Apie meilę be atsako..
Šiandien vadinamoji MEILĖS diena. Žinoma, smagu ir gera jau vien dėl to, kad šiandien visi turbūt šiek tiek geresni nei kasdien, pasako daugiau gražių žodžių savo artimiesiems ir šiaip bent jau būna be agresijos.. Tačiau būten šiandien man norisi pamąstyti apie kitą meilės pusę. Štai kokias mintis apie meilę be atsako radau knygoje “Širdies nerimas” , kurią parašė Stefan Zweig ( 1881-1942). Būdamas jaunas ir neprityręs, aš ligi tol vis maniau, kad didžiausia žmogaus širdies kančia yra meilės troškimas ir ilgėjimasis. Tačiau dabar pradėjau suprasti, kad yra dar kita, galbūt net nuožmesnė kančia negu ilgėtis ir trokšti meilės, būtent: būti mylimam prieš savo valią ir negalėti atsiginti nuo tos atakuojančios aistros. Matyti, kaip šalia tavęs savo jausmo ugnyje žūsta žmogus, ir žinoti, kad tu nieko negali jam padėti, kad esi bejėgis ištraukti jį iš tos liepsnos. Kas pats nelaimingai myli, tas kartais dar gali pažaboti savo aistrą, nes jis yra ne tik savo kačios auka, bet kartu ir jos šaltinis; jeigu įsimylėjėlis negali nugalėti savo aistros, tai jis bent žino, kad kenčia dėl savo kančios. Bet nėra išsigelbėjimo tam, kas yra mylimas, o nemyli, nes tada ne nuo jo priklauso tos aistros mastas ir ribos, ir kai žmogus yra kito geidžiamas, jo paties valia tada nieko nereiškia. Turbūt tik vyras gali visiškai pajusti tos padėties beviltiškumą, nes tik jis, priverstas priešintis, jaučiasi kartu ir auka, ir kaltininkas.