Mintimis į Bedugnę…
Manau, jau supratote, kad nepasakosiu apie gražią meilę. Kokia ji nuostabi ar ideali… Ne to nebus, bent šįkart… Visa tai ką papasakosiu tai vien dėl to, kad nebegaliu visa to laikyti savyje… Nebegaliu…
Lietaus lašai… skubantis žmonės… Ausyse skambanti „Leona Lewis – I Always Love You“ daina… Tą kart pirma karta pasijutau išsiskirianti iš minios… Visi skubėjo, lėkė… Bet tą kart man lietus padėjo… padėjo paslėpti ašaras akyse… Gal dėl to ir ėjau lengvais, lėtais žingsneliais…Tas atstumas nuo namų iki tos vietos kur ėjau buvo man labai gerai žinomas. Net nespėdavau mirktelėti kaip jau būdavau namie… Bet šįkart kelias atrodė ilgas… Jaučiaus taip lig eidama tuo savo menku žingsneliu eičiau atgal, o ne pirmyn… Gal man tai atrodė tik dėl to, kad buvau susimąsčiusi… Apie Ją… Apie MEILĘ… Netikėjau tomis banaliomis istorijomis, kad kai myli viskas įmanoma… Apie tuos pilve skrajojančius drugelius kai pamatai jį… Visa tai man buvo kaip iš pasakos išrašyta… Netikra… Bet, baigiantis tirpti žiemos sniegui lyg aušiant Pavasariui manyje pabudo Meilė… Netikėta… Nelaukta, bet tikra… O Mylėjau ir Myliu nuoširdžiai… Viskas buvo puiku… Jausti Jį šalia tada man buvo Nuostabiausias dalykas, o matyti jo šypsena… mmm… net dabar gera… Nemeluosiu, kaip jaučiausi tomis akimirkomis galėčiau tai apibūdinti, kaip drugelių skrajojimą pilve…
Tai buvo kaip pasaka… Tik pasakoje visada yra laiminga pabaiga, o realybėje?…
Viskas staiga pasikeitė… Pastaruoju metu nebelikdavo jam nuotaikos… Visada dėl visko būdavau kalta… Nors nieko nepadarydavau… Buvau nuoširdi, atvira… O svarbiausia MYLĖJAU…
Dabar kas rytą aš pabundu su malda… Kad viskas būtų gerai… Kad vėl jo veide išvysčiau šypsena ir jo lūpų kampučiu išgirsčiau ta velniškai nuostabu „Myliu Tave Mažyte” …
Visko pabaigti neleidžia jo lūpomis ištartas Myliu ir maža Viltis, kad ryt bus geriau… poryt dar geriau… Ateity bus taip kaip pradžioje…
Atsiuntė: Nežinomas autorius
