Tam, kurio galbūt jau niekad neregėsiu…
Jis patraukė mano dėmesį tą varžybų dieną, kai pataikė i krepšį nuo tritaškio linijos. Komandos draugai plojo ir sveikino jį, tačiau aš tik sėdėjau… įsmeigusi žvilgsnį. Keista, kad visus jo komandos draugus aš seniai pažinojau, o jis manęs nedomino… iki tos dienos.
Net pati nesupratau kas mane taip traukė prie jo. Juk jo visai nepažinojau. Esu skaičiusi knygoje, kad meilė yra tada, kai pamačiusi žmogų jauti, kaip tave užlieja kažkas švelnaus ,ir atrodo tik norisi bėgti ir iš visų jėgų šaukt, kaip gera gyventi pasaulyje, kuriame gyvena ir jis. Bet kaip kvaila man apie tai kalbėt. Man, kuri netiki meile iš pirmo žvilgsnio…
Po kelių dienų ėmiau kur kas mažiau apie jį galvoti. Ir nors mes niekad neesame buvę drauge man jo truko. Vieną dieną nelauktai sulaukiau žinios apie jį… Sužinojau tai, ko geriau niekad nebūčiau sužinojus. Išgirdus, kad galiu jau niekad jo nebepamatyt, aš suklupau, negalėjau išleist jo, nežinant ką jaučiu… Ilgai mąsčiau, tačiau iškart neišdrįsau jam viską pasakyti i akis.
Parašiau jam, mes susipažinom. Ir kuo toliau, tuo prasčiau aš jaučiaus, nes žinojau, kad tai laikina… Žinojau, kad jis turi išvykt gyventi kitur. Bijojau galvot apie tai, kad niekad negalėsiu jo matyt, nesvarbu, kad tik iš tolo. Negalėsiu jo paliest ir nesvarbu, kad lyg netyčia. Negalėsiu mylėt jo, nesvarbu, kad tik savyje. Mes susitikom, lygiai taip pat netikėtai, kaip ir susipažinom. Aš atrodo tiek daug jam norėjau pasakyt, bet…
Atėjo laikas jam išvažiuot. Ir jis išvyko. Praėjo nemažai laiko, aš galvojau apie jį… mano mieste vyko krepšinio rungtynės. Sėdėjau ir galvojau, kas pasikeistų jei dabar jis būtų čia.. staiga mano dėmesį patraukė vaikinas, pataikęs į krepšį nuo tritaškio linijos. Aš tik pajutau, kaip iš vidaus man užgniaužė kvapą. Menkiausias jo krustelėjimas man buvo iki širdies pažįstamas. Akimis gaudžiau kiekvieną jo atokvėpį. Jis pabudino manyje tai, kas buvo užmigdyta.
Temo… maži lietaus lašeliai leidosi ir dužo ant juodo asfalto. Tačiau muzika nenutilo. Po rungtynių vykusi šventė tęsėsi. Aš sėdėjau ir labiau už viską pasaulyje troškau, kad sėdėtum šalia. Švelnus balsas man už nugaros privertė suvirpėt. Tai buvo jis. Tas vakaras buvo vienintelis, vienintelis ir nepakartojamas. Pasakiau jam tai, ką jau taip seniai troškau jam pasakyti. O jo besišypsančios akys pavergė mane.
Jau praėjo begalė laiko, bet mano akyse ašaros dar neišdžiuvo. Lietus man vis primena jį. Aš vis dar negaliu pamiršt kaip tą vakarą atsisveikindamas mane apkabinai. Prieš užmiegant aš nebesvajoju, juk tam turėsiu begalę laiko, tam turėsiu visą savo gyvenimą. Atrodo du žmonės nori būti kartu, tačiau negali. Norėtųsi būti mažai, kai žodžio „negali” nebuvo.
Kiekvienąkart kai įeinu i krepšinio aikštelę, aš užsimerkiu, taip vėl girdžiu, kaip kamuolys atsimuša į grindis, girdžiu pergalingą tavo šūksnį, po taiklaus tritaškio metimo. Išvažiavai, išvažiavai ir ten galėsi įgyvendint savo svajonę. O aš pasiliksiu čia, tikėsiu ir džiaugsiuos tavimi, nors mano svajonėm niekad nebus lemta išsipildyt. Nenoriu atiduoti tavęs gyvenimui, nes man tavęs reikia kur kas labiau.
Svajonė
Atsiuntė: Svajonė
