Laiškas mylimajam

Naktis… Tyla… Siela įsiklauso… gyvenu dėl Tavęs… mano širdis tik Tau priklauso… kasdien matyt Tave, to užtektų man… dėl Tavęs iškeisčiau rojų… ir keliaučiau pragaran… Naktis… Tyla… Siela įsiklauso… gyvenu dėl Tavęs… mano širdis tik Tau priklauso… kasdien matyt Tave, to užtektų man… dėl Tavęs iškeisčiau rojų… ir keliaučiau pragaran… mano mintys sustojo vos tave aš pamačiau… neiškarto bet iš lėto… vis vien aš supratau, kad Tu tas žmogus… kuris sušildys mano širdį… kuris supras mane net negirdint… nes turi tai ko neturi kiti… nors aš tyliu…Tu mane supranti… supranti mano klausimą… ir viltį ar paliesi tą šaltą širdį… mano vienišą širdį sušildei… ir prisegei sparnus… mylinti širdelė amžinai jauna bus… ir pakyla ten aukštai, nes surado antrą pusę, prižadėk, kad nesuskils ji niekada per puse…man nereikia, kad nuskintum nuo dangaus žvaigždes… man nereikia, kad numirtum dėl manęs… man tik reikia Tavęs… Tavo šilumos… Tavo meilės artumos… ir tiesos, nes aš tikiuosi, kad mylėsi mane visados…Tu tarsi angelas esi… ir gyveni manoj širdy… tik būdama šalia Tavęs būnu meilės apsupty… ir už Tavo akių šypsena nieko niekada gražesnio nemačiau… SPECIAL FOR NERIJUS :*

Laiškas, kuris niekada nebus išsiųstas… Nors šis laiškas niekada nepasieks tavo rankų, bet juo noriu pasakyti visus žodžius skirtus tau, parodyti meilę, ilgesį. Noriu baltame lape parašyti apie jausmus, kurie niekada nesulauks atsako, apie svajones, kurios niekada neišsipildys. Norėčiau surėkti visam pasauliui, kaip tave myliu, koks esi man brangus. Tačiau žinau, kad niekas nuo to nepasikeis, todėl turbūt ir laikau savy tuos žodžius, kurie kartais atrodo gali sudeginti mane. Vakaras, kai buvome drauge, buvo pats gražiausias mano gyvenime. Šalia tavęs jaučiausi tokia saugi, jaučiaus lyg turėdama sparnus. Tik gaila, kad likimas teleido tavimi pasidžiaugti ir būti saugiai tavo glėbyje vos kelias valandas. Tačiau dėkoju likimui, už nuostabiausia mano gyvenimo dovaną – TAVE! Dėkoju, už žmogų, kuris yra lyg angelas: turintis mielą veidą, žvilgančias akis, ramų balsą, šiltas rankas. Atrodo tiek norų ir svajonių širdyje… Kartais, kai man labai sunku, pagalvoju, kaip gera būtų, jei būtum šalia… Gal tos problemos, bėdos, rūpesčiai ir visi sunkumai būtų lengvesni ir mažesni? Man reikia tavęs… Tavo artumo, šilumos, apsaugos, meilės… Reikia šypsenos, kuri nušviestų net tamsiausią mano dieną… Akių, kurios žvelgtų į mane ir sakytų “Aš su tavim”… Rankų, kurios mane apkabintų norėdamos apsaugoti, sušildyti, nuraminti ar tiesiog norėdamos parodyti meilę… Lūpų, iš kurių sklindantys žodžiai suteiktų jėgų ir drąsos… Man buvo taip gera šalia tavęs.

Kartais savo širdyje tikrai jaučiu ledą, ir akyse stovi ledkalnis panašus į tą, kuris pribaigė galingąjį Titaniką. Ir ta šalta situacija tikrai nėra malonesnė nei tos, kai drebu iš meilės be atsako… Dabar aš drebu iš meilės tau, Tomai, tu man paslaptis, o gal uždraus tas vaisius. Nežinau, kas man tave uždraudė: draugė- ne, ne ji sprendžia mano širdies reikalus, atstumas, irgi ne juk jis ne kliūtis, jis menkas trukdis, kurį galima aplenkti. Tai, kas man tave uždraudė, ko gero tai, kad aš nepajėgiau Tavęs paklausti ar myli… Oi tas moteriškas silpnumas pas mane ko gero užkuoduotas ir niekad nerasiu raktažodžio…Banali situacija, o sprendimas anaiptol ne toks jau banalus… Aukštosios žmogaus materijos valdo mano ledinę širdį… Širdis nebėra ledinė, ji plaka kažkiek į tave panašiu ritmu ir ji tokia naivi, ji tiki stebuklais, kurie nesikartoja. Aš paleidau tave prieš daugiau nei du metus, paleidžiu ir dabar. Paleidžiu todėl, kad aš kiekvieną akimirką turiu tau bent po tris klausimus apie tave, apie tavo darbą, apie nežinia dar ką, bet visa tai susiję su tavimi… O tu man negali užduoti net jau taip įkyrėjusių klausimų iš kitų, kaip pavyzdžiui: kaip gyveni, ką veiki, kaip sekasi… Vadinasi aš tau nulis, o taip norėtųsi, kad būtent tu atsakydamas į klausimus, nepamirštum paklausti ir manęs. Bet jei neklausi vadinas tau ir taip visko per akis…

Kodėl meilė tokia kančia. Atrodo, kad meilė – tai laimė, bet kas būna kai vienas myli, o kitas nieko nejaučia? Taip atsitiko ir man. Aš tave myliu, o tu nieko nejauti. Aš nebegaliu, nebenoriu gyventi, nes nors kaip bebandyčiau tave pamiršti, tu vis grįžti sapnuose, aš kenčiu, o tu net negali paguost, kad galėčiau, bent kartais tave pamiršti, taip aš žinau, jaučiu kaip vis labiau nebenoriu gyventi, taip aš taip ir jaučiuosi kaip ant bedugnės krašto… O kaip norėčiau būti tavo glėbyje, jausti tavo kūno šilumą, jei aš galėčiau tave pabučiuoti, skaičiuoti su tavim žvaigždes… Turbūt mano gyvenimas nešti šitą kryžių, bet aš taip nebegaliu. Net dabar kai rašau, skruostais rieda ašaros, jos tokios karštos, atrodo lyg degintų visą veidą, gerklėje kažkas spaudžia, sunku kvėpuoti, o širdį taip spaudžia. Kodėl negalima prisiversti širdies mylėti, kodėl būtent ji gali išsirinkti ką mylėti, o ko ne… Kodėl negaliu savajai paliept, kad ji nemylėtų… Kodėl tavoji nieko man nejaučia? Šarūnai, mano meile, nors sapnuose tave liečiu, bučiuoju ir jaučiu. Man nesvarbu, kad rytą atsikėlusi aš vėl verkiu, kad vėl neįstengiau nesapnuot, sapne nebučiuot… Svarbiausia, kad bent sapne turiu tave…

Atsimeni tą vakarą kai buvome kartu? Aš atėjau tik pasisvečiuoti, bet viskas baigėsi kur kas romantiškiau. Buvome vieni – tik aš ir tu. Uždegei žvakes, grojo tokia maloni muzika… Buvo taip gražu… Laikei mano ranką savojoj. Susėdę abu skaičiavom žvaigždes, tu buvai toks švelnus… Padovanojai man švelnų bučinį… Mano kūnu perbėgo šiurpuliukai… Tavo glėbyje jaučiausi tokia saugi, buvo taip šilta ir gera. Net nepajutau kaip abu likome nuogi. Pridėjau savo ranką tau prie krūtinės ir pajutau kaip smarkiai plaka tavo širdis. Tavo akyse pamačiau tokią kibirkštį, kurios niekada nepamiršiu. Ji buvo tokia šilta ir neapsakoma. Tu mano glėbyje buvai toks tyras ir švelnus. Nuo tavo kūno sklido maloni šiluma. Buvo taip gera. Tai buvo vakaras, kurio niekada nepamiršiu. Pajutau, kad šis pasaulis pilnas meilės, gėrio ir šilumos, supratau, kad Dievas sukūrė mus viens kitam. Ligi tol maniau, kad pasaulis tamsus ir šaltas, bet man atsivėrė akys ir supratau, kad aš klydau… Visas blogis, buvęs manyje ir aplink mane išnyko. Visą pyktį, gyvenusi manyje, sunaikino meilė. Niekada neužmiršiu to vakaro bei nuostabaus meilės ryto, nes aš tave myliu, Linai ir mylėsiu amžinai….

Vieną dieną, kai buvau viena, aš daug ką mąsčiau. Sėdėdama tarp keturių sienų ir mieste, kuriame nėra tavęs. Jis man atrodo toks didelis ir nemielas m. Tada, taip norėjau būti tavo gleby ir svajoti kartu su tavimi. Todėl tokie gyvenimo smūgiai ir likimas priverčia susimąstyti apie gyvenimą ir meilę. Tada pradedi suprasti kas tai yra ir viską labai branginti. Tame dideliame ir svetimame mieste aš jaučiuosi vieniša, nes nėra tavęs šalia. Dažnai galvoju apie tave. Kaip susitiksime? Kaip kalbėsime, kai grįšiu? Ir mano veidą papuošia šypsena. Ta šypsena karštai mylinčio žmogučio. Dabar suprantu: Kas yra meilė? Ką reiškia būti mylimam ir pačiam mylėti? Tai pats nuostabiausias ir brangiausias jausmas, kurį mums dovanoja gyvenimas, bet jį labai reikia branginti ir saugoti. Labai gera yra būti pačiam mylimam ir mylėti. Tiesa, kad mylint užauga sparnai. Jautiesi lyg skristum. Sutinki su manim mažiuk. Visada svajojau apie abipusę meilę. Norėjau būti mylima. Mano noras įsipildė, kurio prašiau per Kalėdas. Turiu nuostabų vaikiną, kuris yra geras, nuoširdus, supratingas. Apie tą, kurį svajojau labai ilgai. Visada per Valentino dieną jausdavausi vieniša ir nelaiminga, nes nebuvo mylimojo. Mylėjau, bet į mano jausmus neatsakė. Bet dabar esu laiminga, nes turiu tave. Jaučiu, kad mes esame daug kuo panašūs. Suprantame vienas kitą. Dažnai galvoju apie mūsų susitikima, kaip susipažinome. Niekada netikėjau, kad sutiksiu tave.

Vasara… Ruduo… Žiema… Pavasaris… Ir vėl vasara… Ir taip kasmet keičiasi metų laikai… Keičiasi gamta, o kartu su ja ir žmonės… Tik vieni iš jų to nepastebi, o kiti džiaugiasi tuo kiekvieną dieną… Aš taip pat anksčiau nekreipdavau dėmesio kaip aplink mane keičiasi gamta… Kaip kiekvieną pavasarį sprogsta medžių pumpurai, o rudenį lapai pasipuošia auksine spalva… Ir tik dabar eidama gatve vis dažniau ir dažniau stebiu saulę, medžius, o ne žmones, kurie kaip visuomet šalti ir abejingi… Toks pat šaltas ir abejingas man buvai ir tu… Labai tave mylėjau, nors gal ir dabar dar tebemyliu… Tačiau nežinau, nes esu pasimetusi savo jausmuose ir mintyse… Mylėjau tave, nors ta meilė ir buvo vienpusė… Daug metų tylėjusi apie savo jausmus, aš išdrįsau tau juos atskleisti… Ar reikia sakyti, kaip jaučiausi, kai tu pasiūlei susitikti? Jaučiausi lyg maža mergaitė, gavusi saldainį… Tačiau tas susitikimas neatnešė to, ko tikėjausi…Tu buvai šaltas ir atrodė, jog tu čia atėjai lyg kažko verčiamas…Tu taip ir neišdrįsai man pasakyti, kad nejauti man to paties, kaip aš tau… Pati tą supratau, kai po mūsų susitikimo tu dingai… Išvažiavai į kitą miestą ir palikai mane laukti… Kiekvieną dieną laukiau tavęs… Kaskart krūptelėdavau išgirdusi telefono skambutį, manydama, jog tai tu… Bet tai nebuvai tu… Ir kaskart jausdavau nusivylimą… Kaltindavau save, jog be reikalo laukiu to, ko niekada nebus…

Tą šiltą vasaros dieną Tavo šypsena mane atvėsino…Dabar raminu save, kad tas gilus akių žvilgsnis buvo nuoširdus, kad Tavo žodžiai, kurie suteikdavo man sparnus, buvo tikri. Tikėti tuo man tiesiog yra būtina. Mano akyse – kiekvienas Tavo veido bruožas, Tavo šypsena. Girdžiu tik Tavo balsą, o lūpose tik Tavo vardas. Vardas, kurį išgirdus, mane užlieja begalinis ilgesys, skausmas, neišsipildžiusios svajonės, kurių buvo tiek daug ir kurios atrodo jau niekada neišsipildys. Dabar vis klausiu savęs, kada tai nutiko, kur aš padariau klaidą ir praradau Tave? O gal jokios klaidos nebuvo? Žinau, kad meilė skirta ne vienam žmogui ir mylėti nepriversi. Tiek daug kartų tikinau save, kad viskas, pamiršiu Tave, pamiršiu viską ir bėgsiu į lietų, kad lietus mane atgaivintų ir nuplautų karčias ašaras. Bet vakaro žara vis atnaujina tą jausmą. Bet šiandien aš pasiryžau ir tariu: sudie. Meilė, kuri mane pakėlė mane taip aukštai, parbloškė mane. Viliuosi, kad gyvenime dar atrasiu tokių pievų, kur žydi baltos ir gražios ramunės, ir tikiu, kad ir kiek daug toje pievoje būtų žiedų, vienas žiedas padovanos tą žiedlapį, kuris sakys: myliu tave. Nors, norėjos, kad ta vieninteli žiedlapį padovanotum Tu… Deja… Viskas per ne lyg sudėtinga… Per ne lyg skaudu ir nepasiekiama… Tu nematai manęs dabar… Tu nematai kaip mano skruostais rieda ašaros. Jos tokios didelės ir sūrios, ir taip degina veidą. Taip norisi dar daug ką pasakyti. Bet… neištarti žodžiai ištirpo kažkur manyje.

Vis dėlto ilgai pagalvojau ir nusprendžiau, kad tą savo paslaptį tiesiog privalau išduoti, nes ilgiau tylėti nebegaliu. Juk artėja šv. Valentino diena. Šį laišką skiriu Andriui iš Panevėžio. Tu atėjai į mano ramų ir nusistovėjusį gyvenimą taip pat ramiai ir pasitikinčiai. Ištiesei man ranką ir tarei: “Aš būsiu tavo draugas”. Geltonavo ruduo ir slinko lapkritis. Būtent – slinko, kaip slenka lietūs. Lėtai sukdamiesi, tyliai šuršėdami sklendė variniai klevų lapai. Šį rudenį aš pamilau lapkritį. Galbūt, todėl vietoj atsakymo aš tau ištiesiau geltoną klevo lapelį. Mane supo namų rūpesčiai, darbas be išeiginių, turėjau šiek tiek susitaupiusi pinigų, o visa kita – žvaigždės, pušys, lietūs. Aš žvelgiau į akis, o jos žiūrėjo į mano sielą. Priglausdavau prie pušų kamienų skruostą ir, atrodydavo, jog klausau vargonų. Daug ko tą vasarą išmokau: išmokau klausytis ir išgirsti, žvelgti ir matyti. Bet svarbiausia – išmokau vienišumo. Tai įvyko prie pat kranto, mane pagavo, nunešė ir įtraukė į sūkurius tavo mintys, vaizduotė, norai ir, švelniai tariant, avantiūros. Kiekvieną kartą pasirodydavai netikėtai ir šypsodamasis ištiesdavai man rankas, spinduliuodamas tiek džiaugsmo, gyvenimo ir energijos, kad nebuvo jokių jėgų atsisakyti, pagautai šio gūsio! Tavo balsas skambėjo nelyg pavasario upokšnis. Tu sujaukei mano mintis ir keitei planus, maišei nerašytus įvykių dėsnius ir sąlygiškumus – tegyvuoja laisvė!

Gal skaitysi šį laišką su šalta šypsena veide ir nusijuokęs pasakysi: be reikalo trukdai mane . Aš žinau, manęs Tu nemyli. Kita Tau jau užbūrė akis. Būk laimingas, jei būti galėsi. O man liks tik praeitis. Žinai, širdis, atstumta, atstumta pirmos meilės, amžinai taps klajūnė. Aš Tave vis dar beprotiškai myliu. Tarp dienos ir nakties, tarp pasaulių dviejų virš savosios lemties stovim mes – aš ir Tu. Man tu kaip nakčiai mėnuo reikalingas, tačiau . Prailgsta dienos, kai nematau Tavęs. Lyg metai valandos tada lėtai su smėliu laikrodyje ima slinkti. Ir ilgesys manas akis užtemdo ašarom karštom. Užkurti karštą ugnį širdy. Atvert tik Tau man norisi savą širdgėlą ir kančią. Virpėjimą manos širdies norėčiau aš, kad Tu galėtumei pajausti. Prisimink visada! Draugystė – vieniems, o meilė tik dviems. Aš pasiilgau Tavęs, Tavo žodžių, žvilgsnių, prisilietimų. Pasiilgau net tos aistros, kurią jausdami lietėm vienas kito lūpas. Ar prisimeni mūsų paskutinį vakarą? Man buvo taip gera su tavim. Dabar esame “paprasti draugai” , o gal kažkas daugiau. Tu man daug daugiau nei draugas. Aš Tau – nežinau. Aš Tau jaučiu viską, ka galima pavadinti meile – myliu Tave. Norėčiau šnabždėti šiuos žodžius nakties tyloje, tada, kai kai aplinkui nieko nėra, tik vienišos žvaigždės, vieniši medžiai, vienišas mėnulis. Juk jie tokie patys, kaip aš be Tavęs – vieniši. Juk jie negali mylėti, o aš galiu – galiu mylėti Tave. Juk pasauly meilės tiek mažai ir aš laiminga, kad ją jaučiu.