Meilė

O tai buvo likimo dovana... jis man dovanojo tavo akis, tavo šypseną ir tavo jausmus tavo meile... meile, meilę kuri atrodė tokia kilni, tokia švelni, tokia... kuri nieko nereikalauja, tik duoda... Aš buvau laiminga, aš buvau beprotiškai laiminga, kai galėjau mylėti ir jaustis mylima... atrodė tas jausmas lydės visą gyvenimą ir visas liūdesys, visi neramumai liko praeityje, juk šalia manęs buvo tik nuostabūs žmonės: tu ir geriausia draugė, draugė iš didžiosios raidės... Dienos bėgo greitai, vos spėjome gyventi ir džiaugtis, juk tai buvo gražiausi gyvenimo metai... ir tas troškimas buti kartu buvo toks stiprus ir atrodė kad mūsų meilės paukštis niekada nežus, deja... ten kur geriausi draugai, ten didžiausi gyvenimo skausmai... ir kas galėjo pamanyti, kad tas nuostabių akių vaikinas, to tyro veido angelas mane išduos su... su geriausia mano drauge... tada po kojų skyrėsi žemė, dangus visada buvo pilkas, o už kiekvieną minutę praleistą kartu, aš turėjau sumokėti skausmu... žinau, tu norėjai sugrįžti, sakei suklydai, sakei kad myli, deja... Dabar aš suprantu, kad ta likimo dovana buvo ne dovana, o likimo išbandymas, kai turėjau pasirinkti tave ar geriausia drauge... Aš pasielgiau kitaip: man nereikia draugės išdavikės ir padėvėtų tavo jausmų...

Ta netikėta naktis suvedė mus ir pakeitė mūsų likimus Nuo to laiko mes kartu, nuo tos nakties kai ištarėm "labas", nors visko būta ir skaudžių išsiskyrimų, ašarų, pykčio, pavydo, ambicijų, tačiau iki šiol išliko skardus juokas, šiluma, rūpestis, ir svarbiausia jausmai. Su kiekviena diena jie stiprėja ir auga. Galiu drąsiai pasakyti - myliu tave, mėnuli, mano. Nesu aš angelas, tačiau ir ne blogiausias velnias, prisipažinsiu ne visada moku ir sugebu suprasti tave, pasakyti būtent tai ko tą minutę tau labai reikia, kad kartais tampu svarbesnė aš nei tu, bet visada širdyje aš tave myliu ir to niekada nepamiršk, kad ir aš toli bet mintyse širdyje visada su tavimi. Ilgai nedrįsau sau to prisipažinti, tačiau atėjo laikas kai nebegalėjau to slėpti ir garsiai ištariau - įsimylėjau. Įsimylėjau savo mėlynakį kapitoną. Jaučiau kaip širdelė ima plakti stipriau, kaip pilve skraido ir kutena drugeliai, kaip ėmiau vis dažniau juoktis ir mano veidą puošė šypsena, kai suskambėdavo telefonas imdavau visa virpėti nes žinojau ten - Tu. Tas jausmas nuostabus, žinau esu reikalinga Tau kaip ir tu man, tik deja ne visada mokėjau tai parodyt ir klysdavau, aš atsiprašau už tas ašaras ir įskaudintą širdį. Už bemieges naktis ir nerimą. Bet tikiu, kad išmoksiu gyvent nebeskaudindama kitų žmonių o ypatingai tavęs, nes tu vienintelis žmogus, kurį taip branginu. Kai tu esi man nereikia nieko, nes viskas ko man reikia turiu šalia - Tave.

Ir viskas prasidėjo nuo tos gražios vasaros... Nuo lietaus kuris lijo ne iš dangaus, bet iš indų. Kai pajutau širdy apsigyvenusį naują jausmą, pamaniau, kad tai tik laikina, kad viskas praeis, bet deja suklydau...Tas jausmas vis augo ir augo, kol galiausiai mus suvedė taip, jog dabar negalim vienas be kito. O buvo visko ir ašarų ir negandų ir juoko ir pykčio... Tiek daug įveikią nepasiduokim dabar. Noriu, kad žinotum ir niekuomet nepamirštum keletą dalykų. Žinok, kad myliu tave ne už tai, kad gražiai atrodai, ne už tai kad tavo veidas dar nepapuoštas giliomis raukšlėmis, myliu tave nes tu esi žmogus, kuris gelbėja mane visais aspektais pradedant išklausymu, baigiant ašaros nušluostymu. Nesvarbu, kur aš bebūčiau su tavimi ar už šimto mylių, niekuomet nenustoju apie tave galvojus. Tu visuomet esi mano širdy... "Beprotis aš be tavęs lunatikė tu dėl manęs"... IŠ tiesų tai mes esam tikri bepročiai, metų sūkuryje paklydę ir nejaučią metų skirtumo kuris taip daug reiškia žvelgiant į mūsų ateitį kartu. Bet žinai aš tikiu tavimi tikiu kad mūsų ateitis priklauso tik nuo mūsų noro būti kartu. pasirašo amžinai Tavo.

Jis patraukė mano dėmesį tą varžybų dieną, kai pataikė i krepšį nuo tritaškio linijos. Komandos draugai plojo ir sveikino jį, tačiau aš tik sėdėjau... įsmeigusi žvilgsnį. Keista, kad visus jo komandos draugus aš seniai pažinojau, o jis manęs nedomino... iki tos dienos. Net pati nesupratau kas mane taip traukė prie jo. Juk jo visai nepažinojau. Esu skaičiusi knygoje, kad meilė yra tada, kai pamačiusi žmogų jauti, kaip tave užlieja kažkas švelnaus ,ir atrodo tik norisi bėgti ir iš visų jėgų šaukt, kaip gera gyventi pasaulyje, kuriame gyvena ir jis. Bet kaip kvaila man apie tai kalbėt. Man, kuri netiki meile iš pirmo žvilgsnio... Po kelių dienų ėmiau kur kas mažiau apie jį galvoti. Ir nors mes niekad neesame buvę drauge man jo truko. Vieną dieną nelauktai sulaukiau žinios apie jį... Sužinojau tai, ko geriau niekad nebūčiau sužinojus. Išgirdus, kad galiu jau niekad jo nebepamatyt, aš suklupau, negalėjau išleist jo, nežinant ką jaučiu... Ilgai mąsčiau, tačiau iškart neišdrįsau jam viską pasakyti i akis. Parašiau jam, mes susipažinom. Ir kuo toliau, tuo prasčiau aš jaučiaus, nes žinojau, kad tai laikina... Žinojau, kad jis turi išvykt gyventi kitur. Bijojau galvot apie tai, kad niekad negalėsiu jo matyt, nesvarbu, kad tik iš tolo. Negalėsiu jo paliest ir nesvarbu, kad lyg netyčia. Negalėsiu mylėt jo, nesvarbu, kad tik savyje. Mes susitikom, lygiai taip pat netikėtai, kaip ir susipažinom. Aš atrodo tiek daug jam norėjau pasakyt, bet... Atėjo laikas jam išvažiuot. Ir jis išvyko.

Šiandien šeštadienis. Dar prieš gerą pusmetį laukdavau savaitgalių. Nes juose būdavai tu. Rašau ir akyse kaupiasi ašaros (kur ten kaupiasi, jau verkiu...). Jau ne kartą prisiekiau sau, kad neverksiu, bet nieko negaliu sau padaryt. Ilgiuosi tavęs bele kaip... Žinau, kad beprasmiška, bet širdis nesugeba tavęs pamiršt. Buvai geriausias mano draugas. Bet kaip pats sakei, gyvenimas nestovi vietoj, viskas keičiasi. Pasikeitėm ir mes. Kaip aš bijojau šito laiko, tokio kaip dabar, kai nebus tavęs šalia, kai beveik nebendrausim ir viskas kas buvo gera, gulės kažkur praeity... Kaip aš nekenčiu vienatvės... Aš nemoku būt viena... Viską aš suprantu, kad taip turėjo būti, kad tu nebūsi amžinai, bet po velnių, kodėl dar pjauna tavęs ilgesys? Kaip aš norėčiau leisti kitam save pažinti, būti laiminga, džiaugtis gyvenimu. Negaliu, nors ir nesėdžiu tarp 4 sienų, bet kažkas stabdo... Man visi kiti tokie nykūs, tokie tušti... Galėčiau gal susirasti bet ką, kad tik nebūčiau viena, bet ir to neišeina padaryt... Žinau, tau viskas kitaip... Turi savo mergytę ir su ja gal esi laimingas. Tai gerai, linkiu tau laimės. Suprantu, kad tai kas buvo turėtų likt praeity ir prasidėt kažkas naujo. Bet viskas darosi priešingai ir nesuprantu kam... Ir dar, labai nekenčiu žodžių "viskam savas laikas"... Koks dar savas? jeigu aš noriu šiandien gyvent, o ne egzistuot. Noriu šiandien džiaugtis. Nesmerkit, jeigu nesuprasit mano minčių. Netaikau to daugumai. Parašiau tai, kas šiandien buvo susikaupę.

Pilki medžiai, pilka žolė, pilkas kambarys. Pilkas mano pasaulis. Viskas pilka! Tik tyla neaiškios spalvos. Tikriausiai ji juoda. Mano lūpos vėpčioja, bet negirdžiu savęs. Kalbu, juokiuosi, bet negirdžiu savęs. Girdžiu tylą. Rankomis užsidengiu galvą, blaškausi po kambarį. Atsimušu į sieną, suklumpu kampe. Po truputį rimstu. Įsikniaubiu į patį kampą, užsidengiu ausis, užsimerkiu ir tūnau ten ilgai. Ilgai... Kas čia? Girdžiu neaiškius garsus. Nesuvokiu, nesuprantu, kur esu. Turbūt miegojau. Ir tikriausiai gana ilgai. Nedrąsiai atsimerkiu. Aplinka įprasta. Kambarys, primėtytas skarmalų, sulūžusi sofa ir mažas staliukas. Ant jo mano pusiau atmerkta akis pro miglą pastebi tik vieną objektą - maišelį. Akys išsprogsta. Dingsta migla. Pati nejuntu, kaip atsistoju, griebiu ir bandau slėpti, kur nors įkišti. Staiga atsipeikėju. Suprantu viską, ką darau. Tik nuo ko aš tai slepiu? Juk mano tėvams vis tiek, ką aš veikiu. O jei būtų mane pamatę prieš užmiegant tam kampe? Arba tą maišelį ant stalo? Nereaguotų. Koks jiems skirtumas, kuo aš užsiimu... Jiems vienodai. Niekas nerūpi. Na, žinoma, išskyrus tai, kad būtų ką išgerti. Ir dar užkandos. Stoviu kambary saujoj sugniaužus savo apgailėtino gyvenimo dalį. Nors iš tikrųjų man neapsiverčia liežuvis savo egzistavimą vadinti gyvenimu. Pagriebiu nuo savo lovos striukę ir išeinu iš savo kambario. Leidžiuosi laiptais žemyn ir einu į virtuvę. Et, šeimos vaizdelis...

Tu buvai. Et, ta jaunystė. Prabėgo jau penkiolika metų, o tave prisiminus vis dar suskauda širdis. Buvau jauna ir naivi. Kai septynioliktas gegužis skleidė savo gražiausius žiedus, netikėtai sulaukiau nepažįstamojo skambučio. Vardų įvairovė ir kalbos apie šį bei tą, kol vieną dieną supratau, jog laukiu tų pokalbių, skambučių. Ir visai nesvarbu, kad vardas, kuriuo tave vadinau, buvo netikras. Man tu buvai Sigis. Skambučiai dažnėjo, o širdy kirbėjo nenumaldomas noras tave pamatyti. Rūpėjo išvysti tave, nes širdies kertelė jau buvo skirta tau. Išleistuvių diena. Neprisimenu jos, tik prisimenu, kad tai buvo pirmoji mūsų susitikimo diena. Svaigau nuo buvimo šalia, pirmąsyk jaučiausi princese, nužengusia iš mano svajonių. Deja, mano svaigulys greit atvėso. Netyčia sužinojau, jog tu vedęs, turi vaikų. Žemė susvyravo po kojomis. Raminau save, jog išsiskirsiu, pasakysiu, kad viskas baigta, bet tvirta būdavau tik iki tol, kol išgirsdavau tavo balsą ar išvysdavau tave. Ir vis išsiskyrimą atidėliojau. Iki kito karto. O tie kartai buvo vienas už kitą nuostabesni. Pirmas bučinys, pirmieji prisipažinimai ir pirmosios ašaros. Buvome bejėgiai prieš gyvenimą. Tad nekūrėme ateities su laiminga pabaiga. Tiesiog gyvenome. O gyvenimas tyčiojosi iš mūsų. Rodos, nesimatėm kurį laiką, pakeičiau telefono numerį, išvažiavau į kitą miestą, tačiau ir vėl netikėti susitikimai, pasimatymai. Ištekėjau, susilaukiau savų vaikučių, bet ir vėl gyvenimas suvedė mus.

Kodėl turėčiau kurti eilėraštį tau, jei vis tiek jo neskaitysi. Kodėl turėčiau jame išlieti savo širdį, jei tau nerūpėjo, kaip ją įskaudinai. Kodėl eilėraštis turėtų būti tau, jei net nepaskambinai. Kodėl turėčiau rašyti, kad man skaudu, jei neatsakei nei į vieną mano žinutę. Ir kodėl išvis aš rašau tau eilėraštį, kodėl prisimenu tave? Todėl, kad buvai mano gyvenimo dalis. Teisingai - BUVAI. Bet nebesi. Taip, kaip leidai man išeiti, taip aš išstumiu tave iš savo širdies. Galvojai, kad man skaudu? Tikėjais pamatyti mane verkiančią? Taip. Ne. Taip, man skaudu. Ne, tu nepamatysi manęs verkiančios. Ar žinai, kad tu jau nebegali grįžti. Jau per vėlu. Laukei per ilgai... Per ilgai leidai mano širdžiai kraujuoti. Ar žinai, kad tavo telefono numerį seniai ištryniau. O tos kelios ašaros buvo tikrai paskutinės, kurias išliejau dėl tavęs. Žinoma, mes susitiksime dar ne kartą. Bet tu būsi man svetimas - su žmogaus iš mano praeities kauke. Kaip manai, ką aš tada jausiu? Dabar manau, kad pyktį, o gal visai nieko. Man buvo labai įdomu žinoti, ką galvojai apie mus. Bet taip ir nesugebėjai duoti jokio atsakymo. Nenoriu tavęs kaltinti, kad nebeliko MŪSŲ. Mes abu kalti. Tiesiog jau taip yra...

Buvo paskutinė vasaros diena, žiūrėjau į žvaigždėtą dangų ir riedėjo ašaros, kodėl? todėl kas baigėsi vasara ar todėl kad visą vasarą Tavęs nemačiau? hm... nežinau... prieš 10 dienų buvo svarbiausia mano šventė... sukako 18metų, o Tu manęs nesugebėjai pasveikinti... visa tą dieną tik ir laukiau Tavo žinutės arba skambučio... deja taip ir nesulaukiau... Visa vakarą verkiau... niekada negalvojau kad gali pamiršti... Labai Tavimi nusivyliau... atrodo visai nesenai buvo viskas gerai mūsų santykiuose, ir taip staigiai viskas nutrūko... Kodėl? kaltint save, Tave, ar aplinkinius? Juk sakei kad Tavęs laukčiau... deja kad ir kaip laukiau, laukiu ir lauksiu niekas nepasikeis..atrodo žadėjai tiek daug... bet jau praėjo mėnesis kaip neparašai... Gaila... ir vėl verkiu ir vėl kenčiu... žinau kad nuo to geriau nebus, bet kitaip negaliu... atsiprašau kad taip beprotiškai Tave myliu... Liko trys mėnesiai iki Tavo grįžimo... Laukt lauksiu, bet nežinau ar sulauksiu... gailiuosi kad Tave pamilau... bet vis tiek MYLIU...

Čia rašau aš, dar viena įskaudinta, sudaužyta širdis... Rašau, nes tas skausmas kasdien žudo vis daugiau ir daugiau, ir turiu kažkam išlieti viską ką jaučiu, kas man neleidžia ramiai gyventi... Sako vyrai neverkia, bet patikėkit, tai netiesa. Štai sėdžiu dabar, kažkur svetimam krašte, ir rašau jums laišką, kurio raides plauna riedėdamos ašaros... O kad viskas būtų aiškiau, trumpai kaip įsiliepsnojo meilė: Jos nr. gavau iš draugo, tai - jo sesuo. Mes daugiau nei metus susirašinėjome, kol kartą pasimatėm Palangoje. Pamatęs ją, daug svajonių sukūriau. Tą naktį mes miegojom po atviru dangum, žiūrėjom į krentančias žvaigždes ir mintyse galvojom sau norus. Na, mano noras buvo mūsų meilė, kad ji liepsnotų per amžius, o jos noro aš neišdrįsau paklausti. Tyliai kuždėdamiesi, sulaukėm ankstaus ryto. Nors visą naktį nemiegojom, ryte buvom labai žvalūs, aišku, tai meilė palaikė mus. Gražiai rankutėmis susikabinę išėjom pasitikti saulės.... Šitoj akimirkoj ir norėčiau numirti, tikrai taip - numirti.... Man čia buvo pats gražiausias momentas, kuris ligi šiol mano širdy yra gyvas. Man daugiau nieko tokio gražaus ir nebuvo, nei 21 rožių puokštė kurias dovanojau jai ir negavau net paprasto bučiuko, nei kita. Aš tikrai gailiuosi, kad nespėjau jai pasakyti Myliu, ir taip tūkstantį kartų ... Nežinau kodėl ji pakeitė savo telefono numerius ir kas taip ją privertė daryti... Aš iš gyvenimo tikėjausi daugiau, bent jau laimingesnės meilės... Aš negalvojau, kad meilės jausmas toks žudantis.