Kategorija: Meilės istorijos

Mylėti, tai iš naujo gimti... Mylėti, tai žiūrėti dviem širdim ta pačia kryptimi..bet kartais meilė skaudina, virkdo.. Mano meilė Tau yra tyra... Nuoširdi... Neišgalvota... Bet myliu tik aš, myli tik mano širdelė... Tu žinai, kad aš tave myliu labiau už savo gyvenimą...Tu buvai mano pirmas bučinys, kurį prisimenu kas kart išvydusi tave...Tu esi mano pirmoji meilė.. Be tavęs man viskas kas gražu ir spalvota atrodo niūru ir tamsu..O aš vis myliu... Myliu tave beprotiškai... Sunku mylėti tave... jaučiu, kad be tavęs man žemė...

Meilė... man tas žodis tapo kasdienybė, lyg plaučiau indus, ar šluočiau kambarį. Tas žodis tiesiog prarado savo galią, tyrumą. Svaiginančios akimirkos – nusėtos dulkėmis it senos knygos lentynoje senolių kambary - tokios užmirštos ir niekam nebeįdomios. Ateities krištole matyti tik tamsi bekraštė erdvė. Iš to kas liko - tik nežmoniškas galvos skausmas. Viskas baigta. Tarytum bučiau iš anksto tam pasiruošusi, nes nei viena ašara nenuriedėjo skruostu... Atsimenu laikus, kai kentėjau ir karčias ašaras rydavau, nes man nebuvo galima verkti jo akyse, aš negalėjau...

Ta netikėta naktis suvedė mus ir pakeitė mūsų likimus Nuo to laiko mes kartu, nuo tos nakties kai ištarėm "labas", nors visko būta ir skaudžių išsiskyrimų, ašarų, pykčio, pavydo, ambicijų, tačiau iki šiol išliko skardus juokas, šiluma, rūpestis, ir svarbiausia jausmai. Su kiekviena diena jie stiprėja ir auga. Galiu drąsiai pasakyti - myliu tave, mėnuli, mano. Nesu aš angelas, tačiau ir ne blogiausias velnias, prisipažinsiu ne visada moku ir sugebu suprasti tave, pasakyti būtent tai ko tą minutę tau labai reikia, kad kartais...

Buvo ruduo. Medžiai žarstė savo auksinius lapus, jie net neįtarė, kad laikui bėgant pavirs į pilkus, kojom mindomus ir nepastebimus. Neįtarė, kad jų laimė yra laikina, kad už metų juos pakeis kiti-auksiniai, taip pat besišypsantys lapai. Jie net neįtarė... Neįtariau ir aš, kad į mano gyvenimą ateis žmogus, kuris sujauks viską, kas buvo iki tol, kad privers jausti kažką tokio tyro ir gražaus. Neįtariau, kad mano širdis taip stipriai prisiriš prie kitos širdies, neįtariau, kad galiu būti tokia laiminga. Tuomet tikriausiai pirmą kartą...

Viltis - sapnas nemiegant. Patikėk tuo! Visi patikėkit tuo! Nes aš tuo patikėjau. Jei tuo tikiu aš, tai visi tuo turi tikėti. Visi... Su didele viltimi važiavau vakar i Kauna. Su milžinišku tikėjimu... Visą širdį užvaldė laukimas, nuojauta, kad turi įvykti kažkas neįprasto. Su laime, nerimu įsijungiau kompiuterį. Vos įžengus i kibernetinį pasaulį tikėjau surasti tave. Koks aš kvailys! Bėgu nuo tų minčių, bet negaliu pabėgti. Labiausia bijau to, kad tai man visai naujas jausmas. Aš su daugeliu panelių norėjau suartėti, aš ir...

Pilki medžiai, pilka žolė, pilkas kambarys. Pilkas mano pasaulis. Viskas pilka! Tik tyla neaiškios spalvos. Tikriausiai ji juoda. Mano lūpos vėpčioja, bet negirdžiu savęs. Kalbu, juokiuosi, bet negirdžiu savęs. Girdžiu tylą. Rankomis užsidengiu galvą, blaškausi po kambarį. Atsimušu į sieną, suklumpu kampe. Po truputį rimstu. Įsikniaubiu į patį kampą, užsidengiu ausis, užsimerkiu ir tūnau ten ilgai. Ilgai... Kas čia? Girdžiu neaiškius garsus. Nesuvokiu, nesuprantu, kur esu. Turbūt miegojau. Ir tikriausiai gana ilgai. Nedrąsiai atsimerkiu. Aplinka įprasta. Kambarys, primėtytas skarmalų, sulūžusi sofa ir mažas...

Mano skruostu tyliai nukrito ašara, tiesiai jam ant rankos. Bet jis nusisuko ir nuėjo. Aš nulenkusi galvą dar ilgai stovėjau, medžiai man dainavo ,praskrisdami paukščiai priminė, kad artėja žiema. Dideli, sunkūs lašai krito ir krito, dužo ant juodo asfalto. Skausmas gniaužė kvapą, o aš vis verkiau... bet tą akimirką, kai mano ašara nukrito jam ant rankos, jis nežymiai suspaudė savo kumštį. Ta ašara nuriedėjo jo ranka ir paskendo lietuje. Dabar lietus, rytoj sniegas, poryt tušti lapai man primis jį. Akimirka, ir mes jau...

O tai buvo likimo dovana... jis man dovanojo tavo akis, tavo šypseną ir tavo jausmus tavo meile... meile, meilę kuri atrodė tokia kilni, tokia švelni, tokia... kuri nieko nereikalauja, tik duoda... Aš buvau laiminga, aš buvau beprotiškai laiminga, kai galėjau mylėti ir jaustis mylima... atrodė tas jausmas lydės visą gyvenimą ir visas liūdesys, visi neramumai liko praeityje, juk šalia manęs buvo tik nuostabūs žmonės: tu ir geriausia draugė, draugė iš didžiosios raidės... Dienos bėgo greitai, vos spėjome gyventi ir džiaugtis, juk tai buvo...

Buvo paskutinė vasaros diena, žiūrėjau į žvaigždėtą dangų ir riedėjo ašaros, kodėl? todėl kas baigėsi vasara ar todėl kad visą vasarą Tavęs nemačiau? hm... nežinau... prieš 10 dienų buvo svarbiausia mano šventė... sukako 18metų, o Tu manęs nesugebėjai pasveikinti... visa tą dieną tik ir laukiau Tavo žinutės arba skambučio... deja taip ir nesulaukiau... Visa vakarą verkiau... niekada negalvojau kad gali pamiršti... Labai Tavimi nusivyliau... atrodo visai nesenai buvo viskas gerai mūsų santykiuose, ir taip staigiai viskas nutrūko... Kodėl? kaltint save, Tave, ar aplinkinius?...

Jis patraukė mano dėmesį tą varžybų dieną, kai pataikė i krepšį nuo tritaškio linijos. Komandos draugai plojo ir sveikino jį, tačiau aš tik sėdėjau... įsmeigusi žvilgsnį. Keista, kad visus jo komandos draugus aš seniai pažinojau, o jis manęs nedomino... iki tos dienos. Net pati nesupratau kas mane taip traukė prie jo. Juk jo visai nepažinojau. Esu skaičiusi knygoje, kad meilė yra tada, kai pamačiusi žmogų jauti, kaip tave užlieja kažkas švelnaus ,ir atrodo tik norisi bėgti ir iš visų jėgų šaukt, kaip gera...