Praėjusi vasara buvo ypatinga... Ypatinga mūsų meilei... Meilei, kurios jau nebėra... Nesunaikinau nei aš, nei tu jos - ją sunaikino laikas... Laikas be tavęs... Niekas nepadėjo man užmiršti... Bėgdama vis tiek nesugebėdavau neatsigręžti... Eidavau nuleidus galvą, kad nieko nematyčiau, bet akys vis tiek vogčiomis pažvelgdavo į dangų, kad pamatytų žvaigždes, kurios labiausiai primindavo, apie tavas akis... Bet ne vien žvaigždės buvo tokios brangios ir artimos mūsų meilei... Jai buvo brangiausia žiema... Žiema, atnešusi sniegą, kuriame mes žaizdavom lyg maži vaikai, kuriame įsižiebė kibirkštėlė,...
