Meilė

Leidau sau tave pamilti, nors žinojau, kad ši meilės istorija nesibaigs laimingai. Žinojau, kad anksčiau ar vėliau teks tave pamiršti, galbūt net lieti ašaras ir gailėtis savęs. Tiesiog tu man visam laikui tapai vyro idealu, todėl negalėjau tau nieko nejausti. Pamilau tave už tai, kad tik tu mokėjai mane suprasti, nuoširdžiai patarti, apginti, nes pati to niekada nesugebėjau. Tau vieninteliam užtekdavo kantrybės klausytis manęs, nes man būdavo sunku kalbėti apie save. Buvau užguita pilka pelytė, o tu man padėjai tapti nesusikausčiusia, savimi pasitikinčia mergina. Ar po viso to būčiau įstengusi tavęs nepamilti? Kai į mūsų mokyklą mokytojauti atvyko dvidešimt trejų metų etikos mokytojas, man buvo septyniolika. Žinoma, iš karto atsirado jį įsimylėjusių merginų, kurios jį persekiodavo ir nuolat visiems aiškino, koks jis nuostabus. Tuomet man tai atrodė kvaila ir vaikiška, bet po kurio laiko pati "įklimpau". Buvau labai nedrąsi ir tikrai nebūčiau drįsusi visiems skelbti apie savo jausmus, bet to aš ir net nenorėjau. Elgiausi visiškai priešingai nei kitos bendraamžės - savo jausmus slėpiau. Niekam nevalia buvo tai sužinoti. Visada buvau realistė, todėl supratau, kad šiems jausmams nelemta tapti abipusiais ir teks pasitenkinti platoniška meile. Pradžioje netgi bandžiau apgauti save, jog tai ne meilė, tik laikinas susižavėjimas. Tačiau teisingai sakoma, jog širdies neapgausi. Taigi leidau sau tave mylėti. Mylėti giliausioje bei slapčiausioje savo širdies kertelėje.

Galbūt šiandien prisiminimai jau kankina mažiau, galbūt mažiau tave myliu, bet vis tiek mano meilė beprotiška. Tiek kartų nuvilta, žudyta, paniekinta ji vis tiek gyva. Norėčiau ir aš ją nužudyti bet ji... vis tiek gyva, kaip ir tu.... Kiek kartų aš buvau jai iškasus kapą kurį užverčiau akmenimis, bet vos tik pradėdavau pamiršti tave kaip pati vėl iškeldavau visus prisiminimus į gyvenimą... Ir jie nedėkingieji draskydavo man širdį. Jie smigdavo aštriomis šukėmis, kaip ir tavo žodžiai, kad pasirinkai kitą nes tik su ja matei savo ateitį, dabar matai dar su kita ir dar su kita, kaip tas drugelis skrendi ten kur spalvotos kvapnios gėlės, išsiurbi jų nektarą ir skrendi tolyn.... Ir retai, labai retai dar sugrįžti pas mane, augančią išsausėjusioje žemėje laukiančioje tavo meilės lietaus...Ir koks bebūtum esi kartu ir nekenčiamas ir mylimas... Žinau kad ateities mums nėra, kad meilė liko tik mano širdyje... Bet vis tiek tave kasdien kviečiu pas save... Atleisk man už mano meilę, atleisk, kad apie ją tu nieko nežinai... Atleisk, kad mano mėlynos akys žvelgdamos į tavo rudas akis juose paskęsta ieškodamos nors truputėlio šilumos ir meilės.....

"Meilė - laukinė galia. Kai stengiamės ją valdyti, ji mus sunaikina. Kai stengiamės įkalinti, paverčia vergais. Kai mėginame suprasti, supainioja ir sutrikdo. Ši galia žemėje yra tam, kad suteiktų mums laimės. Tačiau mylint taip, kaip dabar mylime, kiekvienai ramybės minutei tenka valanda sielvarto." Aš bandžiau suprasti... Mano pirmoji meile... Ilgai laukta. Ilgai tikėta. Ilgai viltasi. O paskui suprasta, kad nėra meilės. Jos negali būti. Meilė skaudina ir žudo. Meilė griauna... Kažkur širdies gilumoje aš vis laukiau savo pirmosios meilės ir savo tikrojo pirmojo karto. Ir kažkada sulaukiau... Mylėjau karštai ir beprotiškai. Man atrodo, kad kartu mes praleidome visa gyvenimą ir viskas, kas buvo iki JO, neegzistavo. tuomet man ėjo 19-ti. Buvo gegužės pirmos dienos kai mes susitikome. Paskui buvo karštas, svaigus birželis ilgas išsiskyrimas ir šaltas lapkritis, gruodis kuomet supratau, kad aš jam nebeesu tokia svarbi. Tik vienas mėnuo - ilgesnis už gyvenimą, tik dvi karštos paros - karštesnės už ugnį, ir aš tapau laimingiausiu žmogumi, nes mylėjau. Mano klaida... buvo gruodžio 16, snigo. Jis tolo nuo manęs... mačiau tik jo ašaras o paskui... Jis nužingsniuoja gatve... Aš ėjau lėtai vis toldama nuo tos vietos, kur tolo mano svajonė, kur tolo tas, kurį mylėjau labiau nei gyvenimą. Kai pasižiūriu atgal man atrodo keista, kad vis dar yra žudoma tam, kad "kad aš nevertas" ... "pabučiuok mane paskutinį kartą" tai skambėjo mano mintyse ir lūpose...

Štai ir vėl atėjo eilinis pavasaris. Gamta bunda, žemė atgyja, oras prisipildo nuostabių gamtos kvapų... Visa tai kiekvienam žmogučiui širdyje įžiebia naujų jausmų, atgimimo kibirkštėlę. Taip norisi ką nors karštai priglausti prie širdies, pajusti tą artumą, tą neapsakomai nuostabų jausmą kai dviese jautiesi kaip viena esybė... Deja aš vienas... Dar prieš tris ar keturis metus nebūčiau patikėjęs, jei kokia būrėja būtų man išpranašavusi, kad aš taip jausiuosi. Taip, gyvenimas pilnas netikėtumų. Juk turėjau šeimą, turėjau artimą žmogų, bet kai paklausdavo ar myliu - atsakydavau "Taip" tik dėl to, kad nenorėjau įžeisti, įskaudinti, bet nežinojau kas tai. Išsiskyrus mūsų gyvenimo keliams, aš sutikau ją. Neįmanoma žodžiais apsakyti, kokia gausybė jausmų atsivėrė mano širdyje, koks nuostabus ir įvairiaspalvis pasidarė gyvenimas. Susėsdavome drauge, susiglausdavome ir taip atrodo galėtume sėdėti visą amžinybe, kaip gera būti tiesiog šalia! Kokie saldūs bučiniai, ir vis jų negana, tai taip svaigina, taip nuostabu!.. Netikėjau, kad gyvenime taip gali būti, taip būna tik filmuose, aš be galo dėkingas aukščiausiajam, kad man tai teko patirti. Kodėl teko? - Todėl, kad tai tesėsi tik metus. Pasibaigus šiai nuostabiai pasakai, aš ilgą laiką tik egzistavau, gyvenimas sustojo. Vargais ne galais pavyko man išbristi iš šito nusivylimo liūno.

Buvo niekuo neišsiskirianti žiemos diena - šlapdriba, o taip norėjosi balto, puraus sniego, kuris ir tapo pagrindiniu veiksniu mano istorijoje... Ėmė snigti ir su pirmuoju sniegu atėjo jis - Domas. Domas nenukrito iš dangaus, kaip sniegas, bet tiesiog sningant pasiūlė pasišildyti kavinėje. Tai buvo pirmas kartu praleistas vakaras. Net nepajutau, kaip Domas įsiliejo į mano gyvenimą, jis man tapo reikalingas, brangus ir be galo mylimas žmogus. Nusprendžiau supažindinti tėvus su juo, nes mes planavome tuoktis. Tačiau jie manęs nepalaikė, dar ir dabar prisimenu šviesų kambarį, nesuprantančius tėvų žvilgsnius į jį, į tą laukinį žmogų, kuris iš jų galėjo paveržti jų vienturtę dukrą. Aš nepaklausiau tėvų, mes išvažiavome... Tai buvo laimingiausias mano gyvenimo laikotarpis. Bet aš grįžau, nes manęs laukė studijos, o jis liko ten, nes turėjo pasirūpinti mūsų materialine gerove. Bėgo dienos, savaitės, mėnesiai, jis manęs vis nepasikviesdavo pas save, žadėjo, kad greitai gaus geras pareigas ir tada aš galėsiu atvykti. Aš pykau, jaučiausi apgaudinėjama, išduota... Ir tada mano gyvenime atsirado Edvardas. Gerų tėvų -geras vaikas, perspektyvus jaunuolis, būsimasis farmacininkas, tėvai buvo devintame danguje... Aš su juo susitikinėjau, kad netiesiogiai atkeršyčiau Domui, nors giliai širdyje Domą mylėjau. Prabėgo šeši mėnesiai... Buvo planuojamos mano ir Edvardo vestuvės, žinoma - abiejų tėvų iniciatyva...

Meilė - kas ji?... Gal jos nėra?... Tikriausiai nėra... Žmonės šią sąvoką išgalvojo... Nebetikiu, kad yra toks dalykas kaip meilė... O jei ir yra tai nelemta man būti mylimai... Aš myliu, bet manęs niekas nemyli... Noriu pajusti ką reiškia būti mylimai.... Įdomu koks tai jausmas... Turbūt labai gera kai tave myli... Taip norėčiau kad mano širdį užlietų: pilnaties, nuoširdumo, meilės jausmai... Tapau mumija kuri nieko nebejaučia išskyrus liūdesį, skausmą, vienatvę... Noriu užmigti ir nebepabusti... Nebenoriu egzistuoti ... Noriu gyventi, bet nebėra jėgų atsistoti ir eiti į priekį... Kas man gali padėti atsistoti? Kas man suteiks jėgų?... Nebeturiu Jo... Nebėra dėl ko gyventi... Man nieko nereikia išskyrus Jo... Jo vieno... Noriu Jį mylėti, jausti Jo šilumą, meilę... Noriu kad Jis būtų šalia manęs... Bet to nebus... Nes mūsų keliai išsiskyrė... Mano jausmai liko sutrypti... Širdis srūva... Bet tai nesvarbu... Svarbu tik tai, jog Jis būtų laimingas... Nesvarbu su manim ar be manęs... Mylių Jį visa savo esybę... Viską dėl Jo atiduočiau... Bet deja neteks dėl Jo pasiaukoti... Kaip aš Jį myliu... Labai labai Jį myliu... Nenorėjau jo netekti, bet netekau.. Jau nebesugebu sulaikyti ašarų... O dar visai neseniai negalėjau išlieti nė vienos ašarėlės... O dabar prapliupau... Tikiuosi Jis supras kaip Jį myliu... Visą savo gyvenimą Jį mylėsiu...

Perdien išsiblaškęs, kaip alkanas vilkas aš šiandien gęstančią saulę mintimis palydžiu. Ir siela manoji, lyg jūra brangioji kažko nurimt nenori nes matau aš ir vėl vakarą tylų ir su skausmu žiūriu, kaip slepiasi už girių tolių. Nors saulė ir nukrito, kaip deimantas ryto aš pradedu rašyt iš savo sielos drumzlių apie tai kas mąnąją širdy žeidžia. Jau kelintą kartą aš maniau, kad iš mano širdies tu išnykai. Deja tu, kaip žvaigždė nakty, tai pasirodai tai išnyksti. Tu manyje kaip daina vaikystės. Tokia mylima, kaip lauko gėlei saulė, mylima. Jei nori šauk ir stauk, vis tiek siluetas tavasis rodos prieš akis manąsias. Kaip norėčiau, kad būtum tu tokia tolima, kaip saulė nusileidus. Ar atmeni, kai atėjau aš vakarą gražų pas tave iškėlęs savo meilę lyg kokią puokštę? Ar atmeni, kaip suskubai tą puokštę tėkšt sau po kojom. Maniau širdis manoji tuoj sustos ir krisiu kniūbsčias septynias pėdas po žeme. Deja aš vis dar gyvas, bet pasmerktas kančioms. Žinau praėjo nuo viso to valanda, mėnuo, metai, o gal ir du, bet vis tiek tave nešiau savoj širdy. Pavadintum mane bepročiu ir kvailiu manau. Gal ir tavo tiesa , bet nuo šio vakaro to daugiau nebus. Neberašysiu aš draugams laiškų, nebekursiu aš pasaulio to šviesaus ir gražaus. Nebekalbėsiu aš su pavasario žiedais, kurie kvies mane atsiveri ir kartu pražysti. Nebetikėsiu aš pasauliu, nebetikėsiu aš snaige sidabrine ant savo skruosto. Pradėsiu aš šį vakarą nuo meilės tolt, gal taip tave užmiršiu.

Nusprendžiau papasakoti mūsų meilės istoriją. Meilės istoriją pilną meilės, draugystės, supratingumo, užuojautos ir dėmesio... Šis pasakojimas nebus graudi meilės istorija su nelaiminga pabaiga. Kažkodėl žmonės įpratę pasakoti savąsias meilės istorijas tik tada, kai viskas baigiasi labai graudžiai. O ši istorija dar nesibaigė, ji dar tęsiasi... Kažkas yra pasakęs, kad meilė gali išsivystyti iš draugystės. Aš tais žodžiais netikėjau, kol to nepajutau savo kailiu... Viskas prasidėjo nuo to, kai pradėjome eiti į vieną klasę. Kaip dabar jis man pasakoja į mane Modestas atkreipė dėmesį iškart. Kritau jam į akį, po to jis pajuto meilę man. O aš laikiau jį eiliniu savo klasioku, kaip daugelį kitų. Ir vieną dieną atsitiko taip, jog teko apsikeisti telefono numeriais. Nuo to ir prasidėjo mūsų bendravimas, kuris peraugo į stiprią draugystę. Kalbėdavomės sms žinutėmis kiaurą parą. Nuo ryto iki vakaro. Nuo vakaro iki vėlyvos nakties, nors kitą dieną susitikdavome mokykloje. Kartais tiesiog mes du eidavome kur nors į gamtą praleisti vakarą, ar tiesiog nusimaudyti. Taip, aš jį pamilau. Pamilau kaip draugą, kuris žino visas mano paslaptis, kaip žmogų, kuriam paskambinus, kad ir vidury nakties sulauksiu išklausymo ir paguodos žodžių. Ši mūsų draugystė tęsėsi daugiau nei metus. Per tą laiką tapome labai artimi vienas kitam. Kai jis man pasakė, kad myli mane, man buvo gaila, kad negaliu atsakyti tuo pačiu...

Vakaras. Jis šaltas ir toks niūrus. O dar prieš kelias dienas jis buvo toks malonus ir šiltas. Tu buvai šalia. Aš glaudžiausi prie tavęs ir tu man kartojai kad taip bus visada. Aš tuo tikėjau ir žinojau, kad mes būsime kartu. Kitaip būti negalėjo. Tu nuolatos kartodavai kad myli tik mane ir kad pasaulyje nėra tokios jėgos kuri atimtu tave iš manęs ar mane iš tavęs. Deja tu klydai... Aš tikiuosi kad tokie žmonės kaip tu keliauja į Dangų, į Rojų, į Edeną. Aš žinau, kad tą vakarą tu skubėjai pas mane, bet tą vakarą prieš kelias dienas, pasipainiojo ta nelemta juoda katė, kuri pražudė tave, mane ir mūsų meilę. Aš žinau kad tu mane myli. Myliu ir aš, mylės ir mūsų meilės vaisius. Tu žinai, tos kelios dienos be tavęs... Tu neįsivaizduoji ką reiškią dabar galvoti apie tave ir tave jausti, jausti tavo palikimą manyje. Man sunku, bet aš išgyvensiu, išgyvensiu vien dėl to kad galbūt to norėtum TU. Aš ir tas vaikiukas mylėsime tave ir galvosime apie tave... Nepamiršime tavęs ir daugiau niekada nebeverksime dėl tavęs... Tave nuolatos mylinti...

Myliu, Myliu, myliu, myliu, myliu, myliu galiu tai kartoti visada ir sakant myliu vis užpuola kitoks jausmas... Jausmas kurį pasakyti galiu pasakydama myliu... Paimu tuščią baltą popieriaus lapą ir rašau... Rašau pati nežinodama kodėl, tiesiog drebančios rankos ir širdies gilūs atodūsiai diktuoja žodžius. Kas pasakytų, kad gyvenimas nesudėtingas ir nepainus? Kiekvienas žmogus turi savo istorijas, tačiau aš taip pat galiu papasakoti nepaprastą istoriją. Tai nenurašyti žodžiai, ne eilėraštis padailintas įvairiomis metaforomis, o tikra gyvenimiška pilna jausmų istorija. Prieš pasakojant norėčiau Tau padėkoti, už viską: už kiekvieną akimirką praleistą kartu, už tai, kad esi... Kad esi šalia manęs. Jei būtai dabar šalia manęs tyliai paklaustai, kodėl mano skruostais krenta ašaros? Bet suprask, tai džiaugsmo ašaros. Dar niekada neteko verkti iš laimės, dar niekada nesidžiaugiau taip gyvenimu ir niekada nebranginau taip žmogaus. Vasara. Mums ta vasara buvo abiem ypatinga. Štai jau praėjo metai ir atėjo kita vasara, bet tai kas tada įvyko gyvens mumyse amžinai. Man nesvarbu kiek praeina laiko, diena, mėnesis ar metai. Man svarbiausia, kad būtai šalia. 2006 metų Liepos 31 diena 20 valanda 57 minutes. Tai diena kai mano gyvenimas pasikeitė, diena, kai mes du atskirus gyvenimus sujungėm į vieną. Galėčiau begalę valandų kalbėti ką tada jaučiau, kai pirmą kartą tave pamačiau, ką dabar šiandien jaučiu. Tačiau tik tu vienas mane supranti, tik tu žinai ką jaučiu, nes tik tu jauti mane.