Meilės istorijos

Nuosavas namas. Pirmojo aukšto kambarys. Ten aš - penkiolikmetė, romantiškų svajų prikimšta galva, trokštanti meilės, švelnumo, JO šilumos. JIS įeina, bet kažkaip ne taip, kaip visuomet, žengia tokiu žingsniu, lyg manęs nė nebūtų. Nors aš šalia, žvelgiu į JĮ. O JO žvilgsnis toks trumpas, bet tiek daug pasakantis: "Tu - niekas, esi man tuščia vieta". JIS žvelgia taip, tarsi manęs nė nematytų. O mano mažas pasaulėlis dūžta į šipulius. Širdis perverta skausmo ir JO abejingumo. Pabundu - tai tik sapnas. Deja, po savaitės tampantis realybe. JIS, JO draugas, draugo sesuo ir aš su pussesere susitinkam ant tilto, pajūry. Aš žvelgiu į JĮ tokiu deginančiu žvilgsniu, o JIS šaltai ir abejingai... Ir praeina pro mane, kaip sapne. Man jau septyniolika. O aš kasdien: tiek ryte, tiek įdienojus, tiek vakare galvoju apie JĮ - žmogų, pakeitusį mano gyvenimą taip, kad šiandien aš nebeatpažįstu savęs. Tapau tokia atšiauri, kad visus man bent kuo neįtikusius vaikinus siunčiu į visas pasaulio puses, atvirai juokiuosi iš man rodomo dėmesio. Nėra nė vieno man patinkančio žmogaus, nes nė vienas nepanašus į JĮ: tai ne tokio amžiaus, tai per žemas, tai per aukštas, tai ne žaliaakis, tai ne krepšininkas, tai nesimoko gerai, tai raštas ne toks gražus, tai ne gimnazistas, tai... Ir taip pasaka be galo. Iki pažinties su JUO nekenčiau sporto, o labiausiai - krepšinio. Dabar alpstu dėl šios sporto šakos. Žiūrėdama varžybas, visuomet prisimenu JĮ.

Tu nematei manęs. Tu nematei, kaip mano skruostus riedėjo ašaros. Jos buvo tokios didelės ir sūrios, ir taip degino veidą. Taip norėjosi dar daug ką pasakyti. Bet... neištarti žodžiai ištirpo kažkur manyje. Man taip buvo skaudu dėl mūsų išsiskyrimo. Bet gerai žinau - esu pati kalta. Galiausiai akys išdžiūvo, o aplink buvo tik nyki vienuma, kuri mane dar labiau slėgė. Taip norėjau tave matyti, išgirsti bent vieną žodį. Bet... Ir vėl viskas aptemo. Ašarotose akyse regėjau tik paskutinius tavo rašytus žodžius. Aš atleidžiu tau, nebepykstu. Gerai žinojau, kad manęs laukia bemiegė apmąstymų naktis. Galvodama, kaip aš įskaudinau ne tik tave, bet ir save, prisiminiau vienus žodžius: Gimsta žmonės kas vakarą, rytą, Taip kasmet, kas savaitę, kasdien... Vieniems nubrėžtas kelias laimingas. Vieniems skirta džiaugsmai ir linksmybės, O nesibaigianti naktis - tiems kitiems...

Pavasaris. Visi medžių ir krūmų pumpurai skuba džiaugtis pirmaisiais saulės spinduliais. Visų širdyse prasiskleidžia seniai pamiršti jausmai. Viskas atgyja. Visi prabunda iš gilios žiemos miegų. Tik jie niekada nebeatmerks savo mėlynų akių. Niekada jie negalės dalintis su visais savo džiaugsmu ir skausmu. Nebesidžiaugs jie saulės spinduliais. Niekada jų rankos nebeapkabins jiems artimų žmonių. Žydrūnė ir Vaidas draugavo daugiau nei 4 metus. Jų keliai susitiko, kai Žydrūnė su tėveliais atsikėlė gyventi į senelės namus. Jai tada buvo jau beveik 14 metų. Smulkutė, blyškaus, bet linksmo veido, mėlynų akių, šviesių plaukų buvo mažoji panelė. Jai sunku buvo palikti draugus ir išvažiuoti į kitą miestą, pradėti lankyti kitą mokyklą. Bet prie naujos klasės mergaitė greitai priprato. Visi buvo labai draugiški ir stengėsi padėti Žydrūnei pritapti prie naujos aplinkos, kad ji nesijaustų vieniša. Ji dar turėjo broliuką, kuris sudegė senuosiuose namuose. Todėl tėvai ir atsikraustė pas senelę, nes neturėjo kur gyventi, visas jų namas sudegė. Naujiems draugams pavyko jai padėti. Iš Žydrūnės veido niekada nedingo ta nuostabi šypsena. Vaidas buvo naujasis jos klasės ir suolo draugas. Jis jau pirmomis dienomis susižavėjo naujokėle. Jai taip pat patiko šis mėlynų akių juodaplaukis. Jie visada būdavo kartu. Pamažu jų draugystė vis labiau stiprėjo ir peraugo į nuostabų ir gilų jausmą - meilę. Atrodė, kad niekas niekada jų neišskirs.

Dabar galiu ramiai apie jį galvoti. Žiūriu į nespėjusias pajuosti raide ant akmens ir akies kampeliu matau "Jį". Žinau, kad ir kaip staigiai atsigręžčiau, jo ten nebus. Man kartais atrodo, kad jis skaito mano mintis ir mano ketinimą pasukti galvą atspėja greičiau ,nei kaklas paklūsta mano norui. Nesvarbu. Po Viliaus mirties jis visuomet su manimi. Vilius - kas kita. Kai sirgau plaučių uždegimu Vilius visada sėdėdavo prie manęs ir budėdavo. Tačiau kartą išėjęs iš ligoninės, jis jau nebegrįžo namo. Pėsčiųjų perėjoje jį užkabino raudonos šviesos nepastebėjęs vairuotojas. Nieko daugiau - užkabino veidrodėliu. Jis liko gulėti tenai ir niekas neskubėjo jam padėti. Po Viliaus mirties kasdieniniuose žygiuose mane pradėjo lydėti "Jis", kitiems nematomas draugas, kuris padeda sunkią akimirką. Vilius jį vadino Fantomu - supratau tai perskaičiusi jo dienoraštį. Fantomas, atrodo, lydėjo savo šeimininką nuo pat vaikystės ir gerai jį pažinojo. Turbūt darbas - padėti ir gelbėti - jis tą darė be priekaištų Iki tos lemtingos nakties, kai gulėjau mirties patale. Tada Vilius pasakė Fantomui palikti jį visam laikui ir globoti mane. Taip ir pasakė: "Eik pas Irmą. Jeigu ne - aš nusižudysiu ir tavęs neliks." Nežinau, ką Fantomas dabar galvoja. Ir ar gailisi. Negaliu Jo pasikviesti ir pasišnekėti kaip su senu Viliaus draugu. Nes matau Jį akies krašteliu ir tik čia - kapinėse. Kai ateinu prie Viliaus kapo, išsiverkiu, nes nieko daugiau jau padaryti negaliu.

Kai jis savo būsimąją žmoną sutiko pirmą kartą, pamanė, kad tik ši moteris gali atsakyti jam į klausimą, kamuojantį po netekties. Tą pačią naktį ji padarė jį laimingą. Tuo tarpu ji pamačiusi savo būsimą vyrą neįžvelgė jame jokio grožio, tačiau tą vakarą nieko geriau nebuvo, o jai buvo liūdna. Pirmasis vyras ją paliko, jis nusižudė, bet jis ją taip mylėjo, o ji - galbūt, tiesa, jis buvo už ją žymiai vyresnis... Ji visą laiką norėjo šokti, linksmintis, o jis ieškodavo nuošalesnės vietos, vienatvės. Bet jie stengėsi taikytis vienas prie kito. Tačiau kartą savo vyrą ji aptiko vonioje nusižudžiusį bei parašiusį keletą žodžių: "Atleisk. Aš suklydau." Ji niekaip negalėjo atsakyti, kodėl jis nusižudė. Ji jo neilgai gedėjo. Ne vienas guodė ją, bandydamas padėti jai atsakyti į klausimą, į kurį ji nepajėgė atsakyti. Daugelis tvirtino, kad jis nusižudė, nes pajuto, kad neišlaikys jos. Ji buvo jauna, graži, spinduliuojanti. Jis ja pasitikėdavo, net tada kai ji likdavo savo draugų apsuptyje nakčiai. Ir ji buvo ištikima. Tik po jo mirties ji pasikeitė, galvodama, kad tapus bloga ji galės pateisinti savo vyro poelgį. Pasitraukdamas iš gyvenimo, jos vyras paaukojo ją kitiems, ir ji aukojosi. Kol, atrodo, sutiko tą, su kuriuo jai buvo gera. Tačiau sužinojusi, kad naujasis draugas turi ir be jos draugių, puolė į liūdesį. Per keletą metų pažinusi daugybę vyrų, ji manė suaugusi ir pradėjusi suprasti gyvenimą. Deja.

Šioje vasaroje atsimenu mūsų vieną akimirką, kai ant rausvo rugpjūčio jūros kranto esu šalia tavęs. Abu buvome lyg ant sparnų, tartum per sapną. Žavėjausi jos kerinčiu žvilgsniu, nuostabiu balsu, skendau jos glamonėse. Ji atrodė tarsi liūdna, kažko laukianti, gal būt manosios meilės, kuri suteiktų jai laimės ir palaimos? Mudviejų meilė buvo tarsi smėlio pilis, kurią kartu statėm pajūryje. Nepaisant besibaigiančios vasaros bei nugramzdintos jau seniai į vandenį mūsų smėlio pilies, mudviejų meilė neišblėso ir tikiuosi greitai neišblės.

Jau buvo prasidėjęs man velnio tuzino ruduo, kai pagaliau išsipildė mano didžiausia svajonė. Mano draugas maždaug mano amžiaus, o gal net ir vyresnis. Jo garbanoti, ilgi ir juodi, tarsi anglis, plaukai beveik visiškai slėpė, nuolat žybčiojančias dvi nuostabias žvaigždutes - žvalias, rudas ir nuolat linksmas akis. O jo juokas buvo kerintis, net ir dabar jį girdžiu. Mes jau seniai buvom pažįstami, tad mūsų draugystei neiškilo jokių kliūčių. Kasdieną kartu žaisdavom, kalbėdavom ir eidavom pasivaikščioti. O kartais ir padainuodavom ar pašokdavom drauge. Kad jūs girdėtumėte, kaip pasakiškai jis dainuodavo!.. Tiesiog atsiklausyti negalėdavau. Daugiausia traukdavom duetu. Taip mums geriau sekdavosi ir ne bet kur, o gamtoje. Mes turėjome savo pamėgtą kalvelę prie Lietuvos upių motinos. Ten ir praleisdavom visą savo laisvalaikį. Jis buvo nepakartojamas, nepakeičiamas draugas. Abu buvom panašūs: mokėdavom išklausyti, paguosti ir saugoti paslaptis. Visi aplinkiniai manė, kad mūsų draugystės niekas negalėtų išskirti. Ir jie neklydo. Mes kartais susipykdavome dėl niekų, bet tai ir viskas. Greitai mūsų visi piktumai išgaruodavo ir mes vėl būdavome visur drauge. Bet kartą, likimas iškrėtė didelę ir skaudžią išdaigą. Jis taip netikėtai padovanojo man draugą, taip netikėtai jį ir atėmė (mano draugą partrenkė automobilis). O juk mes buvome tokie laimingi kartu. Kodėl gyvenimas toksai žiaurus?.. Kodėl jis atima visada tuos, kuriuos tu labiausiai myli?!.

Aš nežinau, ką aš noriu, man širdis sakė, o aš nežinojau ką. Ji kalbėjo keistus dalykus: ji sakė, kad myli. Kad vieną dieną ji sutiks kitą širdį, kuri išmokys ją plakti greičiau ir vienu ritmu. Vienas ritmas - viena didelė širdis. Ir aš jo nesuprantu... Aš maniau, kad meilės nėra šioj žemėj, meilė yra tik iliuzija, kurios nėra. Bet širdis man sakė: meilė yra. Meilė negali būti iliuzija, nes iliuzijas susikuriame patys, o meilę mums sukuria kiti, ir mes ja tikime. Tik vėliau mes ją paverčiame iliuzija. Tik tada aš supratau, ką mano širdis sako, ko ji nori. Ji norėjo tavo širdies. Gal jo širdis plaka dėl kitos širdies. O mano širdis sako: taip aš bijau. Tada meilė taps iliuzija, ir aš nesakysiu, kad myliu, o mano plakimas vis retės ir retės. Nebebus didelės širdies, o tik menkas, suglebęs mėsos gabalas, kuris pamirš plakti. Ar verta jai plakti? Tu man tyliai atsakei - ne. Ji išgirdo. Taip ir gyvenau aš, toliau tikėdama, kad meilė tik iliuzija. O kažkada tai man buvo gražus jausmas. Ir toliau gyvenu ir jaučiau, kaip rečiau ir rečiau kažkas manyje plakė. Mes nebesišnekėjome, nes neturėjome apie ką. Vieną dieną giliai krūtinėje aš pajutau skausmą. Supratau, kad tai buvo pats stipriausias, ir, deja, paskutinis plakimas. Man širdis plyšo. Liko tik tuštuma.

Parašyk, kad mane myli, parašyk - tyliai kartoju sau mintyse. Tiek kartų sakei, kad tau patinku. Bet tave turbūt gąsdina tai, kad tu net nežinai, kaip aš atrodau. Bet ne išvaizda meilėje svarbiausia. O Tadai, aš tave taip myliu, ir taip bijau tave prarasti. Bet vis dėlto tu man parašei, kad myli mane. Aš visa drebu iš laimės, iš jaudulio. Kokia aš laiminga... Po kiek laiko mes susitikome. Pirmieji susitikimai mane džiugino, nors ir nebuvo idealūs. Bet kuo tolyn, tuo blogyn. Neturėjome vienas kitam ką pasakyti, bet vis dėlto meilė neišblėso. Tu sakei, kad meilė, kaip vėjas užpučia mažą žvakės liepsnelę, taip įpučia gaisro liepsną. Ir dabar tave liepsnelė užgeso, o gaisras mano širdyje dar rusena... Bet kartą per mūsų susitikimą pasakei, kad niekad manęs nemylėjai. Tu net nenujautei, kiek skausmo šie žodžiai suteikė man. Šie žodžiai buvo tarsi smūgis į krūtinę, juk aš tave taip mylėjau. Nejučia mano skruostu nuriedėjo ašara, tai buvo skausmo ir liūdesio ašara. Tu neturėjai jos pamatyti, bet turbūt pamatei. Švelniai apglėbei mane ir padėjai galvą man ant peties. Kaip man tada norėjosi apkabinti tave ir išsiverkti lyg mažai mergaitei. Po kurio laiko dar keletą kartų susitikome tik pakalbėti. Sakei, kad tave erzino mano žinutės, mūsų susitikimai. Mes išsiskyrėm ramiai, be pykčių, kaip draugai. Tu stovėjai prie autobuso ir aš apkabinau tave ir pakštelėjau į skruostą, turbūt jau paskutinį kartą. Namo grįžau rami, dainavau mintyse, kad tik nereikėtų galvoti apie tave.

Ir vėl suklydau ir vėl "prašoviau pro šalį" ir vis per gerą savo širdį, kurią kaip likimo kryžių, gavau iš prigimties. Kaip džiaugiuosi ir mėgaujuosi kitų laime. Ir vis bandau save lyginti su kitomis, beviltiškai klausdama savęs: ką turi jos - ko neturiu aš, kuo aš blogesnė už kitas, o gal tiesiog jos moka gyventi ir neklysti, ko iš jų mielai išmokčiau aš? Dauguma mane smerks ir man prieštaraus, bet tai ką jums aprašysiu yra skaudi mano gyvenimo tiesa. Patikėkit manimi - rimtų, dorų, protingų vyrų nėra - arba jie savo šeimose gyvena, nerealiam pasaulyje egzistuoja, arba jie tėra tik muilo operose. Ir dėl to kaltos tik moterys: tik jų dėka vyrai išlepo, sugedo, tapo blogesni. Nes kiekvienas gali pasirinkti vieną iš dviejų: arba įsipareigojimai per amžius būti nepriklausomais ir džiaugtis laisve. Ne, aš jau niekada nieko nepamilsiu, ne, aš jau niekada netekėsiu - praradau viltį bet kuo. Kiekviena draugystė man tampa skaudžiu patyrimu. Nors mano vardas reiškia viltį, bet aš nepateisinau jo. Deja.

Imu į rankas pieštuką ir piešiu savo gyvenimą, kartais ryškų kaip vasaros saulė, kartais, atvirkščiai blankiai pilką. Kas galėtų pasakyti, jog gyvenu blogai. Tikriausiai šiandien nerasčiau nė vieno, kuris su rūpesčiu ištartų "man tavęs gaila". Atrodau linksma, plepi, energija trykštanti asmenybė. Net pati nesuvokiu, kodėl žmonėms nerodau kitos, visiškai skirtingos savo pusės. Eidama koridoriumi prisėdu prie lango, per kurį nieko gero nematau, bet vis tiek sukaupusi jėgas sėdžiu. Gal staiga susivoksiu savyje ir pasijusiu lyg Eldorado šalyje, niekieno neskriausta, neniekinta. Bet akimirka vėl atsimušė į prakeiktus Sezamo vartus ir neranda burtažodžio. Ne, ne visada tokia buvau. Atrodo dar visai neseniai, gal vakar, didelės žalios akutės žibėjo džiaugsmu, o kūnas alpėjo nuo sodrių, "prisirpusių" lūpų bučinių. Viskas buvo lyg pasakoj. Aš tąsyk savimi stebėdamasi supratau, kad galima esant nuogai jausti kiekvieną savo ir jo kūno ląstelę, kiekvieną judesį palydėti svaiginančia oro srove. Viską mačiau, viską girdėjau, savo rankose laikiau jo rankas. Norėjosi apsipilti karštu vandeniu ir įsitikinti, ar tikrai jaučiu, ar skauda. Buvau laiminga. Rytas negailestingas artėjo atsinešdamas pavasarines spalvas ir džiugesį, deja, man tai nerūpėjo. Nesidžiaugiau paskutinėmis akimirkomis - skubėjau išvykti. Tada dar nežinojau, jog išvykstu ilgam, o gal ir visam laikui. Praėjo visi metai. Skausmo kupini metai neatnešę nei laimės, nei džiugesio.

Tikėjau meile, džiaugiausi ja, gyvenimu. Buvau nerūpestinga, naivi. Jis tuo pasinaudojo. Kai jį pamačiau, gyvenimas man dar labiau ėmė patikti. Dėkoju likimui, kad man jį atsiuntė. Jis buvo tarsi angelas. Be galo gražus, o akys, tos akys, jos mane hipnotizavo. Vien į jas pažiūrėjus šiaušdavosi oda, o širdis galėdavo iššokti iš krūtinės. Kai jo rankos liesdavo mane, atrodė, kad kūną glosto šilkas. Jo glamonės priversdavo virpėti visas kūno ląsteles. Bučiniai degindavo. Bet...Bet visa tai patyriau ne aš viena.. Jo bute jį užtikau su kita. Su kita mergina Jis manęs nematė, aš tik raštelį palikau, kuriame parašiau: "Gyvenimas - tai trumpa mūsų egzistencijos akimirka, kurią reikia išnaudoti. Jei esi, ar kada buvai nuoširdus suprasi. Sudie." Nuo to karto aš jį mačiau tik kartą, mieste su ta pačia mergina. Juk sakoma, ką likimas sujungė, tą gali ir išskirti. Man taip ir atsitiko. Nesakau, kad nebetikiu meile, bet aš jos nebenoriu. Nenoriu.