Svajonė liko už užrakintų vartų
Žiūriu į lėtai besileidžiančią saulę ir jos auksiniuose spinduliuose regiu mano kūną draskančią raudą. Norėčiau drauge su ja pasinerti į jūros gelmes ir daugiau niekada nebejausti skausmo ir nežinomybės, tos beprotiškai nepakeliamos vienatvės ir beprasmybės jausmo. Norėčiau, kad ateinanti naktis išsklaidytų neišsipildžiusių svajonių debesį, norėčiau, kad jis pagaliau plyštų ir visos jame pasislėpusios svajonės išbyrėtų, išsisklaidytų ir daugiau niekada manęs nebekankintų. Kaip gaila, kad jos neišėjo drauge su Tavimi, o pasiliko ir tarsi kirminas mane graužia kiekvieną kartą, kai tik žiūriu į kylančią saulę, lyjantį lietų, pasirodant pirmosioms žvaigždėms, visa tai man primena Tave, Tavo nuostabias žalias akis, kerinčią šypseną, švelnius bučinius, karštą alsavimą ir tyliai ištartus žodžius "noriu būti šalia tavęs dabar ir visada". Och, kad viską būtų galima pamiršti, išplėšti kaip knygos lapą ir išmesti, bet tai neįmanoma, nes viską užmiršti taip staiga, per daug sunku ir skaudu. Bet argi verta dar Tave prisiminti, galvoti apie Tave ir kankintis? Kiek dar laiko reikės, kad viskas pagaliau baigtųsi? Kiek dar rinksiu kaip trupinius Tavo pasakytus žodžius ir lipdysiu vientisą rišlų paaiškinimą dėl ko mane palikai? Ar taip ir nesužinosiu, kodėl turėjau taip ilgai kentėti? Kiek dar laiko guosiu save, kad Tu taip pasielgei tik todėl kad buvau Tau per daug gera, nors iš tikrųjų nemylėjai manęs visiškai... Argi buvo lengva taip viską imti staiga ir užmiršti, taip tarsi nieko nebuvo?
