Neišblėstanti meilė
Apsiniaukęs dangus ir vienintelis tikras, ir nesumeluotas lašas ilgesio. Kartais man atrodo, kad visos mano mintys subėga į vieną didelį liūdesį ir su kiekviena diena vis labiau drasko vienui vieną čia, rudenėjančiame ore, likusią širdį.
Kiek daug mus skiria… tiek padarytų klaidų, ne taip pasakytų žodžių, galų gale laiko, kurio jau seniai neskaičiuoju. Kartais atrodo, jog pats gyvenimas skiria mus, neleisdamas net atsigręžti.
Atrodo nėra nė minutės, kad tas skausmas paliktų mano kūną… gyslomis teka gyvenimas, o aš nejaučiu jo gyvybės, kai negirdžiu mylimo žmogaus širdies plakimo. Tiesiog gyvenu, tiesiog laukiu.
Laukiu jo šiltuose namuose. Nežinau, kas būtų su manimi, jei nebūtų tos vienintelės ir beprotiškai stiprios meilės, neleidžiančios palūžti, ir priverčiančios atsibusti kas rytą, ir pakėlus akis į dangų, nusišypsoti. Vargu ar būdama maža naivi mergaitė tikėjausi sutikti mylimą žmogų, kuris paliks mane tokiam ilgam laikui.
Išeis… ir liks nelaisvėje keletą metų…
Kaip aš jo ilgiuosi…
Kai mes susitikome, prieš save mačiau liūdną, pasiklydusį, bet mielą žvilgsnį… pamilau jį visam gyvenimui. Mes lyg vaikai niekada nesiskirsime. Ieškojau akių, kurios nuskęstų mano žvilgsnio veidrodyje, rankų, kurios švelniai apkabintų, širdies, kuri liktų manyje amžiams ir plaktų vienu ritmu. Ir kai radau – gyvenimas tarytum pasiskolino tai iš manęs. Trys metai… jis ten, kur laisvę varžo aukštos spygliuotos tvoros, o kaltė už gyvenime padarytas klaidas išperkama sunkiai su skausmu pragyventomis akimirkomis.
Likau viena… tarsi mažytis lašelis lietaus galybėje, naktį pavirtęs žvaigžde, ir nukritęs į mylimojo delną.
Gyvenimas grąžins mums vienas kitą. Ir aš, kaskart su vis stipresne viltimi laukiu tos dienos.
Atsiuntė: Ramunė
