Meilės istorijos

Tylu, ant stalo stovi žvakė, vaškas nesulaikomai teka. Aš sėdžiu prie stalo ir verkiu, nes galvoju apie tave. Ašarų labai daug ir jos krenta taip tyliai, kad net tyliausią naktį jų niekas neišgirstų. Jomis aš išradau tavo vardą, jis man atrodo gražiausias pasaulyje. Jis greitai pradingsta tamsoj kaip ir mūsų meilė. Aš nežinau, ką tavy radau, tik žinau, kad tavęs nepamiršiu dar ilgai... Pažiūriu pro langą į pilką tuštumą, o danguje vien tik žvaigždės. Aš pamenu viską net kai buvo pačios laimingiausios akimirkos mano gyvenime, taip pat ir tau. Mes buvome tokie laimingi. Mums nereikėjo nieko, tik vienas kito šilumos, meilės. Dabar atrodo tas pats dangus ir žvaigždės tos pačios tik nėra tavęs. Girdžiu žingsnius, kažkieno ranka paliečia mano petį ir suskamba tylūs žodžiai: "Brangioji mano, kas tau?" Aš esu su tavimi ir būsiu su tavimi iki pat gyvenimo galo. Žinai, kad tave myliu. Bet netrukus nuo žvakės užkrenta ant manęs vaško lašas ir prasklaido visas mano mintis, kuriose buvai tu. Ir vėl likau viena grumtis su tamsa ir vienatve. Kuri tarsi šešėlis sėlina paskui mane ir neleidžia nei minutei atsikvėpti.

Kas yra meilė? Aš į šitą klausimą anksčiau negalėjau atsakyt. Bet vieną kart nežinau kodėl ir kada aš į tave pradėjau žiūrėt kitaip. Pradėjau tavim domėtis, klausinėdavau draugų apie tave. Nors anksčiau nelabai atkreipdavau į tave dėmesį man buvai paprasta mokinė mūsų mokykloje. Galvojau kas man atsitiko, bet tai buvo meile. Pradėjau su tavim bendrauti mes tapome gana gerais draugais. Bet tau neišdrįsau pasakyti, kad tave dievinu, myliu ir galiu atiduoti tau viską. Paskui bandžiau tau pasakyti, bet buvo per vėlu. Nežinau koks jausmas mane apimdavo kai pamatydavau tave su kitu besijuokiančią laimingą gal pavydas, o gal ir džiaugsmas kad tu myli ir esi laiminga. Nežinau kodėl aš vis dar svajoju apie mus nors žinau kad tai neįmanoma. Bet visada žiūrėdamas į betekančia saulę ryte aš joje matau tave girdžiu tavo balsą ir pradedu... Ir vėl aš savęs klausiu kas yra meilė? Atsakau meilė tai tu. Aš tave myliu Agne.

Kai pamačiau krintančią žvaigždę, akimirksniu sugalvojau norą. Ir nė nepajutau, kaip staiga kūnu perbėgo šaltas virpulys. Atmintyje atgijo neseniai draugės pasakota istorija, kupina troškimų, tikėjimo, mažyčių džiaugsmo lašelių ir negailestingos lemties, pavertusios pelenais ilgai liepsnojusią, karštą dviejų mylinčių širdžių meilės ugnį. Jie susipažino netikėtai. Susirašinėjimo draugas Rugilei parašė SMS iš savo draugo Manto mobilaus telefono. Po kiek laiko mergina sulaukė žinios iš tikrojo telefono savininko. Įprasta pažintis, niekuo neįpareigojantis bendravimas... Ir staiga kažkas suvirpėjo merginos širdyje; mažytis vabalėlis krebždėjo viduje ir prašėsi išleidžiamas į laisvę. Kiekviena akimirka be jo tapo neapsakoma kančia. Ji skaičiavo akimirkas iki kiekvieno jų susitikimo, nepaleido iš rankų jo nuotraukos. Vis ilgesni atrodė vakarai, leidžiantis saulei ir nesant šalia savo mylimojo. Vis sunkiau sekėsi iškęsti sekundes, virtusias valandom, minutes- parom, valandas, prilygusias mėnesiams, laukiant jo skambučio. Merginą lyg vaiduoklis nuolat persekiojo jo šypsena, dieviškas balsas, iš proto vedantis seksualus kūnas, nuostabus charakteris, dvelkiantis šiluma, meile, švelnumu. Ji įsivaizdavo Manto žydras akis, atsiduodančias ežero gaiva ir tokiu nenumaldomu troškimu. Rugilei jis buvo svajonių vaikinas. Ir vieną dieną atėjo geroji fėja, mostelėjo burtų lazdele ir apakino merginą.

Vartau prisiminimų lapus tarsi nuotraukų albumą. O širdis šnabžda: mano meile, ar pameni tuos praėjusios vasaros vakarus? Kai eidami namų link, skaičiuodavo žvaigždes, kai bandėme įsiklausyti į vasaros vakaro garsus. O atėjus metu mums išsiskirti, tu nenorėjai paleisti manęs ir palydėdavai žvilgsniu. O ar pameni tą giedrą vakarą, kai jau žemė skendo sniego pusnyse? Mes siautėjome sniege kaip vaikai, sniegas kuteno mums skruostus, bet dar labiau jaudino tavo artumas. Pažvelgiau tau į akis. Jaučiau, jog skęstu jose... Ir po pirmo mūsų bučinio mes dar ilgai stovėjome apsikabinę. Ruduo. Vėjas sklaido medžių lapus, o mes kopiame į piliakalnį. Kopiame, norėdami įžiebti žiburėlį, gal būt ta ugnelė kam nors širdį sušildys? Kartu tai bus liudijimas apie mūsų degančias širdis...Tą vakarą, kai tolumoje švietė žiburiai, kai pašėlusiai vėjas kedeno mūsų plaukus, tu man pasakei: "Mūsų meilė stipresnė už viską pasaulyje". Ir čia pabyra prisiminimai, juos išsklaido vėjas. Šiandien sužinojau, kad mes niekada nebūsime kartu. Žinau tik tai, kad neleisiu vėjui nunešti prisiminimus, juos saugiai uždarysiu savo širdies kertelėje.

Laikas greitai prabėgo, būnant su tavimi, meilė, tarsi viesulas, nešė mus, taip toli. Mačiau tave tada, paskutinį kartą, ir nežinau, ar dar kada gyvenime sutiksiu tave. Tu tik vienas man buvai, tarsi pasaka, o tavo žodžiai taip mylėjo mane, tavo žodžiai sklandė kaip melodija, ir jei jie buvo tikri - sugrįžk pas mane vėl, prašau. Juk sakei mylėsi, šildysi mane, nepaliksi manęs niekados.. Aš tikėjau tavimi, patikėjau tau savo paslaptį ir be galo mylėjau ir kas keisčiausia - tebemyliu. Nors dabar jau viskas yra sena praeitis, bet tada į mano širdį atnešei laimę, o dabar liko tik liūdesys. Pakelk savo mielą veidelį, mano mielas melagi, ar pažvelgtum dabar į mano akis?

Man labai sunku laukti tavęs. Aš jau pavargau, bet lauksiu tiek, kiek reikės. Visą gyvenimą tavęs lauksiu, nes tu ir esi mano gyvenimas... Tavęs netekus nustočiau kvėpuoti. Tu oras, suteikiantis man gyvybę. Niekada gyvenime nejaučiau to, ką jaučiu dabar. Pirmą kartą tokie stiprūs jausmai aplankę mano širdį. Aš nebegaliu valdyti savo kūno, o širdis nori išsiveržti, nori iššokti ir lėkti pas tave, nori prisiglausti prie tavo širdies ir pajusti šilumą, meilę, aistra, plakimą tavo širdies... Jaučiuosi kaip narkomanė, kuriai trūksta dozės, kuriai skausmas drasko visą kūną... Mane skausmas drasko iš vidaus. Drasko aistra tau, geismas, kuris netelpa mano kūne. Taip stipriai dar nieko negeidžiau... Kartais noriu išprotėti, kad nejausčiau to ką jaučiu, nes tai kančia. Aš kenčiu be tavęs. Visa tai kaupiasi manyje. Manyje per daug jausmų... Ir jie tik tau, tik tau vienam. Galiu juos išlieti tik tuomet, kai būnam kartu, kai galiu matyti tavo akis, bučiuoti tavo lūpas, glamonėti... Kai galiu savo kūnu prisiglausti prie tavęs, kai galiu tave jausti. Kai galiu visą tave pajausti ir per tave pajausti save... Kurį laiką buvau nustojusi svajoti, supratau, kad mano svajonės nesipildo. Supratau, kad priartėjęs prie manęs tu vėl nutolsti. Ir taip kaskart, tu priartėdavai ir vėl nutoldavai... O aš laukdavau, kada tu vėl lyg iš dangaus lietaus lašeliu nusileisi man ant delno ir vėl pradžiuginsi mano širdį, kuri visą tą laika tave mylėjo... Mylėjo ir laukė...

Ruduo. Už lango vis kaskart išvystu tą taip gerai žinomą vaizdą, vaizdą, kurį pamačiusi prisimenu tave. Lietaus maži lašiukai, besikabarojantys ant mano kambario lango, šlapi rudeniniai lapai, nepaliekantys batų ramybėje ir tas drėgnas šaltis, priverčiantis kiekvieną žmogų ieškotis kažko artimo, tos savo antrosios pusės, kad būtų šilčiau. Ieško. Ieškojau ir aš. Nevalingai, bet taip atsitiko. Tikriausiai pasiilgau šilumos. O gal reikėjo jau žmogaus. Nežinau. Tačiau tada pasirodei tu. Toks gražus, stilingas. Pasirodei tada, kai maniau kad nerasiu. Nors ne tu nepasirodei, mus supažindino. Suvedė, bet ne likimas, žmonės, norėję, kad būtume drauge. Už tai turėčiau tikriausiai dėkoti, bet ar dėkoja žmogus, už tai kad po to turi kentėti? Sakysite ne? Klystate nes už bent kelias suteiktas nuostabias akimirkas, kupinas neapsakomo džiaugsmo širdžiai galima dėkoti, nepaisant to, kad po to verkiau, verkiau ir vis save kankinau klausimais: kuo aš prastesne? ko manyje truko?.. Tačiau apie viska iš pradžių.... Lygiai prieš metus, susipažinau su vaikinuku, jaunesniu siek tiek už save. Jis buvo išvaizdus, galantiškas, gerai išauklėtas, turėjo tiesiog viską, ko aš taip ilgai ieškojau. Mūsų pažintis buvo kiek dalykinė, turėjau jam padėti, tačiau visą tai prisimenu, kaip gražias popietes, vakarus su juo. Bendravau daugiau nei su savo geriausiom draugėm, todėl jį puikiai pažinau kaip ir jis mane..

Tiesiog noriu pasakyt, kad myliu. Tokią pilką, kasdienę dieną norisi pasakyt, kad myliu, ir diena dėl to - visai ne pilka. Myliu ir švelnus širdies alsavimas plevendamas mintimis pas Tave nuspalvina kasdienį vaizdą iš vidaus tyliai švytinčiomis spalvomis. Ir kaip aš seniau nematydavau to švytėjimo. Ir kaip galėjau matyti, kai nepažinau Tavęs. Žiūriu į sušalusią žolę, o ji tyliai šypsosi ir laukia, kaip ir medžiai, numetę lapus, kaip ir dangus, lyg apsiniaukęs, bet laukia ir sakytum žino ko. Jie turbūt prisimena, kaip gera vėl atgyti, vėl žaliuoti, žydėti ir šviesti. Man atrodo, kad ir aš, kaip jie - truputį sustiręs, truputį apsiniaukęs, bet prisimenu su kokiu džiaugsmu ir kaip švelniai sprogsta pavasario žiedai. Jaučiu šalia atsikartojančio stebuklo svaiginantį kvapą, rodos prisimenu Tave ir stebiuosi, kad kiekvieną kartą gėlės žydi vis kitaip.

Taip ir nesupratau, kodėl tądien taip šaltai pasitikau jį akimis, kurios iki šiol jo labai laukė. Jis suklydo. Taip. Bet suklydau ir aš. Vis bandau paklausti savęs, ar galėjo viskas baigtis kitaip? O atsakymas vis blaškosi šaltame rudens prisiminimų vėjuje. Galėjo... bet... Aš jau seniai jo nematau. Ir taip geriau, kas kartą sau kartoju tuos žodžius ir kartais man atrodo, jog ir pati jau nelabai jais tikiu. Aš nežinau, ar tikrai jį mylėjau, greičiausiai tik labai norėjau, kad viskas būtų gerai. Aš taip stengiausi - dėjau visas pastangas, kad turėtume kur gyventi, kad turėtume geresnius darbus, kad turėtume už ką išmokinti ateityje taip laukiamus vaikus. Bet aš stengiausi, planavau, o jis... Aš atsimenu jo skambutį: "žinai, jinai grįžo iš Anglijos, mes susitikom, aš nebežinau su kuria noriu būti". Ir viskas... trys dienos per kurias bandžiau jį įtikinti, kad daro klaidą. Bet jis nesiklausė. Ji išvažiavo atgal į užsienį ir greitai ištekėjo už to, dėl kurio paliko Darių dar prieš trejus metus. O jis kvailiukas, turbūt tikėjosi, kad ji su visam grįžo pas jį. Nežinau, kaip jis jautėsi sužinojęs, kad ji išteka, nežinau, ar jis nepasijuto eilinį kartą jos apgautas. Tikriausiai pasijuto, bet man to niekada nepasakys. Kai ji išvyko, jis grįžo pas mane, sakė, jog suprato, kad nori būti su manim, kad viskas bus gerai, kad čia tik klaida. Bet nors širdis ir daužėsi be proto, aš žinojau, kad tai ne šiaip klaida, tai klaida, kuri reiškia pabaigą. Mūsų draugystės pabaigą.

Esu be galo jam dėkinga, kad tą vakarą kai viskas prasidėjo, ką dabar vadiname meile, tada jis sulaikė mane šalia savęs, kad nepaleido iš šilto ir rūpestingo savo glėbio, kad neleido išeiti, nors tada buvau tik pakeleivis jo gyvenime. Nuo tada viskas ir prasidėjo, atėjo lauktasis savaitgalis, kuriam buvau prižadėjusi jam masažą, gal tai ir menkniekis. Bet kai kas rytą pasveikindavo su nauja diena, o einant miegoti palinkėdavo saldžių sapnų, tapo mano minčių savininku, pamažu pavergė ir širdele. Kiekvienoje iš jo gautoje žinutėje jaučiau šilumą ir pasiilgimą. Bet ne viskas yra taip gražu... Buvimas su juo, buvo priežastis, kuri išskyrė draugystę, tai nebuvo šiaip draugystė, buvome neišskiriamos draugės. Vienos pradėtą sakinį tiksliai galėjo užbaigti kita, ji buvo mano gyvenimo švieselė, ji visur mane lydėjo, visada man patarė ir mane suprato. Man buvo tiesiog gera su ja, kalbėtis galėdavome ištisą naktį ir niekada nepritrūkdavo žodžiu, visos temos buvo bendros, mūsų net ir vaikystė buvo panaši, nors buvo ir kuo skyrėmės, buvo kelių metu skirtumas, keletas minčių nesutapimų, bet visada rasdavome bendrų interesų. Viena už kitą visada pastovėdavome, visada viena kitą užtardavome, bet pasakydavome ir klaidas, kurių neišvengiamai darėme. Kalbu apie skirtingus žmonės, bet tai labai susiję. Ji ilgai myli tą, kurį mylimuoju dabar vadinu aš.

Dar viena liūdna ir beprasmė diena. Gabrielė atsikvėpė. "Taip pasiilgau gyvenimo... Nors ką aš čia kalbu - aš jį turiu. Visas mano gyvenimas - Kamilė". Nuo tada, kai gimė dukrelė, merginai teko daug ištverti. Šeimos, draugų - visų aplinkinių reakciją į vienišą motiną. O kodėl ji vieniša? Gyvenimas taip norėjo. Dukrelės tėtis išėjo taip ir nesužinojęs, kad sukūrė stebuklą. Tos dienos buvo baisiausios Gabrielės gyvenime. Vieną dieną ji tiesiog išgirdo, kad jo nebėra ir nepatikėjo tuo. Nepatikėjo, kad likimas gali iš jos taip pasišaipyti, kad gali taip kankinti... O ji beveik tikėjosi, kad pagaliau bus laiminga... Ne, jiedu nemylėjo taip, kad negalėtų vienas be kito gyventi. Net nėra vienas kitam sakę to žodžio "meilė". Tiesiog būdavo kartu ir tada viskas atrodydavo paprasta bei aišku. Jie buvo jauni, nieko kito ir nereikėjo tikėtis. Viskas buvo nesudėtinga ir menkos studentiško gyvenimo problemos negalėjo gadinti viso gyvenimo. Dabar ji žino, kad tos dienos buvo gražiausios, nors kartais atrodydavo lyg didžiausias košmaras. Nuolatiniai vakarėliai, bemiegės naktys, o ryte - paskaitos. Po to vėl laikas kartu. Nevisad draugiški juokai, keisti komentarai, atrodė, kad nieko nebus, o judviejų santykiai tiesiog neįmanomi. Abu turėjo antrąsias puses. Bet kai vieną dieną Gabrielė sužinojo, kad Jis paliko draugę, apsidžiaugė. Dabar Jis galės būti mano - pagaliau. Deja... Likimas kartais mėgsta pajuokauti.

Aš visada tikėjau tuo, kad pasaulyje kiekvienas žmogus turi savo antrąją puselę. Kai ta antroji mano puselė atsirado, aš jos neatpažinau. Tik dabar žinau, kad tas žmogus visada bus mano širdyje ir tik jo akys švies mano kelyje. Tada buvo vasara. Išaušo nuostabus rytas, kuris man buvo kitoks nei kiti. Diena buvo ypatinga, nes manęs laukė daug naujų įspūdžių, jaudulio. Esu iš tų žmonių, kurie negali ramiai nusėdėti vienoje vietoje, tad lengvai sutikau draugės pasiūlytai avantiūrai - dalyvauti jos organizuojamame renginyje. Rodos, nieko ypatingo, tik pereiti podiumu jos modeliuotais drabužiais. Visi dalyviai buvo draugai ir pažįstami, tad eidama į mūsų pasirengimo kambarį nemaniau, kad pamatysiu visai nepažįstamą vaikiną. O jo buvo neįmanoma nepastebėti, nes jis šmaikščiai juokavo, kalbėjosi su visais. Kai susitiko mūsų akys, man širdis ėmė pašėlusiai plakti, galvoje išgaravo visos mintys. Bet greit atgavau šaltą protą, kadangi maniau, kad tokiems vaikinams kaip jis, aš nepatinku. Renginys baigėsi, visi atsisveikinome ir išsiskirstėme kas sau. Praėjo keli mėnesiai. Su drauge nusprendėme pašėlti naktiniame klube. Atėjusios greitai įsiliejome į minią ir į šokius. Besižvalgant mano akys užkliuvo už vienų akių, kurios žiūrėjo į mane. Tą akimirką negirdėjau muzikos, nejutau nieko, tik pašėlusiai man daužėsi širdis. Tą akimirką, rodės, kad aplink mane nieko nėra nei žmonių, nei sienų, tik tos akys, su mėlynom kibirkštėlėm, kurios mane taip pakerėjo.