Meilės istorijos

Išmokau juoktis širdžiai verkiant, išmokau ašaras nuslėpti nuo kitų. Kiekvieną vakarą ar rytą aš visada svajoju kurgi tu. Kiekvieną dieną saulei patekėjus vien mintimis apie tave aš gyvenu. Kiekvieną kartą pabučiuot tave norėčiau, deja tavęs pasiekti negaliu. Sakyk kodėl taip atsitiko, kad mes dabar jau esam ne kartu ir apkabint tave karštai norėčiau, nors minutėlę su tavim pabūt kartu. Tu supranti, kad aš tavęs ilgiuosi ir tik tave aš vieną teturiu, todėl gyvenimo mums keikti nereikėtų, nes jo dalis yra ir aš ir tu... Apie tave aš vis galvoju ir svajoju, tikiu, kad vėl mes būsime kartu. Tavęs ilgiuosi, myliu ir kartoju: mano gyvenimas - tai tu.

Prieš pora savaičių mano širdelę sujaukė—vienas PAUKŠTELIS. Nors abu turim kitas puses, mūsų abipusio susižavėjimo pavydi visi aplinkiniai. Kur mes buvom prieš 4 metus, kai abu dar buvom laisvi? Bet tas nuostabus jausmas truks neilgai. Po poros dienu mano paukštelis išskrenda...Palieka man tik jautrią ašarą ir sužeistą širdelę. Žinau, jis grįš, bet tik po metų ar daugiau, žinau, kad tas liūdesys ir skausmas su laiku praeis, bet... Graudu žiūrėti į jo liūdnas akis, kai tenka atsisveikinti. Sako, kad meilė ateina netikėtai...Bet nei vienas nenori, kad ji išeitų. Gaila, bet manoji išskrenda... Nežinau, kas bus po metų, bet šito neužmiršiu niekada...

Liūdno rudens melodija pavergia tave ir nusineša į mano sapną, kuriame gyveni amžinai. Tik sapne mes artimi - kaip žemė ir dangus. Pilkas rudens lapas, suvirpėjęs ilgesiu vėjo glėby, nusinešdamas Tavo veido atspindį, krenta į tamsią bedugnę. Šiandien ir vėl buvau toje vietoje, kur pirmą sykį mes susitikome. Tik tada dar nežinojau, kad tos žalsvos akys, spindinčios tyrumu ir šiluma, lydės ir švies gyvenimo kelyje... Nežinojau, kad liūdno rudens lapu kritimas man pavirs amžina meilės daina. Stovėjau prie rausvo šermukšnio ir braukiau ašaras. Tu lyg miražas: artimas, brangus, bet nepasiekiamas. Turbūt net negalvojai, kad kažkur, rudens ošime, yra siela, kuri visada mylės ir pasiilgs Tavęs... Turbūt šių mano žodžių rudens vėjas nesuprastų.. Nusinešęs Tave savo beribiam glėby.. O tamsioj rudens naktyje, tyliai kaip žvakes liepsna, kupina kančios, plazda mano siela. Tu išėjai. Pakilai nuo žemės, paukščio skrydžiu išnykai, ištirpai rudens lapų šlamesy. ...Aš ir vėl stoviu prie Tavo kapo, ant kurio gailiai krinta lapai - tylūs lyg sielos ašaros, kurių aš negaliu sustabdyti. Ir vėl man prieš akis iškyla tavo veidas toks švelnus, besišypsantis. Liko tiek daug Tau neišsakytų žodžių, jų niekas nesuskaičiuos... O aš stoviu šalia tarsi rudens šalnos palaužtas medis, kuris Tavęs netekęs supranta, jog esi žvaigždė, kurios ieškojau visą savo gyvenimą, stengiausi pasiekti.

Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane, ir nuskyniau vieną baltą rožę, glaudžiu prie žiedo karštą kaktą. O. Meile mano, ar ne tavo rankos audžia skausmo giją, ar ne tavo rankos drasko man krūtinę? Ašarom apsiašarojo žiedas... Koks gražus svajingas pavasaris, o mano krūtinę drasko meilė. Šią meilę galiu pamiršti tik mylima kito vaikino, bet... bet mylinčio vaikinuko nėra šalia manęs. Nors paskutiniai saulės spinduliai bučiuoja, glamonėja, nors esu jų apsupty, bet man reikia draugo, tikro draugo. Saulėlydžiams begęstant, praradau viltį surasti meilę. Kartą išgirdau telefono ragelyje vaikino balsą, kuris man suteikė viltį. Jam rašydavau, apsupta saulės spindulių, nekantriai laukdavau atsakymo. Nors vaikinas gyveno kitame mieste, tikrai nesijaučiau vieniša, tikėjau mūsų draugyste, o gal ir būsimąja meile. Po kelių mėnesių mes susitikome. Tai buvo pirmas mūsų susitikimas, kurio nekantriai laukėme. Galiu drąsiai pasakyti, kad jis buvo tarsi iš sapnų šalies - tamsiaplaukis, meiliomis ir žalsvomis akimis, su neblėstančia šypsena. Taip bėgo, skubėjo dienos su tavimi. Aš nejaučiau vienatvės, pamiršau nelaimingą senąją meilę, ir pamilau tave. Tu sugebėjau mane nudžiuginti, prajuokinti, o kai būdavo sunku - suteikdavai man viltį, guosdavai mane, ne kartą nudžiugindamas įvairiomis staigmenomis. Štai jau du metai, kai esame kartu. Raudoniems saulėlydžiams begęstant, baltų rožių sidabrinės akys žiūri į mane, o jose matau tave.

Tu net neįsivaizduoji, kaip tavęs pasiilgau. Mani mintys sukasi tik apie tave. Nors dar gerai nežinau, ką man jauti, tačiau mano širdis jaučia, kad tu mane taip pat myli. Man gera su tavimi bendrauti ir matyti, kaip tu man šypsaisi. Aš skaičiuoju dienas, kai vėl tave pamatysiu ir galėsiu paskęsti tavo glėbyje. Prieš sutinkant tave visą laiką galvojau, kad būsiu nelaiminga ir nemylima. Tačiau sutikus tave pasijaučiau reikalinga. Tu mane priimi tokią, kokia esu - su visais trūkumais. Kai man būna liūdna, tu visada sugebi mane paguosti, padrąsinti ir palaikyti, pakleti nuotaiką. Myliu tave ir bijau, kad mūsų kas nors neišskirtų. Galbūt nereikėtų viso to sureikšminti, bet esu daug iškentėjusi ir nenoriu to daugiau išgyventi. Nors aplinkiniams atrodo, kad esu nepalaužiama, bet niekas nežino, kas iš tikrųjų dedasi mano širdyje. Kai man norisi verkti - aš juokiuosi ir viską išgyvenu viena, viską paslepiu giliai širdyje. Man tu esi nepaprastas, kai kalbi galiu klausytis tavęs visą amžinybę. Žinau, kad anksčiau ar vėliau mes būsime kartu. Pasiilgau tavęs taip, kaip galima ilgėtis žmogaus. Tikiuosi ir tu apie mane galvoji ir ilgiesi. Dabar, kai tavęs nėra šalia manęs, man belieka tik meilė, kuri mane padrąsina.

Tai va, tavo geriausia draugė man grasina, bet man į tai nusispjaut, juk ne aš o ji prisidirbo, tad kita karta prieš darydama tegul pagalvoja. Ji sako, kad mano pavydas nesveikas, taip gal iš ties jis nesveikas, nes pavydžiu dėmesio ir rūpesčio kuriuos ji gauna iš tavęs. Aš niekada su tavim to nepatyriau, gal todėl taip dažnai jaučiaus apgaudinėjama ir nemylima. Duok Dieve, kad tu niekada nepatirtum šio jausmo, mes tu nė neįsivaizduoji kaip tai skaudu. Juk tau atidaviau visa save, ką dariau - tik dėl tavęs ir galvodama apie tave... Niekada, jokiam žmogui neliepsiu rinktis tarp mylimo žmogaus ir draugo, iš patirties žinau kaip tai skaudu. Aš turėjau draugę, ji man buvo labai brangi, bet praradau ją, nes mylėjau tave. Noriu pasakyti tai, kad aš visus tuos mėnesius bandžiau tapti tavo drauge, bet man nepavyko... Tu turi daugybę paslapčių nuo manęs, manai kad aš tavęs nesuprasiu... Bet net nepabandai, nesuteiki man progos... Niekada tau nelinkėjau nieko blogo, nes mylėjau tave. Niekada nenorėjau tavęs skaudinti ar gadinti nuotaikos, bet taip jau gaudavosi, ir dabar suprantu kad tai nebūdavo tikras pyktis, tu tik žaidei mano jausmais... Tu tiek kartu išdavei mane, tai būdavo aišku , bet aš buvau akla. Tiesiog mačiau ką norėjau matyti, juk mano Gedutis myli mane ir negalėtu su manim taip pasielgti... Ak, tas melas.... Aš esu romantikė, meno žmogus, tu - mano priešingybė.

Koks gražus vakaras, žvaigždutės spindi danguje, o mano mažoje širdelėje liepsnoja meilė. Aš jį pažinojau jau metus. Jis man truputį patiko. Vakarais ir naktimis galvodavau apie jį, taip norėjau užkariauti jo mažą, virpančią širdelę. Štai vieną ramų ir žvaigždėtą vakarą jis pakvietė mane į kavinę. Tada maniau, kad mano širdis iš džiaugsmo iššoks iš krūtinės. Kai grįžtant jis mane prispaudė prie savęs, galvojau, kad ištirpsiu, kaip ledas delne. Pabučiavo mane taip meiliai, tiesiog neapsakomai nuostabiai. Tą vakarą jis man pasiūlė savo širdį. Jis toks gražus: jo plaukai juodi, kaip velniuko, akys - kaip dangaus kamuoliukai ir blakstienos - kaip lėlytės barbės! Jis žavus ir išmintingas. Sako: "Kartais gyvenimas liepia net geriausius draugus išskirti, bet man niekas negali liepti tave pamiršt ir mylėti..." Taip jo pasiilgstu... Švelnių glamonių, deginančių bučinių. Užtenka tik rankos prisilietimo, ir aš trokštu jo, kaip išdžiūvęs šaltinis trokšta vandens. Aš myliu tave, kaip paukštis myli erdvę, širdis spurda iš džiaugsmo, kaip tekančio vandens čiurlenimas, žinodama, kad tu būsi su manimi amžinai...

Mano saulute, taip tave vadinu, kadangi tu švietei ir spinduliavai iš toli ir negalėjai neatkreipti į save dėmesio. O gal tą šviesą ir šilumą jaučiau tik aš? Tas vakaras nieko nežadėjo. Paskutinį vakarą svečiavausi pas seserį. Mes išėjome į parduotuvę. Sesers vyras užėjo, o mes pasilikome lauke. Kaip tik tuo metu išėjai tu. Pradėjome kalbėti. Tu pasiūlei likusią vakaro dalį praleisti kartu. Tavo žavesiui atsispirti buvo neįmanoma. Laikas praleistas su tavimi buvo nepakartojamas. Aš netikėjau, kad galima taip susižavėti žmogumi. Vakaras praėjo kaip sapne. Laimei tas sapnas buvo tikras, tik labai trumpas. Kodėl mes bejėgiai sustabdyti laiką tuomet, kai to labiausia nori? Saulute mano, koks esi švelnus ir šiltas. Dar ir dabar jaučiu tavo šilumą, alsavimą ir bučinius, kurie vedė iš proto. Atsisveikindami padėkojome vienas kitam už nuostabų vakarą, nieko neklausinėjome vienas apie kitą, nieko nežadėjome vienas kitam. Giliai širdyje dėkoju likimui, kad mes susitikome.

Skausmas vien tik skausmas mano širdyje.. kodėl man? kodėl mano širdyje? O juk buvo taip gera, beprotiškai gera mums kartu! Iki šiol negaliu suprasti kodėl taip nutiko.. dar vakar man kartojai, kad myli, kad negali be manęs gyventi, o štai ėmei vieną dieną ir išėjai. Išėjai nieko nesakydamas, net neatsigręždamas tolai nuo manęs.. mano akyse kaupėsi ašaros, o tu net nekreipei į tai dėmesio, tiesiog ėjai šalin. Galbūt tavęs už durų laukė kita, geresnė, gražesnė už mane? Gal būt. Juk laikai keičias, keičias ir jausmai. Suprasčiau viską, jei būtum man pasipasakojęs, išdėstęs visą savo širdgėlą, savo mintis.. bet tu tiesiog išėjai. Argi galima taip pasielgti su žmogumi, kurį kažkada mylėjai? Bent jau taip sakei, o gal ir tai buvo melas? Nebežinau kuo tikėti. Tavimi pasitikėti vargu jau ar galėsiu. Išėjai amžinai ir noriu kad išeitum iš mano širdies. Noriu tave išbraukt iš savo minčių, bet negaliu taip greitai pamiršti visko, kas mus siejo. Per daug tau savęs atidaviau, per daug į tave sudėjau vilčių, todėl be galo sunku dabar gyventi be tavęs. Kodėl taip padarei? Kodėl..?

Kodėl tik kai prarandi negrįžtamai, supranti, kokia vertybę turėjai.... Kodėl jaučiuosi kalta už tai ko nepadariau?.... Kodėl taip širdis verkia prisiminus tavo šypseną, kuri niekada man jau nesišypsos..... Kasdien akys prisipildo ašarų tave prisiminus, kasdien suvirpu, vos tik išgirstu tavo vardą, ta troškimą besiveržiantį iš kūno, ta nuostabi akimirka kurios jau niekada nebus. Telik tik šaltas kvapas, menantis neblėstantį prisiminimą.... Niekada jau nebus tokio kaip tu! Bet tu žinok, kad visada tavęs lauksiu, visada mylėsiu, visada tu jausi mano šilumą, mano palaikymą kai tau bus sunku..... Ne - neleisiu tau mane pamiršti, nenoriu kad mane pamirštum! Perdaug sudėjau į tave vilčių, per daug tikėjausi, svajojau, dabar už savo naivumą kenčiu labai skaudžiai.... Sugrįžk meldžiu!!! Man sunku be tavęs,.... echhh man tikrai labai sunku....

Alkanas žvilgsnis klaidžiojo, lakstė, vijosi žuvėdrų klyksmą. Žuvėdros grįžtelėjo, sumosavo atsisveikinimui ir, laužydamos prieš vėją sparnus, išskubėjo. Nutrūktgalvis vėjo gūsis pribėgęs pašiaušė mano plaukus, bet nesulaukęs atsakymo į glamonę lyg susigėdęs ūktelėjo ir nusivijo smiltinę. Aš likau nejudėdama, tartum sumažėjus po sunkia našta. Ne, aš nebeverkiau, aš žinojau, ką reiškia žodis: "prarasti"...Neliko to kažko šaukiamo. Alkanos, godžios ugnelės pasislėpė. Pasiliko tik nebylus klausimas, žvelgiantis į save. Taip, aš palaidais plaukais, mąsliom akim, sustingusios undinės pozoj stovėjau ilgai. Aprimo jau ir vėjas. Saulė besivydama horizontą ruošėsi jūros valtelėn. Jau įsėdo, plaukia, siunčia paskutinius spindulius - ne kaitrius, bet palaiminančius. Keletas spindulių nurausvino mano veidą, įdėmiai pažvelgė į mėlynuosius ežerėliu, kuriuose pynėsi ir skausmas, ir viltis, ir abejonė. Staiga aš kaip sulytas kačiukas suvirpėjau, nusipurčiau slegiantį rūką, lūpos susidėjo į ryžtingą šypseną. Dar kartą pažvelgus į besisupančią tinklų patalan jūrą nuskubėjau sušvitusio miesto link. Skubiai žengdama, deganti dar niekad nepatirtų jausmų liepsna, vis veržiausi pirmyn, bijodama pamesti tą brangenybę, kurios svorį taip netikėtai pajutau. Aš suprantu, kad vieno žmogaus išdavystė ar baisus nusivylimas negali užnuodyti viso gyvenimo.

Man šiandien liūdna... labai liūdna. Neseniai paskambino draugas ir pranešė, kad autoavarijoje žuvo geras mano bičiulis Linas. Tas gražus vaikinukas, kuriam aš susukau galvą. Jo jau nebėra, sunku tuo net patikėti. Nuolat besišypsantis, linksmas, sportiškas, neapsakomo grožio. Gaila, kad taip atsitiko. Prisimenu paskutines akimirkas praleistas kartu. O juk mes planavome dar kitą savaitgalį susitikti. Prisimenu, kaip Paulius pasakojo, kad su manimi praleistas savaitgalis jam be galo patiko. Jis sugebėjo mane sužavėti, suteikti mano gyvenimui šviesos. Tiek dar turėjome daug visko kartu nuveikti, bet.... Bičiuli, aš tavęs labai pasiilgau, kad ir kur tu dabar esi, tikiuosi esi laimingas.