Rokas (SKYLĖ): “Meilė – tai menas mylėti ir kurti”
– Ar įžvelgi kokį ryšį tarp roko ir meilės?
– Viena kertinių roko metaforų visada buvo meilė. Deja, daugelis laisvą meilę supranta kaip laisvę palaidai gyventi, tuo pačiu susiaurindami meilės sąvoką iki vulgaraus, kūniško jos supratimo. Aš laisvą meilę suprantu kaip meilę, išsilaisvinusią nuo kūno, kaip meną mylėti ir kurti. Geras rokas – tai taip pat kūryba, kūryba mylinčio žmogaus. Manyčiau, vienintelė lietuviško roko ir meilės problema – kūrybiško priėjimo stoka.
– Kaip ir kokią įtaką kultūriniai masiniai renginiai daro jauno žmogaus sąmonei?
– Rokas savo prigimtimi yra kontrkultūros dalis. Todėl jis gyvybingas tol, kol yra alternatyvus, tai yra kol jis nėra masiškai vartojamas. Tapęs masinės kultūros dalimi, jis savaime yra nukenksminamas. Natūraliai jo poveikis jaunų žmonių sąmonėms pradeda nebesiskirti nuo popkultūros poveikio.
– Lietuvių mentalitetas ir venerinės ligos. Ką manai apie tai?
– Kiekvienos sveikos tautos papročiai saugo savo moteris. Ne išimtis ir Lietuva, kurios intymių santykių pajauta visada buvo ypač subtili. Apie tai akivaizdžiai byloja folklorinių tekstų simbolika, kuri į pirmą vietą iškelia skaistybę kaip vienintelę tausotiną merginos vertybę. Mąstytojas Vydūnas šiuo klausimu buvo išreiškęs dar radikalesnę nuomonę. Paveiktas Rytų idėjų, jis teigė, kad “lytinį aktą žmogus gali atlikti vien žadindamas naują gyvybę, ir draugauti su skaisčiomis moterimis – vyrams palaima, o moterims sutikti skaisčius vyrus – laimė”. Negalėčiau nesutikti su šia Vydūno mintimi, nes žmogaus dvasinė prigimtis bet kokiu atveju yra aukštesnė už kūniškąją.
– Ideali lietuvaitė?
– Šilta, tyra, gaivi, basa,
Maždaug kaip Lotoso Rasa
Ar bent kaip kvepianti Aušra.
Ir visad ten, kur Aš nėra.
Interviu žurnale “Saugok sveikatą” (1997 m. rugpjūtis-rugsėjis, Nr. 3)
