Meilė

Parašyk apie meilę... Aš? Kodėl aš? Aš nežinau, nesuprantu, apskritai jau seniai neberašau. Dar apie meilę. Tik jau ne aš. Patys nežino, ko prašo. Juk puikiausiai apie tai galėtų parašyti kokie televiziniai „aklų pasimatymų“ planuotojai. Jie tikrai viską išmano nuo A iki Z. O aš – ketureilių kalinys, grafomanijos tėvas, romantiškai praskydęs šešėlių gaudytojas. Ką aš galiu pasakyti apie meilę?.. Amžinas klausimas – kokio gylio ir pločio praraja tarp įsimylėjimo ir meilės? Kokius sparnus reikia užsiauginti, kad perskristum šį, rodos, neįveikiamą atstumą? Drįstu klausti, nors žinau, kad būsiu apkaltintas egoizmu, infantiliškumu ir visišku realaus gyvenimo neišmanymu. Tačiau ar valentiniškų širdučių klijavimas nėra bandymas perskristi tą prarają? Manote, sparnai iš lipdukų mus išlaikys? Ne, ne, nesiruošiu vaidinti pikto ir pagiežingo moralisto, taip pat nesistengiu ciniškumu ir ironija sužlugdyti meilės idėjos (ačiū Dievui, tai dar niekam nepavyko). Noriu tik aprašyti prarają, nes ne kartą esu ten buvęs. Mąstydamas apie tai, ką myliu, galėčiau prasitarti – labai myliu lietų, rūke skendintį savąjį miestą ir netgi... myliu žmones, bent jau stengiuosi, nors juos mylėti sunkiausia. Čia galima kirste nukirsti: „Meilės yra daug rūšių, ne apie tai kalbi, bičiuli“. Tik kažkodėl man meilė viena. Nemoku skirstyti – čia seksas, čia meilė, o čia tik pagarba ar švelnumas... Išties prisipažinsiu – bijau įsimylėti, nes jaučiu, kad mano sparnai per silpni bedugnei perskristi.

Taip gyvenau sau ramiai tris savaites. Girdžiu, kaip dunda traukiniai, drebindami žemę, matau kaip naktį čia nešviečia žibintai, o balandžiai peri kaiušinius mano balkone. Esu mergaitė žalia suknele, laukianti ateities. Taip, sakau, ir gyvenu tris savaites, nesuprasdama, kas čia dabar vyksta. Ogi, nieko ir nevyksta. Laukiu ir laukiu, nereikia man nei pinigų, nei ypatingų linksmybių. Bet gal galėčiau jus įsimylėti? Jums nieko nereikės daryti. Tikrąją to žodžio prasme - jums tereikės egzistuoti. Aš rasiu, kuo žavėtis, kas mane žavės ir sužavės. Nesijuokite, juk tai labai paprastas dalykėlis. O planas toks. Gyvenu pereinamajame laikotarpyje, kuriame susipina praeitis, dabartis ir ateitis. O iš tikrųjų labai pasiilgau praeities, ir gyvenu ateitimi. O dabarčiai labai trūksta jūsų, mielasai. Gal galėčiau jus įsimylėti? Įsimylėčiau jus, ir jūs gal net nesužinotumėte to arba, dar geriau - mes būtumėme matęsi tik vieną kartą. Ir …(čia geriausia dalis)… aš jus įsimylėčiau tik vienam mėnesiui. Ką jūs manote? Gal galėčiau jus įsimylėti, m? Debesys kybo, griaudėja naktimis, ir tik kai pradeda lyti rugpjūčio vidury - visi kaip susitarę skelbia: Ateina ruduo. Aišku, kad ateina, aišku, kad viskas bus kitaip, nei prieš metus. Ir akivaizdu, kad aš jau nebe Vilniuje ir nebe vilnietė. Ir nepaaiškinamais žodžiais pasiilgau visų ir visko. Net ir jūsų, brangusai.

Jeigu norite jums patikusiam vyriškiui padaryti gerą įspūdį, perdaug nesijaudinkite nei dėl pokalbio turinio, nei dėl savo išvaizdos. Anot psichiatro Raj Persaud, egzistuoja psichologinis triukas, kurio pagalba galite priversti kiekvieną vyriškį jus įsimylėti. Svarbiausia - kaip nors sužinoti savo „aukos“ mėgstamą emociją, po to paprasčiausiai suteikti vyriškiui galimybę labai stipriai ją išgyventi. Sakykime, norite sugundyti psichiatrą. Na, psichiatrai mėgsta, jeigu kas nors pastebi jų įžvalgumą. Vadinasi, jeigu sutikote psichiatrą ir, bendraudami su juo, leidžiate jam suprasti, kad jis yra ypatingai įžvalgus, tai labai panašu, kad psichiatras stengsis užmegzti su jumis ilgalaikį ryšį. Taip atsitiks, jeigu jums pavyks užtikrinti, kad jūsų draugijoje jis jaustųsi įžvalgesnis, negu bendraudamas su kuo nors kitu. Viena pastaba: nebūkite neišmanėlė tiesiogiai girdama jį už minėtą jo savybę. Bendraujant su jumis jam turėtų užgimti jausmas, kad jo įžvalgumas yra nuostabus ir visados laukiamas. Jeigu norite būti pakviesta į pasimatymą, tai atminkite, kad drovumas nėra kliūtis. Dažniausiai tai būna privalumas. Buvo atlikta daugybė tyrimų, kurie patvirtino, kad drovumas yra ypatingai patraukli savybė. Pripažįstama, kad ši savybė dažnai patrauklesnė, negu drąsos demonstravimas. Apklausos rodo, kad apie 50 procentų žmonių laiko save droviais. Drovumas veikiau suartina su kitais, o ne atitolina nuo jų.

Meilės nesukursi. Ji nutinka. Yra žmonių, kurie niekada nepatyrė, kaip širdis netikėtai ir pilnai atsiveria kitam žmogui. Kiti kasdieną jaučia stiprius teigiamus ir neigiamus jausmus. Įsimylėti labai rizikinga: įsijungia baimė, kad būsi atstumtas ar apgautas, prarandama kontrolė. Psichologas A. Louen tvirtina, kad atsidavimo momentu trumpam atsiveria ego ribos ir įvyksta chaotiškas susiliejimas su kitu žmogumi, kuris primena vaisiaus būseną motinos gimdoje ir visiškai pašalina atskirumo pojūtį. Jausmai ir taisyklės tarp vyro ir moters susiformuoja per pirmas 15 bendravimo minučių, bet kai pabunda meilė, šis pirmas įspūdis pamirštamas. Mylimasis ima atrodyti tiesiog nuostabus, o po to paaiškėja, kad savo charakterio trūkumais jis skausmingai primena mūsų ankstesnius partnerius, su kuriais santykiai jau sužlugo. Būna, kad pirmą kartą pamatytas būsimas mylimasis padaro blogą įspūdį, vėliau šis užsimiršta, bet po keleto metų vėl išryškėja pirmą kartą susitikus įžvelgtos savybės, kurių mylint nenorėta matyti. Buvo atliktas eksperimentas: grupė atsitiktinai surinktų žmonių mėnesį turėjo imituoti šeimyninį gyvenimą. Po šio eksperimento nemaža dalis jų sukūrė tvirtas šeimas. Tai primena situaciją, kai anksčiau patrnerius parinkdavo tėvai. Dalis tokių šeimų irgi sėkmingai gyvendavo. Pasirodo, kad įsimylėjimas –lengviausias bet toli gražu ne labiausiai užtikrintas būdas užmegzti santykius. Kodėl mylimasis tampa toks gražus?