Vis laukiu tavęs
Visko tiek daug nutiko: aš jau buvau save įtikinus, kad tu ne man, bet po to vėl degiau noru tave matyti, degti šokio sūkury su tavim, paskęsti tavo bučiny.
Ir vėl kritimas iš dangaus – aš vos neprakeikiau tavęs, tvirtai buvau pasiryžus išplėst tave iš savo širdies, pamiršti viską, kas primintų tave, būti laisva ir nepriklausoma, galinčia būti laiminga su kitu.
Bet galiausiai aš supratau, visiškai įsitikinau, jog visos mano viltys, svajonės, visi sielos keliai atveda į vieną vienintelį troškimą – žinoti, jog esu tau reikalinga ir svarbi.
Nuo tos akimirkos, kai tave pamačiau, gyvenu kitame pasaulyje, kitoje, jau tavo erdvėje. Visą šį laiką svajoju tik apie tavo artumą, tik apie tavo bučinį. Trokštu tave apkabinti, prisispausti prie tavo degančios krūtinės ir jausti tik tave.
Aš dažnai savęs klausiu, ar tai meilė? Tapo aišku tik viena: nei vienas mane glamonėjantis vaikinas neprivertė manęs taip virpėti, nesukėlė viduje tokios audros, tokio jausmingo geismo, kuris, Regis priverstų iškrėsti bet ką.
Aš taip seniai tave mačiau. bet visgi nepamiršau, netgi pradėjau prarasti viltį, kad kada nors laikas padės man tave išstumti iš savo minčių…
Viskas kas buvo, padėjo man susigaudyti savo jausmuose – suvokti, jog galiu žydėti tik tavo glėby galiu atsiverti ir būti savimi tik su tavim.
Net jei niekada nebūsiu su tavim, aš lauksiu tavęs, kad ir kas nutiktų, lauksiu. Lauksiu tos šviesos, to džiaugsmo, kuris su nepaaiškinama jėga pakels nuo žemės paviršiaus… Nes išvysiu tave… Ne fantazijose, sapnuose išvysiu tavo akis, prisiglausiu prie brangių tavo pečių ir ištarsiu tuos seniai lūpose kirbančius žodžius, tą vienintelį į neviltį varantį žodį, tą vienintelį „myliu”. Aš laukiu tavęs, nes jaučiu ir giliai širdyje tikiu – tu manęs nepamiršai, nepamiršai.
Atsiuntė: Vasara
