"Draugas"
Jau buvo prasidėjęs man velnio tuzino ruduo, kai pagaliau išsipildė mano didžiausia svajonė. Mano draugas maždaug mano amžiaus, o gal net ir vyresnis. Jo garbanoti, ilgi ir juodi, tarsi anglis, plaukai beveik visiškai slėpė, nuolat žybčiojančias dvi nuostabias žvaigždutes - žvalias, rudas ir nuolat linksmas akis. O jo juokas buvo kerintis, net ir dabar jį girdžiu. Mes jau seniai buvom pažįstami, tad mūsų draugystei neiškilo jokių kliūčių. Kasdieną kartu žaisdavom, kalbėdavom ir eidavom pasivaikščioti. O kartais ir padainuodavom ar pašokdavom drauge. Kad jūs girdėtumėte, kaip pasakiškai jis dainuodavo!.. Tiesiog atsiklausyti negalėdavau. Daugiausia traukdavom duetu. Taip mums geriau sekdavosi ir ne bet kur, o gamtoje. Mes turėjome savo pamėgtą kalvelę prie Lietuvos upių motinos. Ten ir praleisdavom visą savo laisvalaikį. Jis buvo nepakartojamas, nepakeičiamas draugas. Abu buvom panašūs: mokėdavom išklausyti, paguosti ir saugoti paslaptis. Visi aplinkiniai manė, kad mūsų draugystės niekas negalėtų išskirti. Ir jie neklydo. Mes kartais susipykdavome dėl niekų, bet tai ir viskas. Greitai mūsų visi piktumai išgaruodavo ir mes vėl būdavome visur drauge. Bet kartą, likimas iškrėtė didelę ir skaudžią išdaigą. Jis taip netikėtai padovanojo man draugą, taip netikėtai jį ir atėmė (mano draugą partrenkė automobilis). O juk mes buvome tokie laimingi kartu. Kodėl gyvenimas toksai žiaurus?.. Kodėl jis atima visada tuos, kuriuos tu labiausiai myli?!.
