Meilės istorijos

Leidau sau tave pamilti, nors žinojau, kad ši meilės istorija nesibaigs laimingai. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau teks tave pamiršti, galbūt net lieti ašaras ir gailėtis savęs. Tiesiog tu man visam laikui tapai vyro idealu, todėl negalėjau tau nieko nejausti. Pamilau tave už tai, kad tik tu mokėjai mane suprasti, nuoširdžiai patarti, apginti, nes pati to niekada nesugebėjau. Tau vieninteliam užtekdavo kantrybės klausytis manęs, nes man būdavo sunku kalbėti apie save. Buvau užguita pilka pelytė, o tu man padėjai tapti nesusikausčiusia, savimi pasitikinčia mergina. Ar po viso to būčiau įstengusi tavęs nepamilti? Kai į mūsų mokyklą mokytojauti atvyko dvidešimt trejų metų etikos mokytojas, man buvo septyniolika. Žinoma, iš karto atsirado jį įsimylėjusių merginų, kurios jį persekiodavo ir nuolat visiems aiškino, koks jis nuostabus. Tuomet man tai atrodė kvaila ir vaikiška, bet po kurio laiko pati "įklimpau". Buvau labai nedrąsi ir tikrai nebūčiau drįsusi visiems skelbti apie savo jausmus, bet to aš ir net nenorėjau. Elgiausi visiškai priešingai nei kitos bendraamžės - savo jausmus slėpiau. Niekam nevalia buvo tai sužinoti. Visada buvau realistė, todėl supratau, kad šiems jausmams nelemta tapti abipusiais ir teks pasitenkinti platoniška meile. Pradžioje netgi bandžiau apgauti save, jog tai ne meilė, tik laikinas susižavėjimas. Tačiau teisingai sakoma, jog širdies neapgausi. Taigi leidau sau tave mylėti. Mylėti giliausioje bei slapčiausioje savo širdies kertelėje.

Nusprendžiau papasakoti mūsų meilės istoriją. Meilės istoriją pilną meilės, draugystės, supratingumo, užuojautos ir dėmesio... Šis pasakojimas nebus graudi meilės istorija su nelaiminga pabaiga. Kažkodėl žmonės įpratę pasakoti savąsias meilės istorijas tik tada, kai viskas baigiasi labai graudžiai. O ši istorija dar nesibaigė, ji dar tęsiasi... Kažkas yra pasakęs, kad meilė gali išsivystyti iš draugystės. Aš tais žodžiais netikėjau, kol to nepajutau savo kailiu... Viskas prasidėjo nuo to, kai pradėjome eiti į vieną klasę. Kaip dabar jis man pasakoja į mane Modestas atkreipė dėmesį iškart. Kritau jam į akį, po to jis pajuto meilę man. O aš laikiau jį eiliniu savo klasioku, kaip daugelį kitų. Ir vieną dieną atsitiko taip, jog teko apsikeisti telefono numeriais. Nuo to ir prasidėjo mūsų bendravimas, kuris peraugo į stiprią draugystę. Kalbėdavomės sms žinutėmis kiaurą parą. Nuo ryto iki vakaro. Nuo vakaro iki vėlyvos nakties, nors kitą dieną susitikdavome mokykloje. Kartais tiesiog mes du eidavome kur nors į gamtą praleisti vakarą, ar tiesiog nusimaudyti. Taip, aš jį pamilau. Pamilau kaip draugą, kuris žino visas mano paslaptis, kaip žmogų, kuriam paskambinus, kad ir vidury nakties sulauksiu išklausymo ir paguodos žodžių. Ši mūsų draugystė tęsėsi daugiau nei metus. Per tą laiką tapome labai artimi vienas kitam. Kai jis man pasakė, kad myli mane, man buvo gaila, kad negaliu atsakyti tuo pačiu...

Galbūt šiandien prisiminimai jau kankina mažiau, galbūt mažiau tave myliu, bet vis tiek mano meilė beprotiška. Tiek kartų nuvilta, žudyta, paniekinta ji vis tiek gyva. Norėčiau ir aš ją nužudyti bet ji... vis tiek gyva, kaip ir tu.... Kiek kartų aš buvau jai iškasus kapą kurį užverčiau akmenimis, bet vos tik pradėdavau pamiršti tave kaip pati vėl iškeldavau visus prisiminimus į gyvenimą... Ir jie nedėkingieji draskydavo man širdį. Jie smigdavo aštriomis šukėmis, kaip ir tavo žodžiai, kad pasirinkai kitą nes tik su ja matei savo ateitį, dabar matai dar su kita ir dar su kita, kaip tas drugelis skrendi ten kur spalvotos kvapnios gėlės, išsiurbi jų nektarą ir skrendi tolyn.... Ir retai, labai retai dar sugrįžti pas mane, augančią išsausėjusioje žemėje laukiančioje tavo meilės lietaus...Ir koks bebūtum esi kartu ir nekenčiamas ir mylimas... Žinau kad ateities mums nėra, kad meilė liko tik mano širdyje... Bet vis tiek tave kasdien kviečiu pas save... Atleisk man už mano meilę, atleisk, kad apie ją tu nieko nežinai... Atleisk, kad mano mėlynos akys žvelgdamos į tavo rudas akis juose paskęsta ieškodamos nors truputėlio šilumos ir meilės.....

Myliu, Myliu, myliu, myliu, myliu, myliu galiu tai kartoti visada ir sakant myliu vis užpuola kitoks jausmas... Jausmas kurį pasakyti galiu pasakydama myliu... Paimu tuščią baltą popieriaus lapą ir rašau... Rašau pati nežinodama kodėl, tiesiog drebančios rankos ir širdies gilūs atodūsiai diktuoja žodžius. Kas pasakytų, kad gyvenimas nesudėtingas ir nepainus? Kiekvienas žmogus turi savo istorijas, tačiau aš taip pat galiu papasakoti nepaprastą istoriją. Tai nenurašyti žodžiai, ne eilėraštis padailintas įvairiomis metaforomis, o tikra gyvenimiška pilna jausmų istorija. Prieš pasakojant norėčiau Tau padėkoti, už viską: už kiekvieną akimirką praleistą kartu, už tai, kad esi... Kad esi šalia manęs. Jei būtai dabar šalia manęs tyliai paklaustai, kodėl mano skruostais krenta ašaros? Bet suprask, tai džiaugsmo ašaros. Dar niekada neteko verkti iš laimės, dar niekada nesidžiaugiau taip gyvenimu ir niekada nebranginau taip žmogaus. Vasara. Mums ta vasara buvo abiem ypatinga. Štai jau praėjo metai ir atėjo kita vasara, bet tai kas tada įvyko gyvens mumyse amžinai. Man nesvarbu kiek praeina laiko, diena, mėnesis ar metai. Man svarbiausia, kad būtai šalia. 2006 metų Liepos 31 diena 20 valanda 57 minutes. Tai diena kai mano gyvenimas pasikeitė, diena, kai mes du atskirus gyvenimus sujungėm į vieną. Galėčiau begalę valandų kalbėti ką tada jaučiau, kai pirmą kartą tave pamačiau, ką dabar šiandien jaučiu. Tačiau tik tu vienas mane supranti, tik tu žinai ką jaučiu, nes tik tu jauti mane.

Štai ir vėl atėjo eilinis pavasaris. Gamta bunda, žemė atgyja, oras prisipildo nuostabių gamtos kvapų... Visa tai kiekvienam žmogučiui širdyje įžiebia naujų jausmų, atgimimo kibirkštėlę. Taip norisi ką nors karštai priglausti prie širdies, pajusti tą artumą, tą neapsakomai nuostabų jausmą kai dviese jautiesi kaip viena esybė... Deja aš vienas... Dar prieš tris ar keturis metus nebūčiau patikėjęs, jei kokia būrėja būtų man išpranašavusi, kad aš taip jausiuosi. Taip, gyvenimas pilnas netikėtumų. Juk turėjau šeimą, turėjau artimą žmogų, bet kai paklausdavo ar myliu - atsakydavau "Taip" tik dėl to, kad nenorėjau įžeisti, įskaudinti, bet nežinojau kas tai. Išsiskyrus mūsų gyvenimo keliams, aš sutikau ją. Neįmanoma žodžiais apsakyti, kokia gausybė jausmų atsivėrė mano širdyje, koks nuostabus ir įvairiaspalvis pasidarė gyvenimas. Susėsdavome drauge, susiglausdavome ir taip atrodo galėtume sėdėti visą amžinybe, kaip gera būti tiesiog šalia! Kokie saldūs bučiniai, ir vis jų negana, tai taip svaigina, taip nuostabu!.. Netikėjau, kad gyvenime taip gali būti, taip būna tik filmuose, aš be galo dėkingas aukščiausiajam, kad man tai teko patirti. Kodėl teko? - Todėl, kad tai tesėsi tik metus. Pasibaigus šiai nuostabiai pasakai, aš ilgą laiką tik egzistavau, gyvenimas sustojo. Vargais ne galais pavyko man išbristi iš šito nusivylimo liūno.

Perdien išsiblaškęs, kaip alkanas vilkas aš šiandien gęstančią saulę mintimis palydžiu. Ir siela manoji, lyg jūra brangioji kažko nurimt nenori nes matau aš ir vėl vakarą tylų ir su skausmu žiūriu, kaip slepiasi už girių tolių. Nors saulė ir nukrito, kaip deimantas ryto aš pradedu rašyt iš savo sielos drumzlių apie tai kas mąnąją širdy žeidžia. Jau kelintą kartą aš maniau, kad iš mano širdies tu išnykai. Deja tu, kaip žvaigždė nakty, tai pasirodai tai išnyksti. Tu manyje kaip daina vaikystės. Tokia mylima, kaip lauko gėlei saulė, mylima. Jei nori šauk ir stauk, vis tiek siluetas tavasis rodos prieš akis manąsias. Kaip norėčiau, kad būtum tu tokia tolima, kaip saulė nusileidus. Ar atmeni, kai atėjau aš vakarą gražų pas tave iškėlęs savo meilę lyg kokią puokštę? Ar atmeni, kaip suskubai tą puokštę tėkšt sau po kojom. Maniau širdis manoji tuoj sustos ir krisiu kniūbsčias septynias pėdas po žeme. Deja aš vis dar gyvas, bet pasmerktas kančioms. Žinau praėjo nuo viso to valanda, mėnuo, metai, o gal ir du, bet vis tiek tave nešiau savoj širdy. Pavadintum mane bepročiu ir kvailiu manau. Gal ir tavo tiesa , bet nuo šio vakaro to daugiau nebus. Neberašysiu aš draugams laiškų, nebekursiu aš pasaulio to šviesaus ir gražaus. Nebekalbėsiu aš su pavasario žiedais, kurie kvies mane atsiveri ir kartu pražysti. Nebetikėsiu aš pasauliu, nebetikėsiu aš snaige sidabrine ant savo skruosto. Pradėsiu aš šį vakarą nuo meilės tolt, gal taip tave užmiršiu.

Vakaras. Jis šaltas ir toks niūrus. O dar prieš kelias dienas jis buvo toks malonus ir šiltas. Tu buvai šalia. Aš glaudžiausi prie tavęs ir tu man kartojai kad taip bus visada. Aš tuo tikėjau ir žinojau, kad mes būsime kartu. Kitaip būti negalėjo. Tu nuolatos kartodavai kad myli tik mane ir kad pasaulyje nėra tokios jėgos kuri atimtu tave iš manęs ar mane iš tavęs. Deja tu klydai... Aš tikiuosi kad tokie žmonės kaip tu keliauja į Dangų, į Rojų, į Edeną. Aš žinau, kad tą vakarą tu skubėjai pas mane, bet tą vakarą prieš kelias dienas, pasipainiojo ta nelemta juoda katė, kuri pražudė tave, mane ir mūsų meilę. Aš žinau kad tu mane myli. Myliu ir aš, mylės ir mūsų meilės vaisius. Tu žinai, tos kelios dienos be tavęs... Tu neįsivaizduoji ką reiškią dabar galvoti apie tave ir tave jausti, jausti tavo palikimą manyje. Man sunku, bet aš išgyvensiu, išgyvensiu vien dėl to kad galbūt to norėtum TU. Aš ir tas vaikiukas mylėsime tave ir galvosime apie tave... Nepamiršime tavęs ir daugiau niekada nebeverksime dėl tavęs... Tave nuolatos mylinti...

Sėdžiu prie žvakės. Aplink tamsu. Tyliai skamba muzika. Ir štai pradėjo groti dainą. Tą dainą, per kurią mes susipažinom. Tą pačią, kurią išgirdus suspaudžia širdį tarsi replėmis. Ir per kurią nesulaikau ašarų. Ta daina primena tave. Prieš akis iškyla tavo veidas. Prieš save vėl matau tavo mėlynas akis. Tas akis, kurios mane ir suviliojo. Tas akis, dėl kurių aš tarsi išprotėjau, pamečiau galvą. O juk aš netikėjau meile. Man meilė buvo tokia banali. Už kiekvieno kampo girdėjau tariant "aš tave myliu". Tie žodžiai jau vemt vertė. Ir štai tuos žodžius aš pati dabar tariu. Ir jie skamba, atrodo, visai kitaip. Dabar jie turi prasmę. Prasmę, kurią suprantu jau ir aš. Girdint tą dainą prisimenu kiekvieną tavo judesį, kai tu pakvietei mane šokti. Tu priėjai prie manęs ir nusilenkęs paklausei "ar norite su manimi pašokti". Pasijutau kaip pasakoje. Aš sutikau. Mes šokome ir šokome. Nepaleidom vienas kito visą vakarą. Buvo be galo malonu. Nuo tos dienos mes pradėjome draugauti. Aš neįsivaizdavau, kad pasaulyje yra tokių nuostabių vaikinų. Iki šiol jie man buvo visi vienodi. Bet atėjo diena, kai tu išvažiavai į užsienį dirbti. Tada viskas sugriuvo. Išvažiuodamas pasakei, kad kol manęs nebus gyventume savo gyvenimus be jokių įsipareigojimų vienas kitam. Nuo tos dienos aš taves nemačiau ir nenorėjau matyti. Nors tu man rašydavai žinutes, jog dar mane tebemyli, bet aš į jas neatsakydavau. Tu buvai grįžęs, bet ir vėl išvažiavai. Taip ir baigėsi mūsų meilė.

Man ne 16, bet.... kaip pamačiau jį mėnulio šviesoje, aš ištirpau. Jaučiau palaimą, malonumą. Nuo ko? Nuo žvilgsnio jo... jis pervėrė mane. Tada man rodės taip aistringai ir karštai. Bet aš klydau... Mes tik.... draugai. Jis ne mano, jis kitos. Kitos, kurią myli, apie kurią svajoja. O ką aš myliu ir apie ką svajoju? Dėl ko žvaigždėtą naktį, žiūrėdama į dangų vis verkiu? Dėl Jo... Dėl žmogaus, kuris man tik Draugas. Dėl žmogaus, kuris, kaip aš jaučiu, yra antroji mano gyvenimo pusė. Ta puselė, kurios trūksta, kad būčiau laiminga. Tik jį noriu justi šalia. Kai Jį pamatau, aš pradedu drebėti... Iš baimės, šalčio... Ne... iš begalinio noro būti drauge. Noro, nors vieną kartą pabučiuoti ir pasakyti: Aš tave myliu. Nemaniau, kad galima taip mylėti vyrą. Bet aš myliu. Todėl, vardan tos meilės aš tylėsiu ir tylomis žiūrėsiu, koks jis laimingas eina su kita. Bučiuoja, glosto... ne mane. Bet aš mylėsiu ir tylėsiu...

Šv. Valentino diena. Dar viena Meilės diena, per kurią žmonės vieni kitiems kalba apie meilę, sako, kad visas pasaulis sugriūtų, jei... Bet... Aš ir vėl negaliu šito tau pasakyti. Ir vėl sėdžiu viena, palinkusi prie balto popieriaus lapo ir su melancholiškomis mintimis apie tave, mano meile, žydryne dangaus!... Rodos visą savo meilę tau jau išsakiau tiek žinutėmis, tiek ir akimis, kurios, patikėk, niekada nemeluoja... Ir tu daug pasakei... bet tavo žodžiai atsitrenkė tarytum į šaltus akmenis, nes manoji širdis jų nepriėmė... Taip ir likau jų neišgirdusi. Žodžių, kurie atstumia, žudo ir griauna... Nes tavyje gebu įžvelgti tik tai, kas gera ir gražu. Kai nematau tavęs, man liūdna ir norisi verkt. Kartais gal nieko nejaučiu, tik tai... kad mano akyse nori pasirodyti ašaros. Kai regiu tave taipogi man liūdna, bet šis liūdesys negimdo liūdesio ašarų. Net atvirkščiai, tik ši akimirka, tokia trumpa lyg laikrodžio dūžis, mane verčia pajusti, jog dar gyvenu, tik ji mane "stumia pirmyn". Kažkada man rašei, jog iš tiesų mane myli, tik nenorėjai to parodyt. Negalėjau patikėti šiais žodžiais, tačiau iki šiol gyvenau jais - viltimi, kad tai tiesa. Ar tai galėtų būti tiesa? Juk aš tik paprasta mergina, širdyje auginanti lauko gėles, svajonėmis piešianti didžiulį pasaulį ir savo eilėmis, kurių nesugebėjau kaip reikiant perskaityti, bandanti prikelti pavasarį. Aš tik paprastas žmogus, trokštanti tik tavo meilės, ieškanti tavojo žvilgsnio tarp tūkstančių kitų.

Sandra, esi mano gyvenimo meilė ir svajonė...Tolima svajonė... Mes esam skirtingi, aš gyvenu svajone apie tave ir nedrįstu tau pasakyti kaip labai tave myliu, nes bijau būti atstumtas, bijau, kad iš manęs bus atimta svajonė... Bet vis tiek noriu, kad tu žinotum, jog kažkur yra žmogutis, kuris tave myli. Taigi, ką jaučiu tau, žodžiais apsakyti neįmanoma. Neįtikėtina, kad tokioje mažoje širdyje tiek daug telpa jausmų: pykčio, skausmo, meilės. Aš noriu jausti tave šalia savęs kiekvieną valandą ir net minutę...išaušus rytui, dienai prasidėjus, atėjus vakarui ir nakčiai įpusėjus... Aš noriu jausti tave šalia savęs kai pūgos siaučia, žiemai prasidėjus... kai lapai krenta, rudeniui atėjus... ir vasarai saulėtai prasidėjus... Aš noriu jaust tave šalia savęs, kai laimė, džiaugsmas mus aplanko..kai skausmas, neviltis mums tiesia ranką... ir kai svajonės virsta pelenais... Aš taip norėčiau būti draugu tavo geriausiu, žmogumi svarbiausiu, tik ta vienintele gyvenimo aistra didžiausia... ir net tada kai aš išeisiu ten, iš kur sugrįžt, deja, nelemta, žinok aš būsiu čia, visai šalia ir tyliai, tyliai alsuosiu tavyje, aš būsiu lietumi prie tavo lūpų, ir plaukus švelniai vėjeliu kedensiu, drugiu ant tavo peties nutūpsiu... ir tyliai pašnibždėsiu myliu...

Sulaukiau tamsiausios nakties, ir kai, išvaikęs debesis, vėjas nuskaidrino tyrą žvaigždžių spindesį bekraščiame danguje, labai atsargiai lyg tai daryčiau vogčiomis tramdydama jaudulį ištiesiau lyg sparnus rankas ir nuraškiau dangaus skliaute pakibusį mėnulio ragą. Tai dariau atsargiai, kad tik neužkliudyčiau nė vienos žvaigždelės, jos juk taip netvirtai pridaigstytos prie juodos aksomo skaros. O jei kokia ir įkris į plaukus, švelniai paimsiu ir mesiu į vėjo gūsį lyg balandėlę - lai neša jis atgal ją į padangę. Kaip malonu lytėti švelnų ir glotnų mėnulio paviršių. Jis ir šaltas kaip žarija, ir karštas lyg ledas, tačiau spinduliuodamas mistišką energiją virpina pirštus ir visą kūną. Koks lengvas, bet įsimenantis kvapas, kuris persmelkia net naktinukus. Jis panašus į vanilės ir cinamono dvelksmą, o gal į nepažįstamos neatrastų kraštų gėlės aromatą. Suspaudžiau jį tvirčiau, norėdama patenkinti savo beribį smalsumą. Jis minkštas ir kietas kaip titnagas. Sudarytas iš trapios medžiagos lyg iš nepaprastais ryšiais susietų aukso dulkelių. Kai papūčiau, dalis jų atsiskyrė ir pleveno skaisčiai švytėdamos. Tai mane užbūrė, pajutau, jog nebepriklausau sau. Pasinėriau į sapną, sapnuojamą plačiai užmerktomis akimis. Mane pažadino užgimstančios saulės spinduliai. O jo jau nebebuvo manajame glėbyje. Ir aš pamačiau tik blankų jo siluetą tolumoje, kurį sutirpdė saulės spinduliai. Kodėl jis išėjo neatsisveikinęs? Juk aš net mėnulį jam nuo dangaus nuraškiau...