Kategorija: Meilės istorijos

"Meilė - laukinė galia. Kai stengiamės ją valdyti, ji mus sunaikina. Kai stengiamės įkalinti, paverčia vergais. Kai mėginame suprasti, supainioja ir sutrikdo. Ši galia žemėje yra tam, kad suteiktų mums laimės. Tačiau mylint taip, kaip dabar mylime, kiekvienai ramybės minutei tenka valanda sielvarto." Aš bandžiau suprasti... Mano pirmoji meile... Ilgai laukta. Ilgai tikėta. Ilgai viltasi. O paskui suprasta, kad nėra meilės. Jos negali būti. Meilė skaudina ir žudo. Meilė griauna... Kažkur širdies gilumoje aš vis laukiau savo pirmosios meilės ir savo tikrojo pirmojo...

Buvo niekuo neišsiskirianti žiemos diena - šlapdriba, o taip norėjosi balto, puraus sniego, kuris ir tapo pagrindiniu veiksniu mano istorijoje... Ėmė snigti ir su pirmuoju sniegu atėjo jis - Domas. Domas nenukrito iš dangaus, kaip sniegas, bet tiesiog sningant pasiūlė pasišildyti kavinėje. Tai buvo pirmas kartu praleistas vakaras. Net nepajutau, kaip Domas įsiliejo į mano gyvenimą, jis man tapo reikalingas, brangus ir be galo mylimas žmogus. Nusprendžiau supažindinti tėvus su juo, nes mes planavome tuoktis. Tačiau jie manęs nepalaikė, dar ir dabar prisimenu...

Jo netekau tavo dėka, o tavęs, nors ir neturėjau, dėl kito, kuriam tikrai esu reikalinga ir kuris tikrai mane myli. Jau mėnuo praėjo, o tu su manim nebendrauji... Skaudu parašyt sms žinutę ir nesulaukt atsakymo. Bandau dar ir dar, o tu vis tyli. Supratau dabar, kad tu manęs taip nemyli, kaip sakei. Jei būtum mane taip stipriai mylėjęs, būtum ją palikęs ir liktum su manim. Sakei: ,,Jos nemyliu. Myliu tave, tu esi tai, ko man reikia." Aš patikėjau, leidau sau tave pamilti, nors...

Meilė - kas ji?... Gal jos nėra?... Tikriausiai nėra... Žmonės šią sąvoką išgalvojo... Nebetikiu, kad yra toks dalykas kaip meilė... O jei ir yra tai nelemta man būti mylimai... Aš myliu, bet manęs niekas nemyli... Noriu pajusti ką reiškia būti mylimai.... Įdomu koks tai jausmas... Turbūt labai gera kai tave myli... Taip norėčiau kad mano širdį užlietų: pilnaties, nuoširdumo, meilės jausmai... Tapau mumija kuri nieko nebejaučia išskyrus liūdesį, skausmą, vienatvę... Noriu užmigti ir nebepabusti... Nebenoriu egzistuoti ... Noriu gyventi, bet nebėra jėgų atsistoti...

Leidau sau tave pamilti, nors žinojau, kad ši meilės istorija nesibaigs laimingai. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau teks tave pamiršti, galbūt net lieti ašaras ir gailėtis savęs. Tiesiog tu man visam laikui tapai vyro idealu, todėl negalėjau tau nieko nejausti. Pamilau tave už tai, kad tik tu mokėjai mane suprasti, nuoširdžiai patarti, apginti, nes pati to niekada nesugebėjau. Tau vieninteliam užtekdavo kantrybės klausytis manęs, nes man būdavo sunku kalbėti apie save. Buvau užguita pilka pelytė, o tu man padėjai tapti nesusikausčiusia, savimi pasitikinčia...

Nusprendžiau papasakoti mūsų meilės istoriją. Meilės istoriją pilną meilės, draugystės, supratingumo, užuojautos ir dėmesio... Šis pasakojimas nebus graudi meilės istorija su nelaiminga pabaiga. Kažkodėl žmonės įpratę pasakoti savąsias meilės istorijas tik tada, kai viskas baigiasi labai graudžiai. O ši istorija dar nesibaigė, ji dar tęsiasi... Kažkas yra pasakęs, kad meilė gali išsivystyti iš draugystės. Aš tais žodžiais netikėjau, kol to nepajutau savo kailiu... Viskas prasidėjo nuo to, kai pradėjome eiti į vieną klasę. Kaip dabar jis man pasakoja į mane Modestas atkreipė dėmesį...

Galbūt šiandien prisiminimai jau kankina mažiau, galbūt mažiau tave myliu, bet vis tiek mano meilė beprotiška. Tiek kartų nuvilta, žudyta, paniekinta ji vis tiek gyva. Norėčiau ir aš ją nužudyti bet ji... vis tiek gyva, kaip ir tu.... Kiek kartų aš buvau jai iškasus kapą kurį užverčiau akmenimis, bet vos tik pradėdavau pamiršti tave kaip pati vėl iškeldavau visus prisiminimus į gyvenimą... Ir jie nedėkingieji draskydavo man širdį. Jie smigdavo aštriomis šukėmis, kaip ir tavo žodžiai, kad pasirinkai kitą nes tik su ja...

Myliu, Myliu, myliu, myliu, myliu, myliu galiu tai kartoti visada ir sakant myliu vis užpuola kitoks jausmas... Jausmas kurį pasakyti galiu pasakydama myliu... Paimu tuščią baltą popieriaus lapą ir rašau... Rašau pati nežinodama kodėl, tiesiog drebančios rankos ir širdies gilūs atodūsiai diktuoja žodžius. Kas pasakytų, kad gyvenimas nesudėtingas ir nepainus? Kiekvienas žmogus turi savo istorijas, tačiau aš taip pat galiu papasakoti nepaprastą istoriją. Tai nenurašyti žodžiai, ne eilėraštis padailintas įvairiomis metaforomis, o tikra gyvenimiška pilna jausmų istorija. Prieš pasakojant norėčiau Tau padėkoti, už...

Štai ir vėl atėjo eilinis pavasaris. Gamta bunda, žemė atgyja, oras prisipildo nuostabių gamtos kvapų... Visa tai kiekvienam žmogučiui širdyje įžiebia naujų jausmų, atgimimo kibirkštėlę. Taip norisi ką nors karštai priglausti prie širdies, pajusti tą artumą, tą neapsakomai nuostabų jausmą kai dviese jautiesi kaip viena esybė... Deja aš vienas... Dar prieš tris ar keturis metus nebūčiau patikėjęs, jei kokia būrėja būtų man išpranašavusi, kad aš taip jausiuosi. Taip, gyvenimas pilnas netikėtumų. Juk turėjau šeimą, turėjau artimą žmogų, bet kai paklausdavo ar myliu -...

Perdien išsiblaškęs, kaip alkanas vilkas aš šiandien gęstančią saulę mintimis palydžiu. Ir siela manoji, lyg jūra brangioji kažko nurimt nenori nes matau aš ir vėl vakarą tylų ir su skausmu žiūriu, kaip slepiasi už girių tolių. Nors saulė ir nukrito, kaip deimantas ryto aš pradedu rašyt iš savo sielos drumzlių apie tai kas mąnąją širdy žeidžia. Jau kelintą kartą aš maniau, kad iš mano širdies tu išnykai. Deja tu, kaip žvaigždė nakty, tai pasirodai tai išnyksti. Tu manyje kaip daina vaikystės. Tokia mylima,...