Meilės istorijos

Šį laišką supras tik žmogus, kuris nors kartą mylėjo, svajojo, džiaugės ir aišku, kentėjo dėl prarastos meilės. Kuris dėl mylimo žmogaus galėjo visą save paaukoti kitam. Kęsti žvarbios ir šaltos žiemos šaltį, kad dar nors kelias minutes matytų jo kerinčias akis, taip švelniai ir šiltai besišypsančias lūpas. Visą naktį stovėti vasaros lietuje, kad jis nors minutei pagaliau nors sekundei savo drėgnais pirštais paliestų jos permirkusius nuo žliaugiančio lietaus plaukus, ar priglausti savo lūpas prie ilgesio iškamuotų akių ir vos girdimu šnabždesiu pasakytų: "Myliu tave". Bet iš tiesų mylinčiam žmogui tai ne kančia, nes visus vargus atperka mylimo žmogaus prisilietimas, žvilgsnis ar tiesiog žodis "myliu". Ir štai, viskas griūva, viskas baigiasi, visos viltys ir svajonės dūžta... Atrodo, dalį savo gyvenimo paaukoję vienas kitam išsiskiria ir lieka tik kaip du atskiri, svetimi vienas kitam žmonės, kurių niekas jau nesieja, gal tik keli prisiminimai, nuotraukos, ir skaudžiausia, su meile dovanotos dovanos. Bet ar mylinčiam žmogui užtenka likusių trupinėlių? Deja, ne. Pastebi save vis dažniau žiūrinčią į žvaigždėtą dangų, kuriame tiek daug spindinčių žvaigždžių, tiek daug neišsipildžiusių svajonių... staiga matai tą pačią žvaigždę, į kurią žiūrėjai jau gana ilgą laiką ir akimis bandei ją nuskinti, kad tik tavo noras išsipildytų.

Lauke buvo šalta, smarkiai lijo lietus ir griaudėjo baisus griaustinis. Aš prisiglaudžiau prie tavęs ir man niekas nebe baisu, aš jaučiau šilumą, taip, tavo karštą šilumą, tavo širdies plakimą ir man taip gera... Atrodo, jog mes visada būsime kartu vienas šalia kito. Bet taip tik atrodė... Štai vieną prakeiktą dieną tu man pasakei jog palieki mane. Pasakei ir nuėjai savais keliais. O aš likau nežinioje... Vardan ko... Kodėl? Klausiau savęs ištisas dienas ir naktis. Mano geriausi draugai buvo ašaros ir pagalvė. O kaip norėjau, kad tai būtų tik baisus sapnas, košmaras. Ir prabudusi rasčiau tave šalia savęs... Matyčiau tavo žydras akis, tavo švelnias lūpas sakančias man "labas rytas". Kažkada tai buvo tikrovė dabar liko tik svajonė. Pasidžiaugiau tavo meile, artumu, tavo bučiniais ir tu dabar visą tai dalini kitai. Kitai, kuri atėmė tave iš manęs. Kuri dabar labai laiminga būdama su tavimi tavo glėbyje, tavo karštuose jausmuose, kurie kaip ugnis. Bet aš paskendusi šaltyje, matau tave tik nuotraukose. Mano širdyje dabar griaudėja didžiausi žaibų kamuoliai, jie tokie karšti kaip kadaise buvusi tavo meilė. Buvusi! Kaip sunku man tarti tą žodį. Bet ką jau padarysi meilė ji jau tokia... Tokia negailestinga vienu tarpu karšta, audringa, o vėliau sušalusį į ledą. Sakau tau sudie manoji meile, nebūk toks kaip tas siaubingas žaibas kertantis dangų, taip tu su savo jausmais nedaužyk širdelių... Kaip sudaužei mano!!!

Viskas prasidėjo vieną gražų ir aulėtą rugsėjo 1-osios rytą. Šurmuliuojančių draugų būryje staiga išvydau jį. Kaip paaiškėjo jis buvo naujokas. Marius skyrėsi nuo kitų vaikinų, nes buvo stebėtinai gražus. Klasiokės nusprendė parungtyniauti, katra iš jų "nustvers" jį. Aš nepanorau dalyvauti šiose rungtynėse, nes visada jaučiausi kaip bjaurusis ančiukas, taigi ar atkreiptų toks gražus vaikinas į mane dėmesį? Praėjo nedaug laiko, o aš vis dažniau pagalvodavau apie Marių. Pati to nesuvokdama beprotiškai jį įsimylėjau. Vis dažniau ir Marius šelmišku žvilgsniu pažiūrėdavo į mane. Tada nusprendžiau parašyti jam laišką ir prisipažinti meilėje. Bet iš jo gavau neigiamą atsakymą, pasak Mariaus, jis jau buvo nusivylęs meile ir merginomis. Bėgo laikas, mes tapome draugais, bet nežinau, kodėl jaučiau, kad jis jautė man kažką daugiau nei draugystę. Vis dažniau mes būdavome kartu. Jis lydėdavo mane namo, kartais pabučiuodavo, tačiau noro su manimi draugauti kaip su mergina jis nepareiškė. Praėjo nemažai laiko - Marius baigė mokyklą. Marius ruošėsi studijoms. Kartą jam paskambinau ir pasakiau, kad noriu susitikt. Jis sutiko. Mes ėjome lėtai ir staiga stabtelėjome prie mokyklos suolelio ir Marius pasakė: "Sutinku". Iš pradžių nesupratau, tačiau Marius patikslino - jis sutiko būti mano vaikinu. Tuo metu buvau pats laimingiausias pasaulio žmogus. Nuostabi vasara baigėsi. Aš turėjau atsisveikinti su Mariumi, nes jis išvažiavo studijuoti, ir mes taip dažnai nesimatydavome.

Jau praėjo septyni mėnesiai po tos nelaimės, prieš septynis pačius sunkiausius mėnesius mes dar buvome drauge: nerūpestingi, laimingi ir įsimylėję. Vos susipažinusi su juo pajutau kažką ypatingo. Mes patikome vienas kitam ir vis labiau jautėme stiprų ryšį, kuris mus jungė. Vėliau gimė meilė. Tai buvo malonus ir žodžiais neapsakomas jausmas. Kartu mes išbuvome metus. Nors kartais tekdavo bendrauti trumpomis žinutėmis arba pokalbiais telefonu, visuomet jį jaučiau šalia. Po kiekvieno pokalbio skrajojau padebesiais, buvau laiminga, be jokio baimės jausmo, kad tai gali galiausiai ir baigtis. Tos lemtingos dienos išvakarėse gavau paskutinę jo žinutę. Jis rašė, kad pasiilgo mano mėlynų akių. Buvo gera, nes jaučiausi reikalinga, kažkuo iškirtinai ypatinga ir tokia mylima. Kitą dieną negavau jokių žinučių, mano telefonas tiesiog tylėjo, kai galiausiai išgirdau skambutį. Tą lemtingą skambutį, kuris galutinai sudaužė visas mano viltis ir svajones. Skambino gera pažįstama, kuri pranešė, kad jis žuvo. Pro akis tarsi prabėgo visas gyvenimas. Negalėjau ir nenorėjau tuo tikėti. Kai pamačiau jį šaltą ir abejingą, neliko abejonių, kad tai tiesa. Negaliu paaiškinti, ką jaučiau žvelgdama į jį. Jo veide atsispindėjo amžinybė ir visos, metus trukusios pasakos pabaiga. Šiuo metu turiu nuostabų draugą, su kuriuo esu laiminga, bet neįstengiu jam jausti tiek, kiek jaučiau tam, kurį taip mylėjau. Tikrai nenoriu to jausti.

Stebuklas... Rugpjūčio tylią naktį krenta daug žvaigždžių, nakties prieglobstyje, šviečiant pilnačiai, visas pasaulis miega. Tik du žmonės, suradę laimę, tyrinėja neatskleistą nakties paslaptį - svajodami, fantazuodami, kuria iliuzijas ir mato krintančią žvaigždę. Jie abu sugalvoja tą patį norą ir staiga... Ruduo... Tie patys du laimingi žmonės iena per auksinę lapų alėją. Staiga jis pakelia gražiausią auksinį rudens lapą ir paduoda jai sakydamas, kad tai auksinių svajonių labirintas, kuris veda į ateitį ir... Krenta lengvos snaigės. Pilnatis apšviečia du mylimus veidus, gundo romantiškoje žvakių šviesoje susikurti savo mažytį rojaus kampelį, tokį koks priklausytų tik toms dviems mylimoms sieloms. Saldus bučinys ir dviejų širdžių artumas sujungia juos amžinai... Dienoraštyje radau auksinį lapą, jis sudžiūvęs, bet tiks brangus, ir tie prisiminimai tokie brangūs, kai turi išsipildžiusias svajones ir šalia yra dvi mylimos širdys, kurios viena kitą pilnaties šviesoje auksinėje lapų alėjoje jaučia vienas kito artumą...

Taip norėčiau, kad kas nors nuoširdžiai man pasakytų - myliu. Taip norėčiau, kad kažkas būtų šalia. taip norėčiau kažką apkabinti, prisiglausti. Aš taip norėčiau mylėti ir būti mylima. Tačiau, galbūt, meilė - tai tik iliuzija, galbūt, jos iš viso nėra, galbūt, kažkas ją išgalvojo, kad būtų kuo tikėti, kad žmonės nesijaustų vieniši. Meilė - tą stebuklingą žodelį kartoja kiekvienas. Myliu - kažkada kartojau ir aš. Aš nežinau, ar tai tikrai buvo meilė. Galbūt, tik prisirišimas, susižavėjimas, noras, kažką mylėti, galbūt, aš tik norėjau patirti tai, apie ką visi kalba. O galbūt, aš iš tikro mylėjau. Myliu - sakydavo man ir aš tuo tikėjau, supratau, kad tai buvo tik melas. Aš gyvenau, lyg pasakoje, viskas atrodė taip paprasta ir žavu, aš buvau kaip princesė, nuostabioje pilyje. Bet, deja, vieną dieną pilis ėmė griūti, ji griuvo, o aš stovėjau ir žiūrėjau nežinodama, ką daryti, man buvo beprotiškai skaudu, pro ašaras aš nebemačiau nieko. Sakoma, kad laikas užgydo ir didžiausias žaizdas, taip teisybė, tačiau kodėl neužsimenama, kad vis tiek lieka didelis randas, kurio niekas, niekas nebeištrins, tas randas liko ir mano širdyje, retkarčiais man jį vis dar skauda. Kiekvieną kartą kai kas nors man sako - draugaukim, aš griežtai atsakau - ne! Jums tikriausiai įdomu kodėl. Aš bijau, bijau vėl patirti tą kvailą, bet labai stiprų jausmą.

Dažnai klausiu savęs: ar aš vieniša? Daugelis pasakytų, kad ne. Tačiau aš manau kitaip. Taip, aš turiu daug draugų, bet dauguma jų man nesuteikia laimės, kurią jaučiu pažindama širdžiai artimą žmogų. Su draugais gali kalbėtis, tačiau negali išsakyti minčių, kuriomis slapta norėtum pasidalinti su žmogumi, kurį myli. Jam gali išsakyti savo paslaptis, svajones, viltis ir visai nebijodama, kad jis gali tik pasijuokti ar nesuprasti. Juk jis rado kertelę tavo širdyje. Kaip jis galėtų tave išduoti? Negalėčiau pasakyti, kad turiu labai daug draugų. Tačiau man reikia tik vieno žmogaus, kuriam galėčiau pasiguosti, žinodama, kad jis niekam neišsipasakos. Tai ir yra mano didžiausia svajonė. Jaučiu, kad man kažko trūksta, galvoju apie tai ir darau taip, kad tą tuštumą užpildyčiau, bet ne visada pavyksta. Kartais tenka pasilikti vienai su savo lūkesčiais. Žmogui reikia kažkam išsilieti, o kaip išsilieti sau? Telieka jausmus ir mintis išlieti ant balto popieriaus lapo. Kai rašai, jauti, kaip nuo širdies rieda sunkūs vienatvės akmenys. Taigi lapas man, kaip tas brangiausias žmogus, kurio kažkada netekau, ir kurio ieškau dabar ir niekaip nerandu...

Laukiau tavo laiško labiau nei laisvės. Gyventi noras dingsta pagalvojus, kad apie mane tu negalvoji. Gal manęs jau nebemyli? Nejaugi pamiršai tą dieną, kai vaikščiojom jūros pakrante, kai meilės jūra kuteno mūsų pėdas, tarsi norėdama, kad šypsotumėmės visam pasauliui, o gal tik vienas kitam. Dėl tavo meilės bei skleidžiamos šilumos atiduočiau viską. Atiduočiau savo gyvenimo metus, kurie prabėgo nejučia, paaukočiau sielą, kad tik galėčiau būti su tavimi. Nežinau, kodėl man nerašai, o gal tiesiog bijau net pagalvoti, kad manęs jau nemyli, galbūt apie mane jau ir žinoti nenori. Nežinau, ar tie mano laiškai tebedžiugina tave. Bet tavieji tikrai suteikė man viltį. Norėčiau išgirsti tiesą, kad ir kokia ji būtų. Neversk gyventi nežinomybėje.

Apsiniaukęs dangus ir vienintelis tikras, ir nesumeluotas lašas ilgesio. Kartais man atrodo, kad visos mano mintys subėga į vieną didelį liūdesį ir su kiekviena diena vis labiau drasko vienui vieną čia, rudenėjančiame ore, likusią širdį. Kiek daug mus skiria... tiek padarytų klaidų, ne taip pasakytų žodžių, galų gale laiko, kurio jau seniai neskaičiuoju. Kartais atrodo, jog pats gyvenimas skiria mus, neleisdamas net atsigręžti. Atrodo nėra nė minutės, kad tas skausmas paliktų mano kūną... gyslomis teka gyvenimas, o aš nejaučiu jo gyvybės, kai negirdžiu mylimo žmogaus širdies plakimo. Tiesiog gyvenu, tiesiog laukiu. Laukiu jo šiltuose namuose. Nežinau, kas būtų su manimi, jei nebūtų tos vienintelės ir beprotiškai stiprios meilės, neleidžiančios palūžti, ir priverčiančios atsibusti kas rytą, ir pakėlus akis į dangų, nusišypsoti. Vargu ar būdama maža naivi mergaitė tikėjausi sutikti mylimą žmogų, kuris paliks mane tokiam ilgam laikui. Išeis... ir liks nelaisvėje keletą metų... Kaip aš jo ilgiuosi... Kai mes susitikome, prieš save mačiau liūdną, pasiklydusį, bet mielą žvilgsnį... pamilau jį visam gyvenimui. Mes lyg vaikai niekada nesiskirsime. Ieškojau akių, kurios nuskęstų mano žvilgsnio veidrodyje, rankų, kurios švelniai apkabintų, širdies, kuri liktų manyje amžiams ir plaktų vienu ritmu. Ir kai radau - gyvenimas tarytum pasiskolino tai iš manęs. Trys metai...

Vakaras buvo smagus. Turbūt visiems dvyliktokams patiko. Bet mane neramino tas įvykis, kuris atsitiko gražių išleistuvių vakarą. Aš sėdėjau už stalo ir žiūrėjau į apmaudžiai verkiančią merginą. Tą merginą aš pažinojau - tai Justė iš 12b. Ilgai negalėjau nusėdėti, priėjau prie jos. - Kas tave nuskriaudė? - smalsiai paklausiau. Ji pakėlė galvą, su akyse pilnomis ašaromis. - Koks tavo vardas? - paklausė ji. - Marius, - atsakiau. - Turbūt manęs nesuprasi, bet man bus lengviau, jei aš kam nors papasakosiu. Mes su mama, tėtės aš neturėjau, atsikėlėm į naują butą. Ten aš neturėjau nei draugų, nei draugių. Vieną kartą sėdėjau ant suoliuko prie namų ir skaičiau knygą. Baigusi skaityti, aš jau norėjau eiti, tik staiga pamačiau priešais save stovintį vaikiną. Jis buvo gana simpatiškas. Jis priėjo prie manęs, atsisėdo šalia ir žiūrėdamas man į akis, tarė: - Tavo akys gražios. Buvo matyti, kad manimi susižavėjo. O kas dar?- visiškai nepasimetusi, paklausiau. - Mano vardas Mindaugas, o tavo? Na, manau pirmai pradžiai užteks. Stodamasi pasakiau jam tebestovinčiam prie suoliuko. - Mano vardas Justė. Nuo to laiko nebemačiau, nes su mama buvau išvažiavusi į Palangą. Tačiau naktimis aš jį sapnuodavau. Rugsėjo 1-oji, skubi į mokyklą. - Juste,- staiga išgirdau. Aš žinojau, kad manęs čia niekas nepažįsta, todėl ėjau neatsisukdama. - Juste, palauk,- su šiais žodžiais mane palietė vaikino ranka. Tai buvo jis -Mindaugas. Mes linksmai šnekučiavomės, nuėjom į mokyklą.

Atrodo, kad mažas pasaulis, kuriame gyvenu, bet jame telpa mano svajonės, jausmai, išgyvenimai - visos mano mintys. Dabar aš suvokiau, kokia didžiulė ir nepamatuojama minties galia. Aš galiu jas valdyti, kontroliuoti, jausti ir svarbiausia, jose gyventi. Mintimis aš prisišaukiau savo meilę - tobulą, neišsenkančią ir neapčiuopiamą. Nebūtinai vizualiai apčiuopti - svarbiausia jausti mintimis, kurios sėja širdyje lainius daigelius. Aš juos auginu tobuloj minties erdvėj. Aš juos saugau nuo saldžių pagundų. Savo tobulą meilę vedu į rytdieną, paėmusi už rankutės, kaip mažą vaiką - saugoju nuo blogų minčių, auginu ir puoselėju. Jo niekada nemačiau, nebučiavau jo lūpų, neliečiau kūno, nė karto nepažvelgiau į akis. Aš jį jaučiu visa savo esybe. Jo meilė gyvena manyje, mano minčių pasaulyje. Tikrovė negailestinga - negaliu jo apkabinti, nes mus skiria tūkstančiai kilometrų. Bet jo meilė gyvena mano minčių pasaulyje - tyra, švelni, neišsenkanti... Seimurai, aš tave myliu.

Tu, tik tai tu kaltas dėl šių žodžių, kurie veržiasi iš mano krūtinės dėl vieno pirmadienio istorijos žodžių, kurie manyje pagimdė abejones ir liūdesį. Nejaugi tu tikrai myli mane, tačiau jauti, kad vieną dieną dingsiu iš tavo gyvenimo. Ir vis dėl to drįsti galvoti, kad tai meilė? Ne, tuomet tu manęs nemyli. Nemyli manęs taip, kaip aš myliu tave. Todėl prašau leiski man įrodyti tą meilę. Leiski man nupiešti dangų iš debesų... Leiski man nupiešti tavo veidą tarp linų, kurį aš jau seniai myliu. Leiski man išmarginti savo meilę šviesiausioms spalvom, pasikviesti į širdį tamsiausioms dienom, leiski man mylėti karštai ir tyliai, juk tu jau seniai manyje gimei. Aš myliu tave labiausiai už viską pasauly myliu, tačiau tyliu net už akmenį šaltą labiau tylėdama kenčiu. Atleisk, šie žodžiai skrajoja naktį paslapčia. Nors jie jau senokai gyvena mano širdyje. Niekada nepamiršiu tos dienos, kurią pamiršt būtų tiesiog nuodėmė. Dar vienas ruduo, kai mano širdis žiūri į dvi pašto dėžutes, kurios tiesiog "gaudo" manųjų jausmų laiškus. Stebėdama išsiunčiu daugybę džiaugsmo, laimės bei liūdesio laiškus. Džiaugsmo laiškuose gyvena mano širdutės skrajojimas meilės sparnais, kuriuos suteikei tu. Džiaugiuosi, kad gauni visus mano laiškus ir juos skaitai. Jaučiu, kad tu taip pat man kažką rašai, tik... Man labai liūdna, jog taip ir negaliu suprasti, ką man rašai.