“Laukinės Gulbės”
Vakaras buvo smagus. Turbūt visiems dvyliktokams patiko. Bet mane neramino tas įvykis, kuris atsitiko gražių išleistuvių vakarą. Aš sėdėjau už stalo ir žiūrėjau į apmaudžiai verkiančią merginą. Tą merginą aš pažinojau – tai Justė iš 12b. Ilgai negalėjau nusėdėti, priėjau prie jos. – Kas tave nuskriaudė? – smalsiai paklausiau. Ji pakėlė galvą, su akyse pilnomis ašaromis. – Koks tavo vardas? – paklausė ji. – Marius, – atsakiau. – Turbūt manęs nesuprasi, bet man bus lengviau, jei aš kam nors papasakosiu. Mes su mama, tėtės aš neturėjau, atsikėlėm į naują butą. Ten aš neturėjau nei draugų, nei draugių. Vieną kartą sėdėjau ant suoliuko prie namų ir skaičiau knygą. Baigusi skaityti, aš jau norėjau eiti, tik staiga pamačiau priešais save stovintį vaikiną. Jis buvo gana simpatiškas. Jis priėjo prie manęs, atsisėdo šalia ir žiūrėdamas man į akis, tarė: – Tavo akys gražios. Buvo matyti, kad manimi susižavėjo. O kas dar?- visiškai nepasimetusi, paklausiau. – Mano vardas Mindaugas, o tavo? Na, manau pirmai pradžiai užteks. Stodamasi pasakiau jam tebestovinčiam prie suoliuko. – Mano vardas Justė. Nuo to laiko nebemačiau, nes su mama buvau išvažiavusi į Palangą. Tačiau naktimis aš jį sapnuodavau. Rugsėjo 1-oji, skubi į mokyklą. – Juste,- staiga išgirdau. Aš žinojau, kad manęs čia niekas nepažįsta, todėl ėjau neatsisukdama. – Juste, palauk,- su šiais žodžiais mane palietė vaikino ranka. Tai buvo jis -Mindaugas. Mes linksmai šnekučiavomės, nuėjom į mokyklą.