Meilės istorijos

Buvo išleistuvių vakaras. Netoli pastebėjau merginą, kuri nugara stovėjo į mane ir verkė. Kai ji atsisuko, supratau, kad tai mergaitė iš gretimos klasės, kuri draugavo su Viktoru. Ji man išsipasakojo. Ji prieš du metus atsikraustė su tėvais į naują butą. Draugų ji neturėjo, tačiau kartą ji susipažino su Viktoru. Jie kartu buvo metus, Viktoras ją įsimylėjo. Tačiau Erika nežinojo, kas yra meilė, ir Viktoras jai papasakojo legendą apie gulbes. Gyveno kartą gulbės, ir viena iš jų mirė. Kita gulbė iš sielvarto pakilo į dangų, padarė mirties kilpą, suklykė ir krito žemėn suglaudusi sparnus. Kas matė – negalėjo sulaikyti ašarų. taigi tokia buvo legenda apie meilę. Erika vis labiau prisirišo prie Viktoro. Kartą atėjusi į mokyklą ji jo nerado. Po pamokų nuėjusi namo, Erika rado tik jo mamą, kuri pranešė, kad Viktoras pateko į avariją ir dabar ligoninėje. Po kelių dienų Viktoras nuo žaizdų mirė. Tokia buvo Erikos istorija. Papasakojusi ji išbėgo pro duris. Tik spėjau išgirsti mašinų stabdžių skleidžiamą garsą, išbėgo visi. gatvėje gulėjo Erika, o jos rankoje raštelis. Sako, kad ten buvo parašyta: “Nepamiršk legendos apie gulbes, Viktorai”.

Gera man tave mylėti… gera jaust, kad myli mane…, gera tavęs laukti, nes žinau kad ir tu lauki manęs… Dabar kai pagalvoju ir prisimenu ištisus metus laukimo, kai tarnavai, o aš laikiau tavęs čia… atrodė kad tie metai stovi vienoje vietoje ir nė neketina pajudėti į priekį… bet dabar, kai tavęs sulaukiau, kai mes vėl kartu, galiu drąsiai pasakyti, kad tie metai prabėgo greitai, mums padėjo Meilė!! Meilė yra galinga bet kartu ir trapi… ją reikia saugoti, dalintis tik dviese ir tada jokios kliūtys nebus baisios: nei atstumas, nei laiko tarpas… Viskas gyvenime yra gražu ir nuostabu viskas įmanoma kartu su Meile. Ir mes abu tą pajutom reikia tiesiog mylėti, pasitikėti, džiaugtis kiekviena diena žinant, kad yra mylinti širdis! ir bus nuostabu gyventi!!

Jie ėjo laukais, paupiais, grožėdamiesi saulės šviesa, žvaigždėtomis naktimis, gerdami į save darganotus rytmečius ir saulėtekių džiaugsmą. Jie ėjo žeme, kurią be galo mylėjo. Ir kasdien buvo dviese. Kai susitikdavo, pirmiausia žvelgdavo vienas kitam į akis – jose buvo įpratę skaityti praėjusių dienų vargus ir nusivylimus, laukimų baimės ir atradimų džiaugsmus. Jų rankos visą laiką norėjo švelniai liestis, jų kūnai buvo pavargę nuo tos menkutės šilumos, kurią tik ir tegalėjo jiems pasiūlyti kasdienybė. Begalinis alkis negalėjo būti patenkintas trumpais varganais prisilietimais, iki vienatvės iškankinta dvasia troško amžino susilietimo ir amžinos palaimos būsenos. Apie viską jie kalbėdavosi, tik apie viena jie dar nekalbėjo – kaip būtų gera mirti ir iškeliauti į naujas erdves kartu, užmerkus akis vienas kito glėbyje ir paskutinį bučinį pratęsti iškarto ten… Apie tai jiems dar nebuvo kada kalbėtis, o ir anksti buvo. Nes dar jauni ir lankstūs kūnai žadėjo ilgai gyventi, žadėjo daug laimės turėti ir duoti. Jis lietė jos virpantį delną ir matė viso gyvenimo antspaudus. Visa, kas liesta, norėta ir nenorėta turėti, turėjo ryšį su šituo delnu. Pabučiavęs šitą delną jis bučiavo jos gyvenimą ir savo būsimą laimę. Jie iš anksto susitarė nepykti vienas ant kito, kai grįš namo primušti kaip šunys ir užmiršti, kas jų dar laukia ir rytdiena. Kaip baisu, kai pasilieki dviese. Ir kaip svarbu pačiu laiku prisiminti kadaise sakytus žodžius, kurie taip guodė trumpų pasimatymų akimirkomis.

Mūsų pažintis buvo labai netikėta. Tai įvyko prieš mano sesers vestuves. Aš vestuvėse turėjau būti pirmoji pamergė, bet neturėjau pabrolio. Tada sesers vyras pasiūlė savo draugą. Mus supažindino savaitę prieš vestuves. Kaip sakant, mes linksmai atšokome vestuves. Po jų išsiskyrėme, lyg būtume visai nepažįstami. Po trijų mėnesių sužinojau, kad jis išėjo į kariuomenę (mus skyrė 600 kilometrų). Po mėnesio Tauragėje buvo vasaros atidarymo šventė. Ir kaip tyčia, jis grįžo namo. Taip išėjo, kad mes vėl susitikome ir ėjome į šventę kartu. Po truputį taip vienas prie kito priartėjome. Visus metus susirašinėjome laiškais. Aš jo laukdavau atsisėdusi prie lango ir galvodavau, kad aš jam, kaip ir jis man – vienintelė. Nes niekuomet negalvojau, kad atstumas tikrai draugystei ką nors daro. Kai po vienerių metų mano didžiausio ilgesio ir liūdesio valandų jis grįžo, viskas buvo gražu dar pusę metų. Vėliau vėl dažnai likdavau viena, nes jis išvažiuodavo dirbti į Vilnių. Vienas kitu be galo pasitikėjome, bet vėliau vienas nuo kito labai nutolome. Mano sesuo man pasakė, kad jis turi kitą panelę Vilniuje. Bet žinoma aš tuo netikėjau, nes man reikėjo įrodymų. Jis man dažnai skambindavo ir vienas kitam sakydavome, kad be galo mylime, pasiilgome, bučiuojame. Paskutinį kartą jis man paskambino dar pernai gruodžio viduryje.

Šalta… Žiema… Kūčių rytą prabudau kaip visada su viltimi, kad manęs laukia pilna nuotykių diena. Tvarkydama kambarį, radau knygą “Kalėdų stebuklų margumynai”. Burtais nesidomėjau, mečiau knygą į šalį, ji nukrito ant žemės. Knyga atsivertė ties 24 psl. Knyga buvo tikrai sena, todėl susidomėjau: “Gal tai mano likimas?” Perskaičiau: “Kalėdų popietę išplovus veidą pienu ir patrynus žiupsneliu ramunėlių nuoviro, vaikinus mergina sužavės savo nepaprastu grožiu”. Po pusvalandžio viskas buvo atlikta. Vakare buvau susitarusi nueiti prie krioklio. Likus valandai iki 24 h. Vienas vaikinas paklausė: “Ar galima šią panelę pakviesti Kalėdinių šokių?” Sutikau. Kalbėjome apie gyvenimą, svajones ir net gi apie nepaprastą jausmą – meilę. Kaip man tuomet buvo gera. Naktis man pasirodė karšta, nes manyje kunkuliavo beprotiška simpatija Tau. Jausmas širdyje kas sekundę vis stiprėjo ir aš tirpau iš laimės. Staiga pasidarė tylu ir atsitiko tai, ko aš seniai laukiau. Jaučiausi sutrikusi, bet niekada nenorėjau su šiuo jausmu išsiskirti. Vos mūsų lūpoms susilietus, atokiau pasigirdo stovėjusių jaunuolių šūkiai. Mano spėlionės pasitvirtino… Laikrodžio rodyklė sustojo ties 24 h. Tai iš tiesų neįtikėtina: Kūčių naktį sutikau Tave. Tikras stebuklas. Galbūt ir tiesa tai, kad Kūčių naktį gyvuliai prabyla, o vanduo virsta vynu? Praėjo vieneri metai. Mes vis dar ties patys: džiaugiamės, svajojame ir esame laimingi. Būna dienų, kai turi išvykti, bet kiekviena diena man primena tave.

Nuosavas namas. Pirmojo aukšto kambarys. Ten aš – penkiolikmetė, romantiškų svajų prikimšta galva, trokštanti meilės, švelnumo, JO šilumos. JIS įeina, bet kažkaip ne taip, kaip visuomet, žengia tokiu žingsniu, lyg manęs nė nebūtų. Nors aš šalia, žvelgiu į JĮ. O JO žvilgsnis toks trumpas, bet tiek daug pasakantis: “Tu – niekas, esi man tuščia vieta”. JIS žvelgia taip, tarsi manęs nė nematytų. O mano mažas pasaulėlis dūžta į šipulius. Širdis perverta skausmo ir JO abejingumo. Pabundu – tai tik sapnas. Deja, po savaitės tampantis realybe. JIS, JO draugas, draugo sesuo ir aš su pussesere susitinkam ant tilto, pajūry. Aš žvelgiu į JĮ tokiu deginančiu žvilgsniu, o JIS šaltai ir abejingai… Ir praeina pro mane, kaip sapne. Man jau septyniolika. O aš kasdien: tiek ryte, tiek įdienojus, tiek vakare galvoju apie JĮ – žmogų, pakeitusį mano gyvenimą taip, kad šiandien aš nebeatpažįstu savęs. Tapau tokia atšiauri, kad visus man bent kuo neįtikusius vaikinus siunčiu į visas pasaulio puses, atvirai juokiuosi iš man rodomo dėmesio. Nėra nė vieno man patinkančio žmogaus, nes nė vienas nepanašus į JĮ: tai ne tokio amžiaus, tai per žemas, tai per aukštas, tai ne žaliaakis, tai ne krepšininkas, tai nesimoko gerai, tai raštas ne toks gražus, tai ne gimnazistas, tai… Ir taip pasaka be galo. Iki pažinties su JUO nekenčiau sporto, o labiausiai – krepšinio. Dabar alpstu dėl šios sporto šakos. Žiūrėdama varžybas, visuomet prisimenu JĮ.

Tu nematei manęs. Tu nematei, kaip mano skruostus riedėjo ašaros. Jos buvo tokios didelės ir sūrios, ir taip degino veidą. Taip norėjosi dar daug ką pasakyti. Bet… neištarti žodžiai ištirpo kažkur manyje. Man taip buvo skaudu dėl mūsų išsiskyrimo. Bet gerai žinau – esu pati kalta. Galiausiai akys išdžiūvo, o aplink buvo tik nyki vienuma, kuri mane dar labiau slėgė. Taip norėjau tave matyti, išgirsti bent vieną žodį. Bet… Ir vėl viskas aptemo. Ašarotose akyse regėjau tik paskutinius tavo rašytus žodžius. Aš atleidžiu tau, nebepykstu. Gerai žinojau, kad manęs laukia bemiegė apmąstymų naktis. Galvodama, kaip aš įskaudinau ne tik tave, bet ir save, prisiminiau vienus žodžius: Gimsta žmonės kas vakarą, rytą, Taip kasmet, kas savaitę, kasdien… Vieniems nubrėžtas kelias laimingas. Vieniems skirta džiaugsmai ir linksmybės, O nesibaigianti naktis – tiems kitiems…

Pavasaris. Visi medžių ir krūmų pumpurai skuba džiaugtis pirmaisiais saulės spinduliais. Visų širdyse prasiskleidžia seniai pamiršti jausmai. Viskas atgyja. Visi prabunda iš gilios žiemos miegų. Tik jie niekada nebeatmerks savo mėlynų akių. Niekada jie negalės dalintis su visais savo džiaugsmu ir skausmu. Nebesidžiaugs jie saulės spinduliais. Niekada jų rankos nebeapkabins jiems artimų žmonių. Žydrūnė ir Vaidas draugavo daugiau nei 4 metus. Jų keliai susitiko, kai Žydrūnė su tėveliais atsikėlė gyventi į senelės namus. Jai tada buvo jau beveik 14 metų. Smulkutė, blyškaus, bet linksmo veido, mėlynų akių, šviesių plaukų buvo mažoji panelė. Jai sunku buvo palikti draugus ir išvažiuoti į kitą miestą, pradėti lankyti kitą mokyklą. Bet prie naujos klasės mergaitė greitai priprato. Visi buvo labai draugiški ir stengėsi padėti Žydrūnei pritapti prie naujos aplinkos, kad ji nesijaustų vieniša. Ji dar turėjo broliuką, kuris sudegė senuosiuose namuose. Todėl tėvai ir atsikraustė pas senelę, nes neturėjo kur gyventi, visas jų namas sudegė. Naujiems draugams pavyko jai padėti. Iš Žydrūnės veido niekada nedingo ta nuostabi šypsena. Vaidas buvo naujasis jos klasės ir suolo draugas. Jis jau pirmomis dienomis susižavėjo naujokėle. Jai taip pat patiko šis mėlynų akių juodaplaukis. Jie visada būdavo kartu. Pamažu jų draugystė vis labiau stiprėjo ir peraugo į nuostabų ir gilų jausmą – meilę. Atrodė, kad niekas niekada jų neišskirs.

Dabar galiu ramiai apie jį galvoti. Žiūriu į nespėjusias pajuosti raide ant akmens ir akies kampeliu matau “Jį”. Žinau, kad ir kaip staigiai atsigręžčiau, jo ten nebus. Man kartais atrodo, kad jis skaito mano mintis ir mano ketinimą pasukti galvą atspėja greičiau ,nei kaklas paklūsta mano norui. Nesvarbu. Po Viliaus mirties jis visuomet su manimi. Vilius – kas kita. Kai sirgau plaučių uždegimu Vilius visada sėdėdavo prie manęs ir budėdavo. Tačiau kartą išėjęs iš ligoninės, jis jau nebegrįžo namo. Pėsčiųjų perėjoje jį užkabino raudonos šviesos nepastebėjęs vairuotojas. Nieko daugiau – užkabino veidrodėliu. Jis liko gulėti tenai ir niekas neskubėjo jam padėti. Po Viliaus mirties kasdieniniuose žygiuose mane pradėjo lydėti “Jis”, kitiems nematomas draugas, kuris padeda sunkią akimirką. Vilius jį vadino Fantomu – supratau tai perskaičiusi jo dienoraštį. Fantomas, atrodo, lydėjo savo šeimininką nuo pat vaikystės ir gerai jį pažinojo. Turbūt darbas – padėti ir gelbėti – jis tą darė be priekaištų Iki tos lemtingos nakties, kai gulėjau mirties patale. Tada Vilius pasakė Fantomui palikti jį visam laikui ir globoti mane. Taip ir pasakė: “Eik pas Irmą. Jeigu ne – aš nusižudysiu ir tavęs neliks.” Nežinau, ką Fantomas dabar galvoja. Ir ar gailisi. Negaliu Jo pasikviesti ir pasišnekėti kaip su senu Viliaus draugu. Nes matau Jį akies krašteliu ir tik čia – kapinėse. Kai ateinu prie Viliaus kapo, išsiverkiu, nes nieko daugiau jau padaryti negaliu.

Kai jis savo būsimąją žmoną sutiko pirmą kartą, pamanė, kad tik ši moteris gali atsakyti jam į klausimą, kamuojantį po netekties. Tą pačią naktį ji padarė jį laimingą. Tuo tarpu ji pamačiusi savo būsimą vyrą neįžvelgė jame jokio grožio, tačiau tą vakarą nieko geriau nebuvo, o jai buvo liūdna. Pirmasis vyras ją paliko, jis nusižudė, bet jis ją taip mylėjo, o ji – galbūt, tiesa, jis buvo už ją žymiai vyresnis… Ji visą laiką norėjo šokti, linksmintis, o jis ieškodavo nuošalesnės vietos, vienatvės. Bet jie stengėsi taikytis vienas prie kito. Tačiau kartą savo vyrą ji aptiko vonioje nusižudžiusį bei parašiusį keletą žodžių: “Atleisk. Aš suklydau.” Ji niekaip negalėjo atsakyti, kodėl jis nusižudė. Ji jo neilgai gedėjo. Ne vienas guodė ją, bandydamas padėti jai atsakyti į klausimą, į kurį ji nepajėgė atsakyti. Daugelis tvirtino, kad jis nusižudė, nes pajuto, kad neišlaikys jos. Ji buvo jauna, graži, spinduliuojanti. Jis ja pasitikėdavo, net tada kai ji likdavo savo draugų apsuptyje nakčiai. Ir ji buvo ištikima. Tik po jo mirties ji pasikeitė, galvodama, kad tapus bloga ji galės pateisinti savo vyro poelgį. Pasitraukdamas iš gyvenimo, jos vyras paaukojo ją kitiems, ir ji aukojosi. Kol, atrodo, sutiko tą, su kuriuo jai buvo gera. Tačiau sužinojusi, kad naujasis draugas turi ir be jos draugių, puolė į liūdesį. Per keletą metų pažinusi daugybę vyrų, ji manė suaugusi ir pradėjusi suprasti gyvenimą. Deja.