Išeinu…
Išeinu nors myliu…
Dovanok gyvenime už tai, kad nemokėjau brangint to, kas išties man yra taip brangu… Tu atėjai ir išėjai, kaip rūkas, ryta prasklaidei ir palikai mane. nenoriu būt ir vėl viena…kiek dar gyvenime kartų teks pamilt ir vėl patirt tą skaudų smūgį? širdis jau netelpa krūtinėj, ji nori lėkt paskui tave… o aš sėdžiu, taip pat kai tu palikai mane, taip ir tebesėdžiu… nenoriu niekur eit, nenoriu nieko matyt ar girdėt…
tetrokštu paskęsti ašarų lietuje, kad niekas nematytų kaip grimztu gilyn, kad niekas neatmintų manęs, ir niekas nekentėtų jog palikau šį pasauly… tačiau negaliu… tik viltis mane laiko, tokia didelė ir stipri… tikiu, meile, tikiu, kad dar ateisi ir priglusi prie mano jau spėjusio atšalti kūno ir sušildysi savo ugnimi. aš visada tik ir gyvenu viltimi, kad viskas bus gerai, ir galų gale taip būna…
tačiau kiekvienas toks išsiskirimas atneša ir skaudžią žinią, kad meilė gali baigtis, jei nėra sutarimo, jei nėra pasitikėjimo ir atsidavimo… kai aš kalbu tu tyli, kai tu kalbi – aš tyliu, mes taip ir nesusikalbėsim niekada, taip ir nutrūks šilkinis mūsų jausmų siūlas, taip ir užmigsim neištarę paskutinį kartą kaip mylim vienas kitą… atleisk kad aš tokia, atleisk kad kaltinu vis tik tave… ne tu vienas kaltas, aš taip pat kalta… atleisk…
išgirsk Viešpatie mano maldą, ir sugrąžink jį, sugrąžink mano gyvenimo tikslą ir įliek vėl šviesą į mano dieną…
Atsiuntė: Lina
