Kategorija: Meilės istorijos

Į nežinią tvirtu žingsniu

Į nežinią tvirtu žingsniu
Einu rudens lapais apsnigtu taku. Jie man groja liūdną, ilgesingą muziką. Kiekvieno žingsnio prisilietimas prie jų, tarsi gitaros stygų suvirpėjimas. Tik čia visos "stygos" išgauna vienodą garsą, tačiau tuo pat metu ir visiškai skirtingą. Bet aš jų negirdžiu. Nes girdžiu vien tik tuštumą. Visai netikėtai atsirandu prie upės. Ta pati upė, tas pats krantas. Tik vanduo jau kitas. Tas, kuris ka tik buvo čia, dabar jau yra ten. Kažkur, kitur... Bet aš to nematau. Nes matau vien tik tuštumą. O tuštuma - tai...

Laiminga pabaiga būna tik pasakose

Laiminga pabaiga būna tik pasakose
Pastarosiom dienom vaizdai, iš mūsų buvimo kartu, prieš akis lyg filme pagreitintam tik sukasi, sukasi, bėga. Mūsų pieva, maudynės ežere, kai lipant nuo kalno, pirmąkart paėmei mane už rankos, kai guliu skaitydama knygą kambary, ir tu įeini netikėtai ir mes mylimės nors aplink namuose pilna žmonių, kai tu sėdi mano virtuvėje priešais mane, ir geri mano paruoštą kavą iš mano mažų porcelianinių puodelių, ir kai aš pasipūtus bandau vaidinti, kad pykstu ant tavęs dėl mūsų tokių santykių, o tu sėdi žiūri į mane...

Žinau…

Žinau...
Žinau, kad tu klausai... Žinau, kad nori suprast ką tau jaučiu. Kai eini pro mane tiesiog jaučiu kaip nori prieiti, apkabinti, ištarti myliu... Žinau, nes tai jaučia mano širdis, kuri plaka tik dėl tavęs. Nei aš nei tu neišdrįstam... Gal todėl, kad tai pirmoji mūsų meilė. Gal todėl, kad bijom savo jausmų ir norim juos paslėpt. Tačiau nei man, nei tau nieko neišeina. Viską išduoda mūsų akys, lūpos, širdis, kūnas. Niekaip negaliu nuleisti nuo tavęs akių, lūpos taip pat nori tarti tą stebuklingą...

Kokia sunki meilės kaina…

Kokia sunki meilės kaina...
Nebėr manęs tik tas, ko aš nenoriu.... Su neapykanta, pagieža mes žengiam į rytojų... Gal dalelę savęs tu atrasi iš naujo, o gal kažkas tau padės atsistot ant kojų? Nebetikiu savim, klupiu prieš svetimą altorių... Nebematau savęs, nebeužuodžiu kvapo, nebejaučiu to jausmo... o štai ir lapai krenta ant manęs. Šalta. Lyja lietus, dargana. Nepažįstamas balsas sako, kad viskas dar tik prieš akis, o jau dabar nebegaliu, jau dabar trūksta oro. Negaliu. Per sunku gyventi. Viskas ką jaučiau padovanojau tau, pradingo, nebėr. Tavo žodžiai,...

Mano vienintelis žmogau

Mano vienintelis žmogau
Dabar liko tik ašaros ir į šukes subyrėjusi širdis. Aš į pasaulį negaliu žiūrėti tiesiai, sutikdama gyvenimo kliūtis. Dabar aš į viską žiūriu per skausmo prizmę, kuri iškreipia mane supantį pasaulį. Tai vis per Jį. Kam tada reikėjo sakyti tuos žodžius, kurie man atrodė tarsi plaukiantys iš širdies gelmių, jie mane glostė savo švelnumu, nelyginant mylimo žmogaus švelnių rankų. Jis mane lepino ir mylėjo, kaip greitai visa tai išblėso - o kaip skaudu man prisiminti! Dabar tie žodžiai tokie sentimentalūs ir nereikšmingi. Kam...

Mergaitė liūdnom akim

Mergaitė liūdnom akim
Nežinau kodėl šį vakarą vėl prisiminiau tave... Nežinau kodėl akyse vėl sublizgėjo ašaros, o širdį užliejo tas žudantis jausmas... O jei viskas būtų galėję būti kitaip. Jei tik būtum rimtai į mane žiūrėjęs... Būtų sutaupyta tiek bereikalingai išlietų ašarų, būtų išvengta tiek skausmo, nevilties... Tu net neįsivaizduoji kaip tave mylėjau. Būčiau nedvejodama atidavus visą gyvenimą už dar vieną dieną su tavimi, bet matai kaip gavosi... Tu įsiveržei į mano gyvenimą atnešdamas man meilę, laimę... Tačiau vos atėjęs, išėjai ir išsinešei viską. Tą pačią...

Pasiilgau tavęs

Pasiilgau tavęs
Labas, žinai, būna tokių momentų, kai pasiilgsti kažko nepažinto... šiandien pasiilgau tavęs.... o gal greičiau nieko... ir nejaučiu dar to, tarsi per dilgėles einant basomis, jausmo... to jausmo, kai niekas nepalietė, o tau kūnu bėga tokie šiurpuliukai, tarsi tave kas iš tiesų liestų, bet nebūtų tavo.... gal taip visą gyvenimą ir ilgesiuos kažko svajoto, bet nesant tikro... galbūt mintimis kursiu romantikos gaidas, o realybės kaukėje nemirktelsiu nė vienu jausmu.... kaip ir šiandien žengiant prieš visuomenę, veide sustingęs šaltis ir abejingumas priverčia praeivius trauktis......

Noriu mylėt

Noriu mylėt
Vėlus vakaras... Tyla... Dar karts nuo karto sukapsi lietaus lašeliai į langą. Aš viena. Už lango sklaidosi niūrūs debesys, atnešę lietų. Pasirodo dailusis mėnulis, pilnatis. Kambaryje plevena žvakių liepsnelės. Susimąstau. Kas darosi mano galvoje? Sumaištis. Prisiminimai, prisiminimai apie tave, kurie nepalieka manęs. Atrodo gyvenimas lekia, vos spėji paskui jį... Bet tu paskui mane, kodėl nepaleidi manęs? Susitikome gana neįprastoje vietoje - bažnyčioje. Pajuokavom, persimetėm keliais žodžiais ir pasukome savo keliais. Bet likimas krėtė pokštus. Jau kitą dieną mes buvome vėl drauge. Tas vakaras...

Jam

Jam
Dykuma... Didžiulė, beribė, karščiu alsuojanti smėlio jūra, vis labiau ir labiau kankinama deginančios saulės ir spindulių... Žmogus... Keliaujantis per ją pavargęs ir išsekęs, atrodytų, beprarandąs viltį ir norą gyventi... Išsekintas jo kūnas, sunkiai judantis ir neklausantis jo paties norų ir minčių padėti jam... Ir staiga žmogus pamato karščio nualintuose smėlynuose oazę... - Valio! Aš išgelbėtas! Aš dar gyvensiu... - sušunka žmogus ir skuba link jos. Jo žingsniai greitėja, keleivis turi tikslą - tikisi ten rasti vandens... Vanduo suteiks jam jėgų... Jis galės toliau...

Raganiui

Raganiui
Ir viskas prasidėjo nuo tos gražios vasaros... Nuo lietaus kuris lijo ne iš dangaus, bet iš indų. Kai pajutau širdy apsigyvenusį naują jausmą, pamaniau, kad tai tik laikina, kad viskas praeis, bet deja suklydau...Tas jausmas vis augo ir augo, kol galiausiai mus suvedė taip, jog dabar negalim vienas be kito. O buvo visko ir ašarų ir negandų ir juoko ir pykčio... Tiek daug įveikią nepasiduokim dabar. Noriu, kad žinotum ir niekuomet nepamirštum keletą dalykų. Žinok, kad myliu tave ne už tai, kad gražiai...