Hm… net nežinau kodėl vėl prisėdau rašyti, kaip kadaise, kai mano jausmai veržte verždavosi iš mano širdutės. Tikriausia dėl tos dainos… Nežinau… gal tiesiog seniai bemąsčiau ką iš tiesų aš dabar jaučiu, ko noriu, apie ką tikrai svajoju. Tiesą pasakius nenorėčiau galvoti apie viską kas buvo. Atrodo, kad tai jau praeitis, ir nebėra nei prasmės, nei noro varstyti jau senokai užtrenktas duris. Bet dabar turbūt ta akimirka, kai tą padaryti reikia. Kartais reikia būti nuoširdžiai net pačiai sau. O aš labai dažnai save apgaudinėju. Suku ratus aplink, bet turbūt žinau, kad turėsiu parašyt nors ką nors apie jį. Bet kas tas jis?… net nebežinau, ar aš jaučiu tokį pat didelį jausmą, kaip kadaise. Ne tai nereiškia, kad viskas dingo, kad tai buvo tik kvailas romantiškas nuotykis! Ne! Tiesiog dabar nebeišdrįsčiau atiduoti visą savo gyvenimą į jo rankas. Aš jau seniai jo nebemačiau. Gyvenau gyvenimą pilną nuostabių įvykių: pilną laimės, ir smulkių nesėkmių, pilną visko, ką gali atnešti kiekviena nauja diena. Užmiršau jį? Nežinau ar įmanoma užmiršti tokius dalykus? Laikas parodys, bet kol kas manau, kad ne… Prisipažinsiu: kad ir kokia laiminga ar nelaiminga jaučiausi, kai jis buvo svarbiausia mano gyvenimo dalis – pasiilgstu to jausmo… to jausmo… Dabar, visa tai prisiminus, aš nieko nesigailiu, aš tiesiog noriu šypsotis prisiminus kiek daug linksmo (ir liūdno) tarp mūsų buvo. O visgi buvo gera… Gyventi be šio jausmo daug liūdniau… bet kurgi dingo šis jausmas?

Ta beribė tuštuma, kurią jaučiu savo širdyje, užtemdė man akis. Tu išėjai… Ir kartu su savimi išsinešei mano gyvenimo džiaugsmą. Liko tik skausmas, ašaros ir nuolat mintyse skambantis žodis “kodėl?”. Ta nežinia, kurioje dabar esu, verčia mane susimąstyti. Aplink tokia klaiki tyla, kad net spengia ausyse. Ar verta buvo aukoti tas dienas, tas nemigo naktis tau? Su kiekvienu žingsniu suprantu, jog visa tai buvo veltui… Veltui tikėjau savo pačios sukurtomis iliuzijomis. Ir vis dėlto kaip gaila. Tau nereikėjo mano juoko, mano iš laimės spindinčių akių ir pagaliau… mano meilės. Tu tiesiog kaip nerūpestingas berniukas visa tai išmainei į laisvę. Taip, tu pasirinkai kitą gyvenimo kelią ir nuoširdžiai linkiu, einant juo, būti laimingam. O kas beliko man? O man teko visus savo jausmus išrauti iš širdies ir paskandinti taip giliai, kad jie nebepajėgtų iškilti, vėl pamačius tave. Dabar suprantu, jog tavo žodžiai, tavo juokas buvo skirti ne man. Netgi tavo bučiniai ir jie… Visa tai turėjo atitekti kitai. Kas rytą aš kėliausi žinodama, kad tu prabudai ne dėl manęs. Žinau, kad tavo gyvenime man vietos nebėra. O aš ir nebesistengsiu nieko pakeisti. Nėra prasmės. Tiesiog aš buvau mažas drugelis, kuris vieną vasaros dieną nutūpė tavo rankose. Tu grožėjaisi jo trapumu ir tik trumpą akimirką ji palaikęs savo delnuose taip lengvai paleidai… Tik nepajutai, kad palaužei drugelio sparnus. Jis nuskrido vis atsigręždamas atgal. Žinai, jo daugiau gali nebepagauti…

Tikriausiai kaip ir visos mokinukės, kažkada buvau paika, linksma, vėjavaikė mergaičiukė. Mokiausi dešimtoje klasėje, džiaugiausi kiekviena gyvenimo akimirka ir stengiausi nepraleisti nė menkiausio šanso būti laiminga. Buvau tokia naivi, tokia nerūpestinga, tokia…… patenkinta gyvenimu. Galėjau be sąžinės priekaištų visiems jiems juokaut: ” Man visi patinkat….. Ir kiekvienas Jūsų man brangiausias!” Bet…vieną savo nerūpestingo mokyklinio gyvenimo dieną, eidama mokyklos koridorium staiga išgirdau žodį…. žodį, kuris pavertė gyvenimą aukštyn kojom… žodį, kuris buvo toks paprastas, bet kartu toks ypatingas…. žodį “labas”. Išvydau akis…. tokias dideles, mėlynas lyg vandenynas, lyg neaprėpiamas dangus. Nieko neatsakiau. Tik praėjau pro šalį. Tačiau jaučiau kaip mano širdis šypsosi. Koridoriuje aidintis triukšmas ir nerūpestingumas tarsi nuplaukė taip toli toli… ir liko tik mano ir tavo susiliejantys žvilgsniai. Nuo tos dienos nė akimirkai nenustojau apie tave galvojusi, tavim gyvenusi, ieškojusi tavo žvilgsnio. Ir kaskart atėjusi į mokyklą rasdavau. Rasdavau tavo šypseną, tavo akis, tavo dėmesį. Nors nė vienas nedrįsom sustot, prakalbėt… tačiau kiekvieną kart prasilenkdami jautėm viens kito šilumą. Taip tęsėsi gan ilgai, tačiau šitas jausmas buvo pats geriausias pasaulyje… atrodo nieko daugiau nereikėjo… tik matyti tave, jausti tavo žvilgsnį. Tačiau vieną nerūpestingą vakarą suskambo telefonas.

Gyvenimas būna gražus, kol tu jį tvarkai… Bet ateina laikas kai i tavo gyvenimą įsilieja dar vienas, toks pat savarankiškas, žmogutis… Karta jis pasisiūlo padėti, padėti tvarkyti tavo gyvenimą… Jis žada padaryt jį spalvingesniu, linksmesniu ir vieninteliu… Palengva jis taip ir daro… Jis praskaidrina tavo gyvenimą, suteikia jam prasme… Bet… Bet tu net nepajauti kaip ji tave lengvai “sudirba”… Ji apverčia tavo gyvenimą aukštyn kojomis, priverčia tave pasikeisti, palikti visus draugus nuošaly… Bet tai dar nieko… Jei ji labai nori, net atima tavo gyvenimą ir pastumia tave kritimui i bedugnę… Skausmo, kančios ir sielvarto bedugne… Ir taip kiekviena syki kai tu pasieki tos bedugnes dugną ir pabandai atsistoti ant kojų… Sunkų… Bet dėl ko dar daugiau gyvent, jei ne dėl tos akimirkos, kai tavo gyvenimas būna gražus, spalvingas ir linksmas?

Kodėl? Galima paklausti dar kartą? Kodėl? po velniais kodėl dar nedingai iš mano gyvenimo? Pakylu išpilta prakaito… kodėl dar naktimis, sapnais primeni man save? Dar vienas sunkus sapnas… kodėl nesugebi kaip rytinis rūkas saulei nušvitus išnykti ir nepalikti nei pėdsako mano gražiame ir laimingame mažame pasaulyje? Kodėl kaip košmaras įsibrauni į mano sapnus ir priverti prisiminti tave? Tu tyli. Neatsakai. Nes tavęs nėra šalia. Ir nebus. Ne, nejaugi aš ir vėl kalbuosi su savimi?… ar su sienomis, nuotraukomis ir žaislais?.. išsliūkinu iš savo lovos ir nužingsniuoju prie lango. Praveriu jį. Šaltas vasario vejas leidžia atsigauti visoms mintims. Juk turiu kažkam tai pasakyti. Susirangau atgal ant savo pagalves. Bet užmigti bijau. Dabar jau nekenčiu ir sapnų. Jie man primena kaip aš tave mylėjau… ir atrodo – dar nepamiršau. O prabėgo šitiek laiko- vasara, ruduo, žiema… šitiek dienų, o mano galvoje vis dar skamba tavo vardas, tavo žodžiai. Vis dar gyvenu tavimi.. Net juokinga. Tiek pasaulyje žmonių, tiek milijonai skirtingų žmogeliukų o aš vis dar kaip mažas vaikas kažko juose ieškau. Ieškau ir nerandu… ieškau hmmm…. tavęs. Bent dalelės tavęs. Kas man primintų: tavo šypseną, veidas, žvilgsnis… Prisiminimai dar neišblėso. Jie dar liko mano širdyje ir kai mažiausiai to tikiuosi, sugrįžta ir bando sudrebinti gyvenimą. Mano susikurtą pasaulį. Kaip atsitiko šiąnakt. O dabar aš laiminga. Dabar turiu jau kitą savo Mažutį ir nei kiek nepanašų į tave.

Vis prisimenu tą ūkanotą sausio pradžią, kai tik per plauką netapau ir aš laimingu žmogumi. Jos vardas Laura. Ji tiesiog nuostabi, aš ja žaviuosi. Kas žino, gal mes dar būsime kartu. Meldžiuosi, kad taip ir būtų. Laurai.Stotis. Penkiolika po devynių.
Prieš valandą tau skambinau namo.
Atsiliepė mama, po to ir tu,
Švelniai prikimusiu balsu.
Kalbėjau aš drebėdamas iš jaudulio,
Norėjau susitikti kuo greičiau.
Tu dar bandei kažką man aiškinti,
Bet nebegirdėjau aš jau to,
Tik paskutinius žodžius:
“Jau rengiuos”
Bandau suredaguoti, ką sakysiu,
Kaip sveikinsiuosi, kaip prisistatysiu,
Ką pasakosiu, iš ko juoksiuos,
Ko tavęs klausiu.
Taip stoviu aš išblyškęs, pasimetęs,
Dairaus į šonus – kur gi tu?
Viena, antra, trečia.
Praėjo jų gal šimtas,
O tarpe jų tavęs nėra.
Stotis. Penkiolika po devynių
Išgirstu žodžius:
“Ne toks ir aukštas esi tu.”
Staiga aš supratau, kad tai juk tu!
Tai tu, kurios aš laukiau,
Blaškydamasis tarp žmonių.
Galėjau kalbinti tik telefonu.
Bet stop! Kas man darosi
Jaučiu ( o ne!), tikrai jaučiu –
Ar gali gi taip būti?
Kalbos aš dovaną vos beturiu.
Klajojome po Vilnių mes kartu,
O aš vos sugebu mintis išreikšti-
Mokykloje už tai negaučiau nei trijų.
O tu vis kalbi, kalbi, kalbi.
Žinok, kaip gera buvo man klausyt tavęs,
Kad net galvojau pradėjau,
Realybėje aš, o gal – sapne?
Kavos puodelis, po to dar arbata,
Daugybė nuotraukų – Paryžius, Londonas, Praha.

Buvo išleistuvių vakaras. Netoli pastebėjau merginą, kuri nugara stovėjo į mane ir verkė. Kai ji atsisuko, supratau, kad tai mergaitė iš gretimos klasės, kuri draugavo su Viktoru. Ji man išsipasakojo. Ji prieš du metus atsikraustė su tėvais į naują butą. Draugų ji neturėjo, tačiau kartą ji susipažino su Viktoru. Jie kartu buvo metus, Viktoras ją įsimylėjo. Tačiau Erika nežinojo, kas yra meilė, ir Viktoras jai papasakojo legendą apie gulbes. Gyveno kartą gulbės, ir viena iš jų mirė. Kita gulbė iš sielvarto pakilo į dangų, padarė mirties kilpą, suklykė ir krito žemėn suglaudusi sparnus. Kas matė – negalėjo sulaikyti ašarų. taigi tokia buvo legenda apie meilę. Erika vis labiau prisirišo prie Viktoro. Kartą atėjusi į mokyklą ji jo nerado. Po pamokų nuėjusi namo, Erika rado tik jo mamą, kuri pranešė, kad Viktoras pateko į avariją ir dabar ligoninėje. Po kelių dienų Viktoras nuo žaizdų mirė. Tokia buvo Erikos istorija. Papasakojusi ji išbėgo pro duris. Tik spėjau išgirsti mašinų stabdžių skleidžiamą garsą, išbėgo visi. gatvėje gulėjo Erika, o jos rankoje raštelis. Sako, kad ten buvo parašyta: “Nepamiršk legendos apie gulbes, Viktorai”.

Gera man tave mylėti… gera jaust, kad myli mane…, gera tavęs laukti, nes žinau kad ir tu lauki manęs… Dabar kai pagalvoju ir prisimenu ištisus metus laukimo, kai tarnavai, o aš laikiau tavęs čia… atrodė kad tie metai stovi vienoje vietoje ir nė neketina pajudėti į priekį… bet dabar, kai tavęs sulaukiau, kai mes vėl kartu, galiu drąsiai pasakyti, kad tie metai prabėgo greitai, mums padėjo Meilė!! Meilė yra galinga bet kartu ir trapi… ją reikia saugoti, dalintis tik dviese ir tada jokios kliūtys nebus baisios: nei atstumas, nei laiko tarpas… Viskas gyvenime yra gražu ir nuostabu viskas įmanoma kartu su Meile. Ir mes abu tą pajutom reikia tiesiog mylėti, pasitikėti, džiaugtis kiekviena diena žinant, kad yra mylinti širdis! ir bus nuostabu gyventi!!

Jie ėjo laukais, paupiais, grožėdamiesi saulės šviesa, žvaigždėtomis naktimis, gerdami į save darganotus rytmečius ir saulėtekių džiaugsmą. Jie ėjo žeme, kurią be galo mylėjo. Ir kasdien buvo dviese. Kai susitikdavo, pirmiausia žvelgdavo vienas kitam į akis – jose buvo įpratę skaityti praėjusių dienų vargus ir nusivylimus, laukimų baimės ir atradimų džiaugsmus. Jų rankos visą laiką norėjo švelniai liestis, jų kūnai buvo pavargę nuo tos menkutės šilumos, kurią tik ir tegalėjo jiems pasiūlyti kasdienybė. Begalinis alkis negalėjo būti patenkintas trumpais varganais prisilietimais, iki vienatvės iškankinta dvasia troško amžino susilietimo ir amžinos palaimos būsenos. Apie viską jie kalbėdavosi, tik apie viena jie dar nekalbėjo – kaip būtų gera mirti ir iškeliauti į naujas erdves kartu, užmerkus akis vienas kito glėbyje ir paskutinį bučinį pratęsti iškarto ten… Apie tai jiems dar nebuvo kada kalbėtis, o ir anksti buvo. Nes dar jauni ir lankstūs kūnai žadėjo ilgai gyventi, žadėjo daug laimės turėti ir duoti. Jis lietė jos virpantį delną ir matė viso gyvenimo antspaudus. Visa, kas liesta, norėta ir nenorėta turėti, turėjo ryšį su šituo delnu. Pabučiavęs šitą delną jis bučiavo jos gyvenimą ir savo būsimą laimę. Jie iš anksto susitarė nepykti vienas ant kito, kai grįš namo primušti kaip šunys ir užmiršti, kas jų dar laukia ir rytdiena. Kaip baisu, kai pasilieki dviese. Ir kaip svarbu pačiu laiku prisiminti kadaise sakytus žodžius, kurie taip guodė trumpų pasimatymų akimirkomis.

Mūsų pažintis buvo labai netikėta. Tai įvyko prieš mano sesers vestuves. Aš vestuvėse turėjau būti pirmoji pamergė, bet neturėjau pabrolio. Tada sesers vyras pasiūlė savo draugą. Mus supažindino savaitę prieš vestuves. Kaip sakant, mes linksmai atšokome vestuves. Po jų išsiskyrėme, lyg būtume visai nepažįstami. Po trijų mėnesių sužinojau, kad jis išėjo į kariuomenę (mus skyrė 600 kilometrų). Po mėnesio Tauragėje buvo vasaros atidarymo šventė. Ir kaip tyčia, jis grįžo namo. Taip išėjo, kad mes vėl susitikome ir ėjome į šventę kartu. Po truputį taip vienas prie kito priartėjome. Visus metus susirašinėjome laiškais. Aš jo laukdavau atsisėdusi prie lango ir galvodavau, kad aš jam, kaip ir jis man – vienintelė. Nes niekuomet negalvojau, kad atstumas tikrai draugystei ką nors daro. Kai po vienerių metų mano didžiausio ilgesio ir liūdesio valandų jis grįžo, viskas buvo gražu dar pusę metų. Vėliau vėl dažnai likdavau viena, nes jis išvažiuodavo dirbti į Vilnių. Vienas kitu be galo pasitikėjome, bet vėliau vienas nuo kito labai nutolome. Mano sesuo man pasakė, kad jis turi kitą panelę Vilniuje. Bet žinoma aš tuo netikėjau, nes man reikėjo įrodymų. Jis man dažnai skambindavo ir vienas kitam sakydavome, kad be galo mylime, pasiilgome, bučiuojame. Paskutinį kartą jis man paskambino dar pernai gruodžio viduryje.