nr. gavau iš draugo, tai - jo sesuo. Mes daugiau nei metus susirašinėjome, kol kartą pasimatėm Palangoje. Pamatęs ją, daug svajonių sukūriau. Tą naktį mes miegojom po atviru dangum, žiūrėjom į krentančias žvaigždes ir mintyse galvojom sau norus. Na, mano noras buvo mūsų meilė, kad ji liepsnotų per amžius, o jos noro aš neišdrįsau paklausti. Tyliai kuždėdamiesi, sulaukėm ankstaus ryto. Nors visą naktį nemiegojom, ryte buvom labai žvalūs, aišku, tai meilė palaikė mus. Gražiai rankutėmis susikabinę išėjom pasitikti saulės.... Šitoj akimirkoj ir norėčiau numirti, tikrai taip - numirti.... Man čia buvo pats gražiausias momentas, kuris ligi šiol mano širdy yra gyvas. Man daugiau nieko tokio gražaus ir nebuvo, nei 21 rožių puokštė kurias dovanojau jai ir negavau net paprasto bučiuko, nei kita. Aš tikrai gailiuosi, kad nespėjau jai pasakyti Myliu, ir taip tūkstantį kartų ... Nežinau kodėl ji pakeitė savo telefono numerius ir kas taip ją privertė daryti... Aš iš gyvenimo tikėjausi daugiau, bent jau laimingesnės meilės... Aš negalvojau, kad meilės jausmas toks žudantis.

Buvau jaunutė pirmo kurso studentė, o jis subrendęs vedęs vyras. Netikėtai mūsų keliai susitiko ir jau ilgai neišsiskyrė. Tiesiog pamiršom visą pasaulį, nematėm, kas dedas aplinkui. Buvom tik mes abu. Vogiau svetimą meilę, bet jos gavau su kaupu... Negaliu pasakyti, kad man to užteko, tačiau aš buvau laiminga. Kaip paukščiai skraidėme danguje - niekada nepavargstantys, visada išsiilgę. Meilės buvo tiek daug, kad nieko kito, rodos, nereikėjo. Sunkiausios buvo tos laukimo valandos, kai jo nebuvo šalia. Laukiau... Dienos buvo tokios niūrios be jo... Viskas tęsėsi - susitikimai, išsiskirimai. Gyvenom taip, kūrėm ateities planus... Tačiau taip netikėtai užklupo bėdos - ir taip viena po kitos. Bet juk kitaip ir negalėjo būti. Žinojom, tik nenorėjom pripažinti, kad pasaulis yra prieš mus. Sužinojo mano šeima, jo šeima... Tiek sudaužyta širdžių buvo, tiek verkiančių veidų... Žiauru. Turėjom kažką keisti. Bet palikti savo jausmų mes neįstengėm... Daug kas keitėsi, tik ne mes... Negalėjau daugiau skaudinti mylimų žmonių, pasirinkau keistą gyvenimą. Žinojau, kad kartu būti negalėsim. Suvokiau, kad pasaulyje ne tik mes dviese - kuo kažkada tikėjau. Nusprendžiau likti viena, su meile jam. Jis taip pat... Keikiau gyvenimą, kad suteikė man teisę mylėti, o dabar viską atima. Velniškai skaudėjo... kartais užplūsdavo silpnumo akimirkos, tuomet verkdavau, kaip beprotė. Skaudinau save, ir norėjau, kad skaudėtų dar labiau.

Niekada nesitikėjau, jog šią vasarą nuvyksiu į Italiją ir ten sutiksiu savo gyvenimo meilę, tačiau svajonės kartais tikrai išsipildo. Ten viskas prasidėjo nuo dviejų savaičių ašarų, nes nemokėjau kalbos, ir neturėjau nė vieno draugo, tačiau kai pirmą kartą išvydau TAVE mano gyvenimas apsivertė aukštyn kojomis. TU buvai tarsi saulės spinduliukas niūrią vasaros dieną, tarsi pluoštelis šilumos šaltą žiemos vakarą. Su manimi TU visada buvai draugiškas, malonus ir be galo švelnus, o tavo žvilgsnis priversdavo mano širdelę plakti greičiau. Tikrai nemaniau, kad mes tapsime tokie artimi ir patirsime tokių nuostabių akimirkų. Tik dėl tavęs aš kiekvieną vakarą mokinausi Italų kalbos, tik dėl tavęs aš ateidavau į barą, kuriame TU dirbai, tačiau aš tikrai nesitikėjau, kad vieną vakarą TU pasakysi man " Ti amo" - myliu tave. Tą vakarą pamiršau viską aplink save ir norėjau vėl ir vėl išgirsti tuos magiškus žodžius. Tačiau mano vasara Italijoje slinko vis arčiau ir arčiau pabaigos, o galiausiai likus vienai savaitei iki mano skrydžio i Lietuvą TU stipriai atšąlai. Vis išsisukdavai, kad esi pavargęs ar kad esi susitaręs su draugais, tačiau TU turbūt net nenumanei, kad man tokie tavo žodžiai kiekvieną kartą palikdavo po gilę žaizdą mano širdutėje. Pagaliau likus dviems dienoms iki mano skrydžio TU apkabinai mane ir pasakei, kad nenori manęs prarasti ir nori, kad mes visada būtume kartu. Aš taip pat be galo to troškau, tačiau Lietuvoje manęs laukė mokslai ir mylinti šeima.

Buvo gražu. Žvaigždės ir mėnulis spindėjo tamsiame nakties danguje. Mėnulis stebėjo juos, susėdusius ant suoliuko šalia fontano, kuris net ir naktį tryško vandenimis, o krentančios žvaigždės slapčia pildė jaunuolių galvose vos gimstančias svajas... Jiedu sėdėjo vienas priešais kitą, susikibę rankomis. Jis žaidė jos dailiais pianistės pirštais ir vis stengėsi kažką pasakyti. Ji, pakerėta nakties grožio, nenuleido akių nuo jo, kerinčiai atrodančio mėnulio šviesoje... Tyla. Girdėti tik kaip tiška vandens lašai - tikšt tikšt tikšt... Jis sunėrė josios pirštus su savaisiais, prisiglaudė arčiau ir vos girdimai ištarė: "Myliu". Pažvelgė į jos akis: dangaus žydrumo akyse suspindo ašara. Pakibo ant tankių blakstienų ir nukritusi pradėjo riedėti jos rausvais nuo šalčio skruostais. "Tu verki?", - išsigando jis. "Ne, tai tik vandens lašai, kuriuos atpūtė vėjas", - tarė ji ir nedrąsiai perbraukė ranka veidą. Bet jis ją per daug gerai pažinojo. Jis suprato, kad ištryškusi ašara - džiaugsmo. Tą naktį žvaigždės nebekrito. Buvo niūru. Pilni lietaus debesys plaukė dienos dangumi, uždengdami saulės spindulius, kurie taip veržėsi į žemę. Jiedu susitiko miesto aikštėje. Ji, sustirusi nuo lietaus ir šalto rudeninio vėjo, priėjo, apkabino jį. Jis paėmė jos rankas ir žvelgė į ją - šlapią, bet laimingą, sušalusią, bet su šypsena veide... Buvo tylu. Girdėti tik kaip lietaus lašai atsimuša į šlapią grindinį - tikšt tikšt tikšt...

Prasidėjo viskas nuo vienos paprastos trumposios sms žinutės... Jis jai rašė klausinėdamas ką ji veikia, kaip sekasi, ką mėgsta ir pan... Žinučių daugėjo, o jis vis nenorėjo jai prisipažinti kas esąs, jiedu mokėsi toje pačioje mokykloje, tad ji numanė kas jis ir pradėjo spėlioti... Jai bespėliojant jis pasakė kurioje klasėje mokosi, o vėliau aišku ir savo vardą, tačiau visa kita jai taip ir liko paslaptyje... Sms žinutės ji gaudavo vis rečiau, bet vieną dieną ji nutarė išsiaiškinti kiek tik galima daugiau apie slaptą nepažįstamąjį, vėl gi daug ko sužinoti jei nepavyko, tačiau jie pradėjo geriau bendrauti... Sakyčiau, net artimiau... Jis pradėjo patikti jai, o ji jam. Štai čia galima būtų stabtelti ir pastebėti jog nuo šios vietos istorija galėtų būti kaip ir visos labai graži ir laiminga, tačiau yra vienas didelis bet - ji tokia nebuvo... Na, manyčiau aišku, kad kaip ir visados būna jie įsimylėjo... bet neaišku ar vis dėlto meilė išties buvo abipusė... Jis jai kalbėjo apie tai ko dar niekas nėra sakęs, ir rodos mylėjo taip kaip nieks dar tikrai nebuvo mylėjęs... Ji skraidė ten aukštai debesyse ir viskas jai atrodė lyg Saulės spindulys ir norėjo ji jog tas mažas bet labai akinamas, švelnus, mielas, geras, bei svaiginantis spindulėlis nenuskristų į tolį ir nepaliktų jos vienos, jog jis saugotų ją visur ir visados... Jie bendravo gražiai, tačiau nors ir netikrai, vis vien tai buvo labai svaiginama.. Jis jai rašydavo tai ko rodos nesugalvotų daugiau niekas...