Meilės istorijos

Prasidėjo viskas nuo vienos paprastos trumposios sms žinutės... Jis jai rašė klausinėdamas ką ji veikia, kaip sekasi, ką mėgsta ir pan... Žinučių daugėjo, o jis vis nenorėjo jai prisipažinti kas esąs, jiedu mokėsi toje pačioje mokykloje, tad ji numanė kas jis ir pradėjo spėlioti... Jai bespėliojant jis pasakė kurioje klasėje mokosi, o vėliau aišku ir savo vardą, tačiau visa kita jai taip ir liko paslaptyje... Sms žinutės ji gaudavo vis rečiau, bet vieną dieną ji nutarė išsiaiškinti kiek tik galima daugiau apie slaptą nepažįstamąjį, vėl gi daug ko sužinoti jei nepavyko, tačiau jie pradėjo geriau bendrauti... Sakyčiau, net artimiau... Jis pradėjo patikti jai, o ji jam. Štai čia galima būtų stabtelti ir pastebėti jog nuo šios vietos istorija galėtų būti kaip ir visos labai graži ir laiminga, tačiau yra vienas didelis bet - ji tokia nebuvo... Na, manyčiau aišku, kad kaip ir visados būna jie įsimylėjo... bet neaišku ar vis dėlto meilė išties buvo abipusė... Jis jai kalbėjo apie tai ko dar niekas nėra sakęs, ir rodos mylėjo taip kaip nieks dar tikrai nebuvo mylėjęs... Ji skraidė ten aukštai debesyse ir viskas jai atrodė lyg Saulės spindulys ir norėjo ji jog tas mažas bet labai akinamas, švelnus, mielas, geras, bei svaiginantis spindulėlis nenuskristų į tolį ir nepaliktų jos vienos, jog jis saugotų ją visur ir visados... Jie bendravo gražiai, tačiau nors ir netikrai, vis vien tai buvo labai svaiginama.. Jis jai rašydavo tai ko rodos nesugalvotų daugiau niekas...

Saulė pasislėpė už debesų. Žibintai apšvietė visą parko taką, nubarstytą auksiniais, dar tebekvėpuojančiais lapais. O Ji bėgo. Bėgo taip, kad po jos lengvų žingsnių sušnarėdavo visi žemė palietę lapai. Nesirinkdama, Ji čiupdavo bent kurį ir prisekdavo prie lapų puokštės. Su šypsena ir lengvomis mintimis, kas žingsnį Jos laukdavo Jis. Žavėdamasis, jos mėlynų akių šviesa, spindinčia ugnies paletėje. O Ji dainavo, dainavo sukdamasi tarp lapų gausybės ir neaiškios tylos. Surinkusi visą glėbį lapų, Ji bėgo pas Jį, pusę išmesdama kelyje. Šiltai suspaudęs Ją glėbyje, laikė tiek, kiek nei protas, nei širdis nesuskaičiavo. Tuo metu jiems neegzistavo niekas. Tik jie ir ruduo.

Tu neesi šalia... ir šitie žodžiai niekada Tavęs nepasieks... Bet aš rašau Tau... Kad mano širdyje nebeliktų to skausmo kurį man suteikei Tu... Mano širdis ir vėl liūdna, o ašaros jau rieda iš pavargusių akių... Kas man? Kartoju vis sau... Kas man kodėl niekada negaliu šypsotis?... O mano akis temdo juodos ašaros... Tu nemyli manęs... nemyli manęs taip kaip aš to noriu... Tokia Tavo meilė mane skaudina... Meilė... Aš tikėjau ja... Maniau ji graži, bet ne... Gyvenimas mane privertė susimąstyti ir atverti akis, pamatyti kad ji gali būti ir skaudi... Meilė pasireiškia tuo, kad Tu esi viena, visų pamiršta, niekam nereikalinga, nes žmogus kurį Tu myli Tavęs nemyli... Aš atleidau tau už išdavystę.. Atleidau Tau viską... Bet mano mintyse vis dar ta pati mintis... kad aš niekada nebūsiu ta kurios Tau reikia... Aš tai žinau, bet negaliu nuo Tavęs pasitraukti, negaliu duoti Tau kelio kad ir kaip to norėčiau... Juk aš tave MYLIU, negaliu be Tavęs... Norėčiau Tau to nejusti.. Bet širdis yra širdis, o jai neįsakysi.. Ta meilė kurią Tau jaučiu begalinė, norėčiau justi iš Tavęs tą patį, bet negaliu, nes Tavo akyse teįžvelgiu šaltį ir gailestį MAN... kodėl? Kodėl taip yra, kodėl Tau manęs reikia tik tada kai Tu to nori? Juk aš esu visada pasiryžusi Tavęs laukti... Galėčiau pabusti vidury nakties ir eiti į nežinomybę, kad tik ten surasčiau Tave... bet... aš sutikčiau Tave ten ne vieną... Tu būtum su jausmu širdyje... jausmu kurį jauti ne MAN bet KITAI... Aš šitą žinau...

Nežinau, ar įmanoma rasti tokius žodžius, kurie galėtu tiksliai išreikšti žmogaus jausmus, tiksliai apibudinti jo būsena. Abejoju... Nes dažnai kalbant apie tai, viskas atrodo per blanku, ne taip tikslu. Protu, atrodo, visiškai suvokiama, o širdis nenori to suprasti, nenori susitaikyti ir priprasti prie tavęs nebuvimo šalia. Sakai, kad prie visko yra priprantama. Taip, be abejo, žmogus juk prie visko pripranta, prie skausmo ir prie liūdesio taip pat, bet kokia tai kaina... Iš pradžių dvasinis skausmas tampa ir fiziniu, rodos nežinai, kur dingti, ką padaryti, kad neskaudėtu. Vėliau, palaipsniui kūną ir sielą užvaldo visišką apatiją praktiškai viskam ir visiems... O juk prie to irgi priprantama... Žinoma priprantama ir prie to, kad gyvenime nelieka džiaugsmo, kad šypsena būna netikra ir nenuoširdi. Galbūt, kada nors ir aš prie viso to priprasiu... O prisiminimuose vis dar gyva ta beprotiška kelionė į Ukrainą. Ta šilta, liepos 20-osios diena, kai sprendimas keliauti buvo priimtas, akyse spindėjo ryžtas ir begalinis tikėjimas, kad rasiu Jį, savo vienintelį, nesvarbu, kokiais keliais reikės eiti ar važiuoti, kokius sunkumus ir kokias negandas reikės iškęsti. Juk visa tai tokia smulkmena, palyginti su tuo, ką reiškia dar kartą pažvelgti Jam į Jo nuostabias akis, apkabinus, jausti Jo kūno šilumą, išgirsti Jo, toki gražų balsą, pamatyti Jo šiltą šypseną. Ir štai, aš jau kely. Kaune, autobusu stoty, ir vėl iškilo vaizdai mūsų pirmojo čia susitikimo.

Dar atrodo visai nesenai ėjau jūros krantu... Girdėjau kaip šaltos jūros bangos plauna mano pėdsakus... Ėjau, o tolumoje taip tikėjausi išvysti tave ar bent jau tavo siluetą einantį tolyn... Bet čia nebuvo tavęs, o tik aš ir žuvėdros skraidančios tolumoje... Jos visai kaip ir aš keliavo ten kur kelio galo niekaip negalėjau išvysti, kada jis baigsis? Kada ateis tokia diena kai vėl stipriai priglausi tu mane? Jaučiuosi taip beviltiškai lyg nieko neturėčiau šiam gyvenime... O dar kažkada turėjau tave, tavo plačia šypsena ir skardu juoką kuris lyg šiol skamba mano ausyse... Pakeliau akis į viršų, o ten skrenda balta lyg snaige žuvėdra... Viena kaip ir aš, atrodė tokia artima mano krauju pasruvusiai širdžiai... Ji nutupė visai šalia manęs akimirka mūsų akys susiliejo žvilgsniais. Tačiau aš greit atitraukiau savo akis nuo jos. Pažiūrėjau į jūros bangas apšviestas saulės spinduliu ir ta akimirka pajutau, kaip mano gyvenimas prabėgo pro akis... Toks pilkas ir beprasmis jis buvo... Bet tu atvertei mano gyvenimo naują lapą jis įgavo naujų spalvų, naujų jausmų kuriuos aš ir kiti žmonės vadina MEILE... Tas kelias nuostabias savaites su tavim gyvenau kaip danguje... Tai buvo tobula, nepakartojama... Aš pirma kartą pamilau tave taip kaip nieko dar nesu pamilus... Nenorėjau be tavęs būti nei vienos minutės... Kiekviena diena mane priversdavai nusišypsoti. Įtikinai, kad mane myli.. Tai kodėl ta lietinga diena palikai mane vieną? Kodėl išėjai iš mano ir taip beprasmiško gyvenimo?

Praėjusi vasara buvo ypatinga... Ypatinga mūsų meilei... Meilei, kurios jau nebėra... Nesunaikinau nei aš, nei tu jos - ją sunaikino laikas... Laikas be tavęs... Niekas nepadėjo man užmiršti... Bėgdama vis tiek nesugebėdavau neatsigręžti... Eidavau nuleidus galvą, kad nieko nematyčiau, bet akys vis tiek vogčiomis pažvelgdavo į dangų, kad pamatytų žvaigždes, kurios labiausiai primindavo, apie tavas akis... Bet ne vien žvaigždės buvo tokios brangios ir artimos mūsų meilei... Jai buvo brangiausia žiema... Žiema, atnešusi sniegą, kuriame mes žaizdavom lyg maži vaikai, kuriame įsižiebė kibirkštėlė, sušildžiusi mūsų širdis, uždegusi meilę. Nuostabiausias laikas, pažinus tave, man tapo gruodis... Kada aš pajutau pirmą kartą taip plakančią širdį, dėl žmogaus, kuriame radau savo svajonių princą... Deja, princai būna tik pasakose, o pasakomis tikima laikinai... Dabar tai niekam nieko jau nebereiškia.. Na, galbūt man - pirmoji meilė juk ypatinga tuo, jog lieka visam gyvenimui atminty... Bet šią vasarą aš ją paskandinau... Pasiryžau po tiek laiko, kada tik vildavausi išgirsti tavo žingsnius artėjančius link manęs... Aš ant smėlio didžiosiom raidėm užrašiau tavo vardą, paskutinį kartą prisipažinau meilėje ir pridėjau laišką be raidžių, kurį sukūriau mintyse iš tų žodžių, kurie liko neišsakyti tau.. Tau, kuris įsiamžino mano gyvenimo knygoj tarp pagrindinių personažų... Vis dėlto Ačiū, tau už viską... Už tai kokia aš dabar esu.. O VAIKYSTĖ - vieną dieną ji vis tiek turėjo mirti...

Manau, jau supratote, kad nepasakosiu apie gražią meilę. Kokia ji nuostabi ar ideali... Ne to nebus, bent šįkart... Visa tai ką papasakosiu tai vien dėl to, kad nebegaliu visa to laikyti savyje... Nebegaliu... Lietaus lašai... skubantis žmonės... Ausyse skambanti „Leona Lewis - I Always Love You“ daina... Tą kart pirma karta pasijutau išsiskirianti iš minios... Visi skubėjo, lėkė... Bet tą kart man lietus padėjo... padėjo paslėpti ašaras akyse... Gal dėl to ir ėjau lengvais, lėtais žingsneliais...Tas atstumas nuo namų iki tos vietos kur ėjau buvo man labai gerai žinomas. Net nespėdavau mirktelėti kaip jau būdavau namie... Bet šįkart kelias atrodė ilgas... Jaučiaus taip lig eidama tuo savo menku žingsneliu eičiau atgal, o ne pirmyn... Gal man tai atrodė tik dėl to, kad buvau susimąsčiusi... Apie Ją... Apie MEILĘ... Netikėjau tomis banaliomis istorijomis, kad kai myli viskas įmanoma... Apie tuos pilve skrajojančius drugelius kai pamatai jį... Visa tai man buvo kaip iš pasakos išrašyta... Netikra... Bet, baigiantis tirpti žiemos sniegui lyg aušiant Pavasariui manyje pabudo Meilė... Netikėta... Nelaukta, bet tikra... O Mylėjau ir Myliu nuoširdžiai... Viskas buvo puiku... Jausti Jį šalia tada man buvo Nuostabiausias dalykas, o matyti jo šypsena... mmm... net dabar gera... Nemeluosiu, kaip jaučiausi tomis akimirkomis galėčiau tai apibūdinti, kaip drugelių skrajojimą pilve... Tai buvo kaip pasaka... Tik pasakoje visada yra laiminga pabaiga, o realybėje?...

Dovanok gyvenime už tai, kad nemokėjau brangint to, kas išties man yra taip brangu... Tu atėjai ir išėjai, kaip rūkas, ryta prasklaidei ir palikai mane. nenoriu būt ir vėl viena...kiek dar gyvenime kartų teks pamilt ir vėl patirt tą skaudų smūgį? širdis jau netelpa krūtinėj, ji nori lėkt paskui tave... o aš sėdžiu, taip pat kai tu palikai mane, taip ir tebesėdžiu... nenoriu niekur eit, nenoriu nieko matyt ar girdėt... tetrokštu paskęsti ašarų lietuje, kad niekas nematytų kaip grimztu gilyn, kad niekas neatmintų manęs, ir niekas nekentėtų jog palikau šį pasauly... tačiau negaliu... tik viltis mane laiko, tokia didelė ir stipri... tikiu, meile, tikiu, kad dar ateisi ir priglusi prie mano jau spėjusio atšalti kūno ir sušildysi savo ugnimi. aš visada tik ir gyvenu viltimi, kad viskas bus gerai, ir galų gale taip būna... tačiau kiekvienas toks išsiskirimas atneša ir skaudžią žinią, kad meilė gali baigtis, jei nėra sutarimo, jei nėra pasitikėjimo ir atsidavimo... kai aš kalbu tu tyli, kai tu kalbi - aš tyliu, mes taip ir nesusikalbėsim niekada, taip ir nutrūks šilkinis mūsų jausmų siūlas, taip ir užmigsim neištarę paskutinį kartą kaip mylim vienas kitą... atleisk kad aš tokia, atleisk kad kaltinu vis tik tave... ne tu vienas kaltas, aš taip pat kalta... atleisk... išgirsk Viešpatie mano maldą, ir sugrąžink jį, sugrąžink mano gyvenimo tikslą ir įliek vėl šviesą į mano dieną...

Vasaros naktis... .žvaigždėtas dangus... mėnesiena... Visą tai jaudina...visą tai priverčia prisimint tave... kaip karštą vasaros naktį ieškojom Grįžulo Ratų, Šiaurinės žvaigždės... - Kuri žvaigždė ryškiausia? - nedrąsiai pakuždėjau, dairydamasi po dangų... Pradėjom ieškot... Žvalgydamasi parodžiau į ryškiausią ir paklausiau: - O tau kuri? Jis nusišypsodamas pasakė: - Aš visą vakarą negaliu atplėšt akių nuo pačios ryškiausios ir gražiausios žvaigždutės - nuo Tavęs... Jis velniškai nusišypsojo... nakty, tamsoj mačiau jo tviskančias dvi žvaigždutes veide...tai buvo ne šiaip žvaigždės, bet tai buvo pačios nuostabiausios, iki tol dar neregėtos akys, kurios skleidė šilumą... ir meilę... Susilieję pasilikom danguje, tik kiekvienas atskirame - aš - jame, o jis - manyje... Ašaros srūva prisiminus, kaip buvo gera... tiesiog tavo glėby jausdavausi kaip pasakų mergaitė, kuriai viskas gerai, kuri graži, protinga, mylima ir mylinti... gal per daug svajojau, gal per daug iliuzionavau esamus dalykus... gal visai ne laiku užsidėjau rožinius akinius ir žvelgiau į pasaulį... todėl dabar per mėgstamiausią orą - darganą - negaliu neišlysti iš kambario ir nepasivaikščiot... neprisimint tavęs.... Prisijaukinsiu ilgesį ir skrisiu mintimis link žvaigždžių, kur skaisčią naktį švies mėnulio pilnatis... sustosiu ant lėtai praplaukiančio debesėlio ir kalbėsiu su juo... gal jis man atsakys, kas bus po to?

Greitai bėga laikas... jau prabėgo 8 metai. prieš tiek metų mes susituokėme. O tada viskas buvo taip gražu... Mylėjau tave besąlygiškai, nes tu buvai pirmoji ir vienintelė mano meilė. Tekėti labai bijojau, bet žinojau kad su atsakymu, ne, prarasiu tave visam laikui. Tai mane gąsdino dar labiau nei santuoka. Tiesa man tada buvo 18metų... o tau 28-eri... Tu labai norėjai santuokas, tada įsivaizdavau, kad mane labai mylėjai. Na taip man atrodė. Dabar atrodo kitaip... Tau tiesiog buvo patogu... Aš buvau jauna gyvenimo nesugadinta mergička kurią galima valdyti kaip lėle. Bet gyvenimas nestovi vietoj ir mažos mergaitės užauga ir daug ką supranta. Aš suprantu, kad ir aš pasikeičiau. Pasikeitėm abu... O gal pavargom vienas nuo kito? Supratau kad kas liko tarp mūsų bendra tai tik vaikai. Taip mes juos labai abu mylim. Bet kur tas žodis, mes. Mūsų jau nėra. O gal ir niekada nebuvo? gal tik aš norėjau tuo tikėt. Niekas nežino... Nesigailiu, kad tave pažinau, nesigailiu kad mylėjau. O gailiuosi, kad taip tau atsivėriau, kad tavim taip pasitikėjau, o svarbiausia taip prie tavęs taip prisirišau. Išmokyk mane būti tokia šalta. Aš taip norėčiau būti tokia kaip tu... Ir atsakyti tau tuo pačiu. Bet ne tai būčiau ne aš.

Mielas nepažystamasai, Mes - atskirai, o galėtume būti kartu... Juk tiek nedaug tereikia - tiesiog susipažinti... O gal mudu jau pažystami? Vieną dieną tu atėjai į mano pasaulį... Diena, rodos, niekuo neypatinga, tačiau... Tačiau aš vis dar tavęs nepamirštu, taip norisi tau parašyti ir paklausti, kaip gyveni, ar vis dar prisimeni mane... Bet negaliu... ir šito nedarysiu, nes aš pati tau pasakiau, jog viską baigiam...Tiesą sakant nieko ypatingo (neleistino) ir nebuvo, tik laiškai, žinutės ir vienas vienintelis susitikimas, po kurio nusprendžiau dėti tašką. Ir ne todėl, jog, anot tavęs, man nepatiko tavo išvaizda... tai netiesa - nesu aš pati princesė, tad neieškau karalaičio.. Taip nusprendžiau, nes kuo toliau, tuo dažniau "pagaudavau" save galvojant apie tave... o tu... tu nesi vienas... Tu turi ją... Ją, kuriai skambini, kuriai tari meilius žodžius, kurią bučiuoji, kurią glaudi šalia savęs naktimi. Nenoriu būti trečia, nenoriu griauti tai, ką judu jau susikūrėte... Taip nusprendžiau, nes kuo toliau, tuo dažniau "pagaudavau" save galvojant apie tave... o tu... tu nesi vienas... Tu turi ją... Ją, kuriai skambini, kuriai tari meilius žodžius, kurią bučiuoji, kurią glaudi šalia savęs naktimi. Nenoriu būti trečia, nenoriu griauti tai, ką judu jau susikūrėte... Tad šiandien pro ašaras aš vis dar tariu... Aš viena...

Einu rudens lapais apsnigtu taku. Jie man groja liūdną, ilgesingą muziką. Kiekvieno žingsnio prisilietimas prie jų, tarsi gitaros stygų suvirpėjimas. Tik čia visos "stygos" išgauna vienodą garsą, tačiau tuo pat metu ir visiškai skirtingą. Bet aš jų negirdžiu. Nes girdžiu vien tik tuštumą. Visai netikėtai atsirandu prie upės. Ta pati upė, tas pats krantas. Tik vanduo jau kitas. Tas, kuris ka tik buvo čia, dabar jau yra ten. Kažkur, kitur... Bet aš to nematau. Nes matau vien tik tuštumą. O tuštuma - tai beribė erdvė, be sienų, be durų ir netgi be langų. Ji neturi nieko ir apima tai, ko niekas niekada nematė, negirdėjo ir net nejuto. Žvelgiu į tolį ir matau tuštumą. Jaučiu ją savo širdy, o jos glūdumoj gilų liūdesį. O liūdesio išraiška - ašaros. Šiltos ašaros, lyg vasaros lietaus lašai glosto mano veidą. Tai liūdesio ir skausmo atspindys. Tuštumos nebeliko. O gal jos niekada ir nebuvo... Liko tik ašaros, skausmas ir tūkstančiai neatsakytų klausimų. Ir tada supratau, kodėl čia esu, kodėl egzistuoju ir kodėl gyvenu. Esu čia tam, kad rasčiau atsakymus į visus klausimus, kad peržengčiau visas kliūtis ir užkopčiau į aukščiausio kalno viršūnę. Nors ir esu visiškai viena, be Tavo palaikymo, švelnaus žodžio bei supratimo. Turiu labai daug, bet kartu ir neturiu nieko. Kam šypsosi žvaigždės ir šviečia saulė, jei nesi kartu su manimi. Esi reikalingas, kad padėtum surasti klaidas, palaikytum už rankos ir padėtum suprasti, kodėl turiu šimtą draugų, bet neturiu vienintelio, tikro draugo.