„Meilės istorija”
Pavasaris. Visi medžių ir krūmų pumpurai skuba džiaugtis pirmaisiais saulės spinduliais. Visų širdyse prasiskleidžia seniai pamiršti jausmai. Viskas atgyja. Visi prabunda iš gilios žiemos miegų. Tik jie niekada nebeatmerks savo mėlynų akių. Niekada jie negalės dalintis su visais savo džiaugsmu ir skausmu. Nebesidžiaugs jie saulės spinduliais. Niekada jų rankos nebeapkabins jiems artimų žmonių.
Žydrūnė ir Vaidas draugavo daugiau nei 4 metus. Jų keliai susitiko, kai Žydrūnė su tėveliais atsikėlė gyventi į senelės namus. Jai tada buvo jau beveik 14 metų. Smulkutė, blyškaus, bet linksmo veido, mėlynų akių, šviesių plaukų buvo mažoji panelė. Jai sunku buvo palikti draugus ir išvažiuoti į kitą miestą, pradėti lankyti kitą mokyklą. Bet prie naujos klasės mergaitė greitai priprato. Visi buvo labai draugiški ir stengėsi padėti Žydrūnei pritapti prie naujos aplinkos, kad ji nesijaustų vieniša. Ji dar turėjo broliuką, kuris sudegė senuosiuose namuose. Todėl tėvai ir atsikraustė pas senelę, nes neturėjo kur gyventi, visas jų namas sudegė. Naujiems draugams pavyko jai padėti. Iš Žydrūnės veido niekada nedingo ta nuostabi šypsena. Vaidas buvo naujasis jos klasės ir suolo draugas. Jis jau pirmomis dienomis susižavėjo naujokėle. Jai taip pat patiko šis mėlynų akių juodaplaukis. Jie visada būdavo kartu. Pamažu jų draugystė vis labiau stiprėjo ir peraugo į nuostabų ir gilų jausmą – meilę. Atrodė, kad niekas niekada jų neišskirs.
Po 4 draugystės metų.
Artėjo nauji metai. Visi labai laukė tos dienos. Vaidas su Žydrūne planavo sutikti Naujuosius kartu su draugais miesto aikštėje.
Pagaliau toji laukta diena atėjo.
Vakare visi skubėjo į miesto aikštę. Prieš išeinant Žydrūnė, tarsi nujausdama nelaimę, nelabai norėjo išeiti, bet pasidavė Vaido įkalbinėjimams. Jie išėjo. Bet vienam iš jų tai buvo paskutinis vakaras.
Didysis miesto laikrodis rodė dar tik 23 val. Bet dauguma jau dabar šaudė fejerverkus, saliutus, petardas. Įkaušėliai mėtė tuščius butelius. Ir vienas jų pataikė tiesiai Vaidui į galvą. Jaunuolis parkrito. Žydrūnė puolė prie jo. Paguldė jo kruviną galvą sau ant kelių. Ašaros riedėjo per jos skruostus. Ir drėkino Vaido plaukus, kurie jau ir taip buvo permirkę nuo kraujo.
– Prašau, nepalik manęs.- jos lūpos tyliai jam šnibždėjo.-Nepalik manęs.
– Niekada. Aš visada būsiu su tavim. Aš.-Vaido lūpos sustingo nebaigusios visko pasakyti.
Laikas, tarsi, sustojo. Nei Žydrūnė, nei draugai nebegirdėjo, kaip laikrodis paskelbė Naujųjų metų pradžią.
Vaido tėvai apie sūnaus netekimą sužinojo praėjus kelioms valandoms po jo mirties. Jie negalėjo patikėti, kad daugiau jų berniukas niekada nebepravers namų durų.
Po 2 mėnesių.
Net praėjus dviems mėnesiam po Vaido laidotuvių, Žydrūnė niekaip negalėjo atsigauti. Ją sukrėtė draugo netektis. Ji nebepajėgė ir toliau džiaugtis gyvenimu. Mergina per naktis nemiegojo, o tik sėdėjo prie lango ir vis laukė, kada ateis jos Vaidas.
Vieną naktį jai pasigirdo, kad Vaidas ją šaukia, kad kviečia eiti pas save. Žydrūnė nieko nelaukusi, nors buvo skausmo ir nemigos naktų nualinta, nubėgo prie devynaukščio namo, atsistojusi ant stogo krašto smarkiai užsimerkė ir sušuko:
– Aš ateinu! Dabar mes visada būsime kartu! Daugiau mūsų niekas niekada neišskirs!
Ji šoko žemyn nė kiek nesudvejojus.
Dabar klasėje stovi tuščias suolas. Kiekvieną dieną draugai uždega ant jo dvi žvakutes. Nors ir artėja egzaminai, išleistuvės, bet nė viename veide nematyti šypsenų. Nes du brangiausi draugai jau niekada nebeatvers klasės durų. Jie nebegirdės paskutinio skambučio, nes jį jau girdėjo. Jis nuaidėjo jiems jau seniai.
Dabar tik du smėlio kauburėliai supilti vienas prie kito. O jiems aukštai padangėje skamba vyturio giesmė.
Jie vėl kartu. ir šįkart – amžiams.
