Pavasaris. Visi medžių ir krūmų pumpurai skuba džiaugtis pirmaisiais saulės spinduliais. Visų širdyse prasiskleidžia seniai pamiršti jausmai. Viskas atgyja. Visi prabunda iš gilios žiemos miegų. Tik jie niekada nebeatmerks savo mėlynų akių. Niekada jie negalės dalintis su visais savo džiaugsmu ir skausmu. Nebesidžiaugs jie saulės spinduliais. Niekada jų rankos nebeapkabins jiems artimų žmonių. Žydrūnė ir Vaidas draugavo daugiau nei 4 metus. Jų keliai susitiko, kai Žydrūnė su tėveliais atsikėlė gyventi į senelės namus. Jai tada buvo jau beveik 14 metų. Smulkutė, blyškaus, bet linksmo veido, mėlynų akių, šviesių plaukų buvo mažoji panelė. Jai sunku buvo palikti draugus ir išvažiuoti į kitą miestą, pradėti lankyti kitą mokyklą. Bet prie naujos klasės mergaitė greitai priprato. Visi buvo labai draugiški ir stengėsi padėti Žydrūnei pritapti prie naujos aplinkos, kad ji nesijaustų vieniša. Ji dar turėjo broliuką, kuris sudegė senuosiuose namuose. Todėl tėvai ir atsikraustė pas senelę, nes neturėjo kur gyventi, visas jų namas sudegė. Naujiems draugams pavyko jai padėti. Iš Žydrūnės veido niekada nedingo ta nuostabi šypsena. Vaidas buvo naujasis jos klasės ir suolo draugas. Jis jau pirmomis dienomis susižavėjo naujokėle. Jai taip pat patiko šis mėlynų akių juodaplaukis. Jie visada būdavo kartu. Pamažu jų draugystė vis labiau stiprėjo ir peraugo į nuostabų ir gilų jausmą – meilę. Atrodė, kad niekas niekada jų neišskirs.

Jau buvo prasidėjęs man velnio tuzino ruduo, kai pagaliau išsipildė mano didžiausia svajonė. Mano draugas maždaug mano amžiaus, o gal net ir vyresnis. Jo garbanoti, ilgi ir juodi, tarsi anglis, plaukai beveik visiškai slėpė, nuolat žybčiojančias dvi nuostabias žvaigždutes – žvalias, rudas ir nuolat linksmas akis. O jo juokas buvo kerintis, net ir dabar jį girdžiu. Mes jau seniai buvom pažįstami, tad mūsų draugystei neiškilo jokių kliūčių. Kasdieną kartu žaisdavom, kalbėdavom ir eidavom pasivaikščioti. O kartais ir padainuodavom ar pašokdavom drauge. Kad jūs girdėtumėte, kaip pasakiškai jis dainuodavo!.. Tiesiog atsiklausyti negalėdavau. Daugiausia traukdavom duetu. Taip mums geriau sekdavosi ir ne bet kur, o gamtoje. Mes turėjome savo pamėgtą kalvelę prie Lietuvos upių motinos. Ten ir praleisdavom visą savo laisvalaikį. Jis buvo nepakartojamas, nepakeičiamas draugas. Abu buvom panašūs: mokėdavom išklausyti, paguosti ir saugoti paslaptis. Visi aplinkiniai manė, kad mūsų draugystės niekas negalėtų išskirti. Ir jie neklydo. Mes kartais susipykdavome dėl niekų, bet tai ir viskas. Greitai mūsų visi piktumai išgaruodavo ir mes vėl būdavome visur drauge. Bet kartą, likimas iškrėtė didelę ir skaudžią išdaigą. Jis taip netikėtai padovanojo man draugą, taip netikėtai jį ir atėmė (mano draugą partrenkė automobilis). O juk mes buvome tokie laimingi kartu. Kodėl gyvenimas toksai žiaurus?.. Kodėl jis atima visada tuos, kuriuos tu labiausiai myli?!.