Meilės istorijos

Mano meilės istorija gali pasirodyti tokia panaši į visas kitas, bet tik tas, kuris yra patyręs, ką reiškia mylėti, tai gali suprasti, kaip tai asmeniška ir su niekuo nepalyginama. Nepažinodama meilės aš buvau šalta, atžagari ir šaipiausi iš tų, kurie liejo ašaras ir nemiegojo naktimis dėl savo nelaimingo įsimylėjimo. Ne, sakiau, man taip niekada neatsitiks, bet eidamas pro šalį, tai nugirdo likimas ir po kurio laiko mano gyvenimas pasisuko visai kita linkme. Jis atėjo į mūsų klasę pavasarį, kai švietė saulė, kuri tirpino po žiemos užšalusias širdis, kviesdama įsileisti meilę. Nužvelgiant naujoką, mano širdyje lyg kas spragtelėjo, matyt, tai buvo pirmosios meilės kibirkštėlė, kuri laikui bėgant, įsiplieskė kaip laužas. Mano širdis pradėjo busti, bet aš niekaip nenorėjau to pripažinti. Laikas slinko, mano žvilgsnis vis labiau krypdavo į jo pusę, o savo mintis vis dažniau užtikdavau kažkur toli klajojančias. Manyje gimė noras mylėti ir būti mylimai. Aš kaip begalėdama bandžiau slopinti ir slėpti savo jausmus, bet veltui, nes ugnies vandens ir meilės nepaslėpsi. Laikas nebuvo mano sąjungininkas, nes vasaros atostogos nenumaldomai artėjo ir artėjo. Pamokos su juo prabėgdavo taip greitai, kaip niekad. Dabar aš troškau eiti į mokyklą, dalyvaudavau kiekvienoje pamokoje, kad tik matyčiau jį. Jei mokykloje nebūdavo jo - nebūdavo ir manęs, nes aš negalėdavau būti pamokose, jei nematydavau jo.

Meilė - tai kažkas Dieviško, kažkas neištiriamo, kažkoks paslaptingas ir trokštamas jausmas. Daugelis žmonių ja net netiki, nes kažkada yra nusivylę ir praradę viltį ją rasti. Bet juk Meilė būna skirtinga... Galima mylėti mamą, brolį, šunį, tėvynę.... Bet iš visų geidžiamiausių yra meilė savo moteriai - savo gyvenimo draugei. Mano gyvenime moters paieška vis dar tęsiasi.... ieškau, bet nerandu... kiti pasakys, kad nemoku ieškot ar per daug geros noriu.... Žinoma, visus mano keliamus reikalavimus žmogaus tikriausiai rasti neįmanoma... nes tiesiog jo nėra... Na nežinau... ieškau tiesiog žmogaus... žmogaus, kuris suvirpintų širdį vos tik jį pamačius... Mano širdis tiesiog trokšta mylėti ir būti mylima... kas kart vos tik pagalvojus, kaip gera būtų mylėti žmogų, dalintis jausmais, žiūrėti vienas į kita, bučiuotis..... ta širdelė sopulingai suvirpa... ji verkia... nori būti surasta žmogučio, kurio nebūtų įskaudinta ir sudaužyta... Kiekvienas žmogus yra skirtingas, skirtingų charakterių, išvaizdos, gyvenimo būdo, vertybių, norų.... bet manau vienas dalykas juos vienija, tai - Meilė. Noras patirti meilę gali būti toks stiprus, kad gali iškrėsti neįtikėtinų dalykų. Noras - tai pagunda... o jos būna įvairios; vienos atneša neapgalvotų skaudžių padarinių, kitos nelaimių ir išgyvenimų... kiti gali būti ir laimingi - tai - rasti meilę. Kad atsilaikyti nuo pagundų reikia turėti valią... stiprią valią... kad niekas jos nepalaužtų... tam reikia tvirto charakterio....

Kodėl mes kartais elgiamės taip, tarytum patys prieštaraudami sau? Vieną dieną galime prisiekinėti meilėje, o kitą jau bėgame neatsisukdami. Kas mus verčia taip elgtis? Spontaniškumas? O gal kvailumas? Jeigu sugebame ištarti žodį "myliu", ar mes ištikrųjų mylime? Ar tik meluojame patys sau, nes visi aplinkui tik ir kalba apie tą meilę, ir vien bandos jausmo vedami, mes norime to paties, ką turi kiti? Praeidamas viengungis mato žmones - poras, kurie vaikšto susikabinę rankomis, kalba vienas kitam meilius žodelius, ir jis pats to užsimano, nes pasijaučia per daug vienišas, net geriausių draugų apsuptyje. Toks žmogus iškart puola į pirmus pasitaikiusius santykius, vos pajutęs menkutę simpatiją, vien tam, kad nebūti vienam. Ar verta tai daryti? Ar verta draugauti, net jeigu matai, kad jūs visiškai skirtingi? O gal labiau verta būti vienam, tol, kol randi sau artimą sielą? Bet tada tenka ilgą laiką kentėti vienumos jausmą. Vieni žmonės tiesiog sėdi ir laukia, kol į duris pasibels išsvajotasis žmogus, kiti ieško, nepraleisdami nei vieno pro šalį, nes taip mano rasią tą vienintelę personą. Susitikę, laukiantieji ir beieškantys, ima ginčytis, kuris iš jų teisus. Tačiau kompromisas niekada ir nebūna rastas. Yra tik vienas būdas: tiesiog būti su žmogumi, su kuriuo nori būti. Tie santykiai neturėtų būti paremti formalumu, oficialumu.

Prisimenu ta nuostabų žvaigždėtą vakarą, kai mes buvome kartu. Aš sėdėjau šalia tavęs, o tu šalia manęs. Mes žiūrėjome vienas į kitą. Kvėpavome vienas kitam i veidą. Alsavome aistra. Buvo nuostabu. Tu taip lėtai palietei mano kūną, tą akimirką aš lyg sustingau, pasidariau lyg akmuo. Tavo švelni ranka lietė mano įkaitusį kūną, lietė nugarą. Tavo ranka bėgiojo man po visą odą. Vėliau tu palietei mano koją. Ją glostei labai švelniai, lyg bijodamas, kad galiu sudužti kaip krištolas į smulkius nesurenkamus gabalėlius. Lietei mano veidą, apžiūrinėjai jį savo pirštų galiukais, perbraukei pirštais per mano lūpas. Tuo metu norėjau tau pasakyti, kad tu nuostabus, bet tu mane sulaikei, pasakei ša nieko nesakyk ir tu toliau mane gundei. Tu mane mylavai, žiūrėjai į mane savo žaliomis lyg katino akutėmis, o aš tik sėdėjau ir mėgavausi tavo glamonėmis. Man buvo nuostabu tai jausti. Iš lėto pakėliau savo ranką, apglėbiau tave. Švelniai glostyt tave pradėjau. Tu buvai toks karštas lyg saulė. Aš priglaudžiau savo nosytę prie tavosios. Žvelgiau į tave. Norėdavau vis tave pabučiuoti, bet tu vis atsitraukdavai ir sakydavai palauk dar ne dabar. Tu mane mėgdavai labai erzinti. Tas vakaras buvo ne išimtis. Bet aš nepykau, aš buvau labai patenkinta, kad tu esi šalia ir, kad galiu tave jausti ir liesti. Tu man esi visas gyvenimas. Aš be tavęs lyg dangus be žvaigždžių. Man reikia tavęs. Aš labai pasiilgau tavęs mano mylimasis. Tavo bučiniai ir glamonės mane uždega.

Niekada negalėsiu pamiršti to pirmo karto kai pamačiau tave.... parduotuvėje stovėdama tiesiog netekau amo... tu toks gražus, tu nuostabus - mintyse kartojau tai. Niekaip neišėjai man iš minčių, vis grįždavau į tą akimirką kai pamačiau tave. Tu atrodei tobulas, tiesiog pasakų princas, kurio aš niekada nesitikėjau gauti. Štai vieną karštą vasaros dieną pakviesta važiuoti prie ežero, tam pačiam draugų rate sutinku tave - savo svajonių vaikinuką. Visą vakarą, kol buvome netoliese aš tave tiesiog valgiau akimis, o kai mūsų akys susitikdavo, aš susigėsdavau ir nusisukdavau šalin. Grįžusi namo, negaliu pamiršti tavęs, tavo nuostabaus žvilgsnio, kerinčios šypsenos, kuri mane tiesiog užbūrė. Po to vakaro, pamatęs mane pasisveikindavai priversdamas mane raudonuoti ir svajoti, kad kada nors tu būsi šalia manęs. Ir liūdesys užtemdė mano svajones, nes mano gera pažįstama, rodos, jau su tavimi. Aš negalėjau nieko padaryti, nes neturėjau net tavo telefono numerio. Tačiau tu man taip patikai... savo geriausiai draugei vis kvaršindavau galvą, kaip tu man patikai, kol pagaliau ji man padėjo gauti tavo telefono numerį. Ir štai aš jau tau rašau pirmąjį sms, bijodama, kad atstumsi mane, tačiau ne. Kai prisistatau, tu su malonumu su manimi bendrauji žinutėmis. Tarėmės susitikti, tačiau nesusitarėme iki galo ir dar gan ilgą laiką bendraujame tik žinutėmis.

Kartais vanduo bėga taip greitai, o kartais taip palengva, nes upelis ne visada sraunus. Vanduo taip kaip ir laikas skuba, bet karts nuo karto sustingsta nors akimirkai. Vanduo bėga bėga, kol nevirsta ledu, o laikas bėga, kol atsiranda kas jį sustabdo. Kai sutikau tave, net nepagalvojau, kad galiu pamilti, juk tai buvo neįmanoma, nes aš draugavau su tavo draugu. Kartais mes ateidavome pas tave, tu atvažiuodavai su juo pas mane, bet aš nenorėjau suprasti, kad tave pamilau. Tu buvai jo draugas ir žinojai kaip jis mane skaudina, žinojai kiek kartų verkiau, kai jis mane įskaudino. Tu visada rasdavai žodžių mane paguosti, švelniai apkabindavai, būdavau tavo glėbyje, bet to neįvertinau. Mylėjau tave, bet niekam to nesakiau, pradėjau ieškoti progų dar labiau susipykti su draugu, kad tik tu mane guostum. Ir štai nutiko taip: aš palikau savo vaikiną, bet ne, tikrai ne dėl tavęs, tai buvo jo didžiulė klaida padaryta. Po išsiskyrimo aš nedrįsau prisipažinti, kad be galo, be krašto myliu tave. Bandžiau dažniau su tavim susitikti, ieškojau progų. Ir pagaliau pradėjome susitikinėti, bet ne kaip pora, o kaip labai geri draugai. Po to tu išvažiavai mokytis, likome tik draugai, po truputi nutolome vienas nuo kito, pradėjai mažiau rodyti dėmesio, vis rečiau grįždavai. Man širdelę skaudėjo labai, tiesiog šaukte šaukė tave, troško pamatyti, pabučiuoti ir šiltai apkabinti, bet tu to nenorėjai. Ir štai aš pagaliau išdrįsau tau pasiūlyti susitikti pas draugus, ir praleisti vakarą.

Aš tą vasarą buvau viena, neieškojau ir net nenorėjau jokių santykių. Mano vyro idealas visad buvo Vin Diesel... Ir vieną vakarą, kai šienavom pas močiutę kaime, suskambo mano sesers telefonas ir ji padavė ragelį man. Ten išgirdau jos draugo balsą "labas Saulute, esu ne vienas, o noriu atvykt pas tavo sesę, galiu draugą pasiimt, kad tau būtų ką veikt?" na, kadangi aš buvau viena, geros širdies panelė, sutikau pasiaukoti dėl sesers... Ir ką, aš jau susiruošiau į pirtelę, kai kaip tik tuo metu atvyko mano sesers vaikinas. Aš kaip gerai išauklėta mergina nuėjau su juo pasisveikint, ir ką jūs manot, išlipo iš sportinio automobilio Vin Diesel kopija. Skustagalvis, rudaakis vaikinas... Susilydžiau... Bet tą vakarą mudu nepasikeitėm net telefono numeriais... Taip ir galvojom, kad viskas pasibaigs vienu pokalbiu ant žolės po žvaigždėtu dangumi... bet... buvo miesto šventė ir mano geriausias švogeris man kompaniją vėl parūpino, nuo to laiko mudu kartu, ir šiandien jau trys metai.... bet mūsų gyvenime buvo daug kliūčių. Po antro pasimatymo praėjo mėnuo, kol pasimatėm trečią kartą, bet tada pasimatėm visam... po pusantrų metų jis, kaip ir daugelis lietuvių išvyko laimės ieškoti į Angliją... ten buvo devynis mėnesius... jo balsą girdėdavau kas dvi savaites, bet kalbėdavom po tris keturias valandas... spalio gale jis grįžo... visiškai pasikeitęs...atostogavo dvi savaites... tada mes supratom, kad per tuos devynis mėnesius niekas nepasikeitė ir mudu tikrai mylim vienas kitą...

Prieš metus buvau kitokia, gal ir šypsojausi aš daug daugiau, tačiau... dabar jau viskas yra kitaip ir yra taip kaip jau yra. Taip aš pirmą kartą pamilau žmogų be kurio man taip liūdna dabar. Tada viskas atrodė idealu. Susidraugavome gan greitai, jau po pirmo susitikimo atrodė, kad mes esame, dievaži, kiek laiko pažįstami. Buvo gera turėti draugą su kuriuo laikas prabėgdavo nejučia. Su juo jausdavausi pati laimingiausia. Aš jam patikau, jis man taip pat. Jis man kalbėjo daug, o aš tikėjau juo, vienas kitu pasitikėjome, leisdavome laiką kartu ir atrodė, kad mūsų nieks NIEKADA neišskirs. Ištirpdavau kai jis mane apkabindavo, pabučiuodavo... ir nepajutau kaip jį įsimylėjau, dienos lėkė, o tarp mūsų vis didėjo aistra. O dabar man atrodo, kad pasaulis padalintas mums į dvi dalis... Kodėl? todėl, kad per mūsų kelią perbėgo juoda katė, mūsų kelyje vis daugėja kliūčių. Lieka nuostabūs prisiminimai, neužmirštamos akimirkos ir nuostabus laikas praleistas su juo. Tos minutės praleistos su juo nepakartojamos. Visada džiaugsiuos, kad jį sutikau, kad aš su juo buvau, ir tiek daug visko patyriau. Aš jam dėkinga už tai, kad su manim praleido visą šitą laiką. Gal reikėjo stipriau kovoti ir nepaleisti jo, reikėjo nepabijoti ištarti tai ką aš jam jaučiau, bet laiko jokiu būdu nebeatsuksi atgal... gal aš dar galiu jį turėti, juk kartais visai nekalta draugystė gali pasisukti visai kitu keliu. Esame draugais, o kas gali pasakyti, kad mes negalime būti pora?

Dar visai neseniai tikėjau žodžiu, tikėjau priesaika, tikėjau žmogumi. Dar visai neseniai žmogaus akyse mačiau viltį, mačiau ugnelę. Šiandien nebematau ir netikiu niekuo. Ne, ne todėl, jog būčiau apakusi ar visiškai nusivylusi gyvenimu. Žinoma jis nėra proporcingas laimei, bet nusivylimo neužtenka, kad nebetikėčiau ir nematyčiau. Kas atsitiko? Blogiausia, kad neatsitiko nieko. Visai neseniai dalyvavau meninio skaitymo konkurse. Viena mano darugė sakė eilėraštį apie žmogų, kuris šypsosi gatvėje. Įsivaizduokit: stovi ir šypsosi. Pabandykit ir jūs, be galo gera. Tačiau ir tas eilėraštis baigėsi tuo, kad visi nustojo šypsotis. O, kad taip būtų tik eilėraštyje. Grįždama tąkart namo bandžiau atrasti nors vieną žmogelį, kurio lūpų kampučiai nors šiek tiek šypsotųsi. Prisipažinsiu atvirai - nepavyko. Aš mielai sutikčiau, artėjant tokiai nuostabiai šventei, būti pirmoji, kuri džiugintų žmones vien nuoširdžia šypsena. Bet patys pagalvokit, kaip į mane žiūrėtų tie, kurie pyksta ant gyvenimo. Greitai būčiau įvertinta ir ant kaktos turėčiau etiketę su dideliu užrašu: BEPROTĖ. Kai tai suprantu galėčiau skradžiai žemę prasmegti ir tokiomis akimirkomis puolu į neviltį. KIEK MAŽAI MŪSŲ ŽEMĖJE MEILĖS šaukiu į naktį. Negi niekas negali manęs suprasti? O aš juk noriu šypsotis, tiek nedaug tik šypsotis. Pavydit? Ateikit išmokysiu ir Jus. Atrodo taip ir galėčiau baigti šį savo laiškelį, bet nenoriu. Kadangi mano širdis kupina meilės, o mano lūpose nerimastinagi žaidžia šypsena.

Esu be proto įsimylėjusi ir, atrodo, viskas būtų gerai, bet mano meilė yra be atsako ir, turbūt, niekada nebus kitaip. Bet aš paprasčiausiai negaliu jo pamiršti. Kiekvieną rytą pabundu, galvodama tik apie jį, sapnuoju jį, svajoju apie jį ir gyvenu vien tik dėl jo, nors nėra jokios prasmės. O viskas buvo taip. Aš jau anksčiau jį pažinojau, bet iš arčiau susipažinau, kai pradėjau dirbti. Jis dažnai ateidavo pas mane, abu spręsdavome kryžiažodžius, kalbėdavome ir tiek. Tada dar nieko nepajutau, jis tada man buvo tik eilinis pažįstamas ir tiek. Bet vėliau pradėjau dažniau apie jį galvoti, netgi svajoti, kaip būtų smagu kartu pasivaikščioti ir pabendrauti. Nors dabar jį vis rečiau matau, tiksliau kiekvieną dieną matau iš tolo, bet vis tiek pamiršti negaliu. Draugė man pataria jam pasakyti visą teisybę, bet labai bijau, kad jis iš manęs tik pasijuoks, ir dar visiems papasakos, kad atsirado kažkokia, kuri įsižiūrėjo mane. Paprasčiausiai aš negaliu gyventi negalvodama apie jį , aš skambinu jam kiekvieną dieną, išgirstu jo balsą ir padedu ragelį, nežinau, gal jis ir įtaria, kas jam skambina. Kažkada aš su juo kalbėjau ir prašiau, kad man paskambintų. Ir sulaukiau jo skambučio, aš jam bandžiau užsiminti, kad man patinka, kviečiau į svečius, paprasčiausiai paklausiau, kaip jam atrodo, dėl ko norėjau, kad jis paskambintų. Bet jis turbūt nieko nesuprato. Noriu kažką keisti, noriu jam pasakyti tiesą, gal ir man tada būtų lengviau, bet nesirįžtu ir dėl to, kad jis turi merginą.

Vieną dieną man nusišypsojo laimė, atitrūkti nuo visų darbų ir rūpesčių išvažiavau atostogauti į Palangą. Nieko nėra maloniau nei dienas ir vakarus praleisti prie jūros. Vakare su draugėmis nuėjome į diskoteką. Man patiko ten buvęs vaikinas, su kuriuo visą vakarą šokau. Tačiau namo eiti nutariau viena. Ėjau plačiomis gatvėmis, šiltas vėjas glostė mano kojas, kilnojo mano trumpą sijonėlį. Išgirdusi jūros ošimą, neišvėriau ir nuėjau prie jūros. Stovėdama ant tilto ir žvelgdama į mėlynuosius tolius svajojau apie kažką nerealaus. Jaučiau, kaip kažkoks vaikinas artinasi prie manęs. Aš norėjau pabėgti, bet švelnios rankos apglėbė mano pečius ir tyliai jis tarė: - Mieloji, jau visą vakarą tu mane vilioji savo gražia šypsena. Išgirdusi skardų balsą, atsigręžusi pamačiau Audrių. Su juo buvau susipažinusi diskotekoje. Audriaus akys buvo aistringai įsmeigtos į mane. Aš nuleidau akis. Staiga pajutau jo lūpas, jis bučiavo mano rankas. Nesusivaldžiau ir atstūmiau jį. Kitą vakarą susitarėme susitikti toje pačioje vietoje. Mane sužavėjo Audriaus didelės rudos akys, juodi trumpi plaukai, platūs pečiai ir kerinti šypsena. Nuo to vakaro visą laiką praleisdavome kartu. Važiuodavome į restoranus, diskotekas, piknikus prie jūros. Per visus keturis mėnesius sužinojome viską apie vienas kitą, visus trūkumus, paslaptis. Neturėjau nieko brangesnio už Audrių, jį sapnuodavau kiekvieną naktį. Užsisvajodavau ir tarsi pajusdavau, kaip į mane žvelgia jo didelės rudos akys.

Mažame, jaukiame kambarėlyje skambėjo rami melodij. Aplink mus gaubė tamsūs langai. Tik aukštai danguje buvo matyti, ryškiai šviečiantis mėnulis. Jis ly būtų žiūrėjęs į mus. Mes buvo me paskendę žvakių šviesoje. Ji tai labiau švytėjo, tai prigesdavo, o mus tik dar labiau ramino. Sėdėjome ant minkštos lovos; savo rankomis buvau apkabinęs Ją. Ji prisiglaudė prie mano krūtinės, tarsi mažas, meilus kačiukas. Glosčiau jai galvą, pirštais braukiau per jos rudus plaukus. Jie buvo tokie švelnūs. Negalėjau sustoti lietęs jos švelnius skruostus, mažą nosytę. Padėjęs galvą ant jos pečių ir susiglaudę veidais prisiminėm vakarą, kada dovanojau mažą širdutę, kurios vieną dalį dovanojau jai, o kitą atiteko man. Tai buvo amžinos draugystės širdis. Paskendome ežero vėsoje. Mūsų žvilgsniai susitiko. Kažkur dingo ir žodžiai. Dar akimirka ir mūsų lūpos susiliejo. Lūpos, jos tiesiog žaiste žaidė. Bučinys jis buvo toks saldus. Tada tik galvojau, kad tas lekiantis, negailestingas laikas sustotų. Staiga grįžome į mus supusį pasaulį, paskendome žvakių šviesoje. Neapsakomai buvo gera laikyti apkabintą savo iširdelę. Norėjosi tik viena - ilgai ilgai pasilikti su ja. Ji troško to paties ištarusi "angėlėli, aš taip pat tave myliu". Deganti žvakė, tyliai sklindanti rami melodija, lūpų saldus žaidimas ir dvi įsimylėjusios sielos.
Bėdo laikas ir mums reikėjo išsiskirti. Tas negaislestingas atstumas mus išskyrė. Bet trumpam.