Žyma: Meilės istorijos

Jau buvo prasidėjęs man velnio tuzino ruduo, kai pagaliau išsipildė mano didžiausia svajonė. Mano draugas maždaug mano amžiaus, o gal net ir vyresnis. Jo garbanoti, ilgi ir juodi, tarsi anglis, plaukai beveik visiškai slėpė, nuolat žybčiojančias dvi nuostabias žvaigždutes - žvalias, rudas ir nuolat linksmas akis. O jo juokas buvo kerintis, net ir dabar jį girdžiu. Mes jau seniai buvom pažįstami, tad mūsų draugystei neiškilo jokių kliūčių. Kasdieną kartu žaisdavom, kalbėdavom ir eidavom pasivaikščioti. O kartais ir padainuodavom ar pašokdavom drauge. Kad jūs...

Aš nežinau, ką aš noriu, man širdis sakė, o aš nežinojau ką. Ji kalbėjo keistus dalykus: ji sakė, kad myli. Kad vieną dieną ji sutiks kitą širdį, kuri išmokys ją plakti greičiau ir vienu ritmu. Vienas ritmas - viena didelė širdis. Ir aš jo nesuprantu... Aš maniau, kad meilės nėra šioj žemėj, meilė yra tik iliuzija, kurios nėra. Bet širdis man sakė: meilė yra. Meilė negali būti iliuzija, nes iliuzijas susikuriame patys, o meilę mums sukuria kiti, ir mes ja tikime. Tik vėliau...

Parašyk, kad mane myli, parašyk - tyliai kartoju sau mintyse. Tiek kartų sakei, kad tau patinku. Bet tave turbūt gąsdina tai, kad tu net nežinai, kaip aš atrodau. Bet ne išvaizda meilėje svarbiausia. O Tadai, aš tave taip myliu, ir taip bijau tave prarasti. Bet vis dėlto tu man parašei, kad myli mane. Aš visa drebu iš laimės, iš jaudulio. Kokia aš laiminga... Po kiek laiko mes susitikome. Pirmieji susitikimai mane džiugino, nors ir nebuvo idealūs. Bet kuo tolyn, tuo blogyn. Neturėjome vienas...

Ir vėl suklydau ir vėl "prašoviau pro šalį" ir vis per gerą savo širdį, kurią kaip likimo kryžių, gavau iš prigimties. Kaip džiaugiuosi ir mėgaujuosi kitų laime. Ir vis bandau save lyginti su kitomis, beviltiškai klausdama savęs: ką turi jos - ko neturiu aš, kuo aš blogesnė už kitas, o gal tiesiog jos moka gyventi ir neklysti, ko iš jų mielai išmokčiau aš? Dauguma mane smerks ir man prieštaraus, bet tai ką jums aprašysiu yra skaudi mano gyvenimo tiesa. Patikėkit manimi - rimtų,...

Imu į rankas pieštuką ir piešiu savo gyvenimą, kartais ryškų kaip vasaros saulė, kartais, atvirkščiai blankiai pilką. Kas galėtų pasakyti, jog gyvenu blogai. Tikriausiai šiandien nerasčiau nė vieno, kuris su rūpesčiu ištartų "man tavęs gaila". Atrodau linksma, plepi, energija trykštanti asmenybė. Net pati nesuvokiu, kodėl žmonėms nerodau kitos, visiškai skirtingos savo pusės. Eidama koridoriumi prisėdu prie lango, per kurį nieko gero nematau, bet vis tiek sukaupusi jėgas sėdžiu. Gal staiga susivoksiu savyje ir pasijusiu lyg Eldorado šalyje, niekieno neskriausta, neniekinta. Bet akimirka vėl...

Tikėjau meile, džiaugiausi ja, gyvenimu. Buvau nerūpestinga, naivi. Jis tuo pasinaudojo. Kai jį pamačiau, gyvenimas man dar labiau ėmė patikti. Dėkoju likimui, kad man jį atsiuntė. Jis buvo tarsi angelas. Be galo gražus, o akys, tos akys, jos mane hipnotizavo. Vien į jas pažiūrėjus šiaušdavosi oda, o širdis galėdavo iššokti iš krūtinės. Kai jo rankos liesdavo mane, atrodė, kad kūną glosto šilkas. Jo glamonės priversdavo virpėti visas kūno ląsteles. Bučiniai degindavo. Bet...Bet visa tai patyriau ne aš viena.. Jo bute jį užtikau su...

Tylu, ant stalo stovi žvakė, vaškas nesulaikomai teka. Aš sėdžiu prie stalo ir verkiu, nes galvoju apie tave. Ašarų labai daug ir jos krenta taip tyliai, kad net tyliausią naktį jų niekas neišgirstų. Jomis aš išradau tavo vardą, jis man atrodo gražiausias pasaulyje. Jis greitai pradingsta tamsoj kaip ir mūsų meilė. Aš nežinau, ką tavy radau, tik žinau, kad tavęs nepamiršiu dar ilgai... Pažiūriu pro langą į pilką tuštumą, o danguje vien tik žvaigždės. Aš pamenu viską net kai buvo pačios laimingiausios akimirkos...

Kas yra meilė? Aš į šitą klausimą anksčiau negalėjau atsakyt. Bet vieną kart nežinau kodėl ir kada aš į tave pradėjau žiūrėt kitaip. Pradėjau tavim domėtis, klausinėdavau draugų apie tave. Nors anksčiau nelabai atkreipdavau į tave dėmesį man buvai paprasta mokinė mūsų mokykloje. Galvojau kas man atsitiko, bet tai buvo meile. Pradėjau su tavim bendrauti mes tapome gana gerais draugais. Bet tau neišdrįsau pasakyti, kad tave dievinu, myliu ir galiu atiduoti tau viską. Paskui bandžiau tau pasakyti, bet buvo per vėlu. Nežinau koks...

Kai pamačiau krintančią žvaigždę, akimirksniu sugalvojau norą. Ir nė nepajutau, kaip staiga kūnu perbėgo šaltas virpulys. Atmintyje atgijo neseniai draugės pasakota istorija, kupina troškimų, tikėjimo, mažyčių džiaugsmo lašelių ir negailestingos lemties, pavertusios pelenais ilgai liepsnojusią, karštą dviejų mylinčių širdžių meilės ugnį. Jie susipažino netikėtai. Susirašinėjimo draugas Rugilei parašė SMS iš savo draugo Manto mobilaus telefono. Po kiek laiko mergina sulaukė žinios iš tikrojo telefono savininko. Įprasta pažintis, niekuo neįpareigojantis bendravimas... Ir staiga kažkas suvirpėjo merginos širdyje; mažytis vabalėlis krebždėjo viduje ir prašėsi išleidžiamas...

Vartau prisiminimų lapus tarsi nuotraukų albumą. O širdis šnabžda: mano meile, ar pameni tuos praėjusios vasaros vakarus? Kai eidami namų link, skaičiuodavo žvaigždes, kai bandėme įsiklausyti į vasaros vakaro garsus. O atėjus metu mums išsiskirti, tu nenorėjai paleisti manęs ir palydėdavai žvilgsniu. O ar pameni tą giedrą vakarą, kai jau žemė skendo sniego pusnyse? Mes siautėjome sniege kaip vaikai, sniegas kuteno mums skruostus, bet dar labiau jaudino tavo artumas. Pažvelgiau tau į akis. Jaučiau, jog skęstu jose... Ir po pirmo mūsų bučinio mes...