Meilė

Sėdžiu prie žvakės. Aplink tamsu. Tyliai skamba muzika. Ir štai pradėjo groti dainą. Tą dainą, per kurią mes susipažinom. Tą pačią, kurią išgirdus suspaudžia širdį tarsi replėmis. Ir per kurią nesulaikau ašarų. Ta daina primena tave. Prieš akis iškyla tavo veidas. Prieš save vėl matau tavo mėlynas akis. Tas akis, kurios mane ir suviliojo. Tas akis, dėl kurių aš tarsi išprotėjau, pamečiau galvą. O juk aš netikėjau meile. Man meilė buvo tokia banali. Už kiekvieno kampo girdėjau tariant "aš tave myliu". Tie žodžiai jau vemt vertė. Ir štai tuos žodžius aš pati dabar tariu. Ir jie skamba, atrodo, visai kitaip. Dabar jie turi prasmę. Prasmę, kurią suprantu jau ir aš. Girdint tą dainą prisimenu kiekvieną tavo judesį, kai tu pakvietei mane šokti. Tu priėjai prie manęs ir nusilenkęs paklausei "ar norite su manimi pašokti". Pasijutau kaip pasakoje. Aš sutikau. Mes šokome ir šokome. Nepaleidom vienas kito visą vakarą. Buvo be galo malonu. Nuo tos dienos mes pradėjome draugauti. Aš neįsivaizdavau, kad pasaulyje yra tokių nuostabių vaikinų. Iki šiol jie man buvo visi vienodi. Bet atėjo diena, kai tu išvažiavai į užsienį dirbti. Tada viskas sugriuvo. Išvažiuodamas pasakei, kad kol manęs nebus gyventume savo gyvenimus be jokių įsipareigojimų vienas kitam. Nuo tos dienos aš taves nemačiau ir nenorėjau matyti. Nors tu man rašydavai žinutes, jog dar mane tebemyli, bet aš į jas neatsakydavau. Tu buvai grįžęs, bet ir vėl išvažiavai. Taip ir baigėsi mūsų meilė.

Man ne 16, bet.... kaip pamačiau jį mėnulio šviesoje, aš ištirpau. Jaučiau palaimą, malonumą. Nuo ko? Nuo žvilgsnio jo... jis pervėrė mane. Tada man rodės taip aistringai ir karštai. Bet aš klydau... Mes tik.... draugai. Jis ne mano, jis kitos. Kitos, kurią myli, apie kurią svajoja. O ką aš myliu ir apie ką svajoju? Dėl ko žvaigždėtą naktį, žiūrėdama į dangų vis verkiu? Dėl Jo... Dėl žmogaus, kuris man tik Draugas. Dėl žmogaus, kuris, kaip aš jaučiu, yra antroji mano gyvenimo pusė. Ta puselė, kurios trūksta, kad būčiau laiminga. Tik jį noriu justi šalia. Kai Jį pamatau, aš pradedu drebėti... Iš baimės, šalčio... Ne... iš begalinio noro būti drauge. Noro, nors vieną kartą pabučiuoti ir pasakyti: Aš tave myliu. Nemaniau, kad galima taip mylėti vyrą. Bet aš myliu. Todėl, vardan tos meilės aš tylėsiu ir tylomis žiūrėsiu, koks jis laimingas eina su kita. Bučiuoja, glosto... ne mane. Bet aš mylėsiu ir tylėsiu...

Šv. Valentino diena. Dar viena Meilės diena, per kurią žmonės vieni kitiems kalba apie meilę, sako, kad visas pasaulis sugriūtų, jei... Bet... Aš ir vėl negaliu šito tau pasakyti. Ir vėl sėdžiu viena, palinkusi prie balto popieriaus lapo ir su melancholiškomis mintimis apie tave, mano meile, žydryne dangaus!... Rodos visą savo meilę tau jau išsakiau tiek žinutėmis, tiek ir akimis, kurios, patikėk, niekada nemeluoja... Ir tu daug pasakei... bet tavo žodžiai atsitrenkė tarytum į šaltus akmenis, nes manoji širdis jų nepriėmė... Taip ir likau jų neišgirdusi. Žodžių, kurie atstumia, žudo ir griauna... Nes tavyje gebu įžvelgti tik tai, kas gera ir gražu. Kai nematau tavęs, man liūdna ir norisi verkt. Kartais gal nieko nejaučiu, tik tai... kad mano akyse nori pasirodyti ašaros. Kai regiu tave taipogi man liūdna, bet šis liūdesys negimdo liūdesio ašarų. Net atvirkščiai, tik ši akimirka, tokia trumpa lyg laikrodžio dūžis, mane verčia pajusti, jog dar gyvenu, tik ji mane "stumia pirmyn". Kažkada man rašei, jog iš tiesų mane myli, tik nenorėjai to parodyt. Negalėjau patikėti šiais žodžiais, tačiau iki šiol gyvenau jais - viltimi, kad tai tiesa. Ar tai galėtų būti tiesa? Juk aš tik paprasta mergina, širdyje auginanti lauko gėles, svajonėmis piešianti didžiulį pasaulį ir savo eilėmis, kurių nesugebėjau kaip reikiant perskaityti, bandanti prikelti pavasarį. Aš tik paprastas žmogus, trokštanti tik tavo meilės, ieškanti tavojo žvilgsnio tarp tūkstančių kitų.

Sandra, esi mano gyvenimo meilė ir svajonė...Tolima svajonė... Mes esam skirtingi, aš gyvenu svajone apie tave ir nedrįstu tau pasakyti kaip labai tave myliu, nes bijau būti atstumtas, bijau, kad iš manęs bus atimta svajonė... Bet vis tiek noriu, kad tu žinotum, jog kažkur yra žmogutis, kuris tave myli. Taigi, ką jaučiu tau, žodžiais apsakyti neįmanoma. Neįtikėtina, kad tokioje mažoje širdyje tiek daug telpa jausmų: pykčio, skausmo, meilės. Aš noriu jausti tave šalia savęs kiekvieną valandą ir net minutę...išaušus rytui, dienai prasidėjus, atėjus vakarui ir nakčiai įpusėjus... Aš noriu jausti tave šalia savęs kai pūgos siaučia, žiemai prasidėjus... kai lapai krenta, rudeniui atėjus... ir vasarai saulėtai prasidėjus... Aš noriu jaust tave šalia savęs, kai laimė, džiaugsmas mus aplanko..kai skausmas, neviltis mums tiesia ranką... ir kai svajonės virsta pelenais... Aš taip norėčiau būti draugu tavo geriausiu, žmogumi svarbiausiu, tik ta vienintele gyvenimo aistra didžiausia... ir net tada kai aš išeisiu ten, iš kur sugrįžt, deja, nelemta, žinok aš būsiu čia, visai šalia ir tyliai, tyliai alsuosiu tavyje, aš būsiu lietumi prie tavo lūpų, ir plaukus švelniai vėjeliu kedensiu, drugiu ant tavo peties nutūpsiu... ir tyliai pašnibždėsiu myliu...

Žvelgiu dabar į dangų ir galvoju, kokia buvau laiminga, kai tu buvai šalia... Kai visada žinojau į ką galiu kreiptis pagalbos.... Tavęs jau nebeliko... Padaręs lemtingą klaidą išėjai... Išėjai į ten, iš kur jau niekas nebesugrįžta... Palikai čia viską... Svarbiausia palikai savo žmoną ir savo sūnelį, kurio tu taip troškai... Aš tau buvau niekas... Beveik... Niekada nepamiršiu tos dienos, kai priglaudei pas save... Niekada! Tu buvai man viskas... Žinojau, kad aš niekada negalėsiu būti su tavim, nors man taip tavęs širdyje reikėjo... Tie ilgi pokalbiai vakarais, ta duobė iš kurios tu mane ištraukei, tas pirmas bučinys... Kaip aš dabar viso šito pasiilgstu... Kodėl tu išėjai? kodėl mus čia visus palikai? Kodėl? Dabar jau žiūriu pro langą ir žinau, kad jau niekada tavęs nebepamatysiu... Niekada nebegirdėsiu tavo žodžių, pamokymų, pabarimų... Man nebebaisiu jau ir pripažinti, kad tave mylėjau...Tu man buvai kaip vyresnysis brolis ir ne tik... Dieve, o tos tavo akys... Jų niekada nepamiršiu ir dabar stovėdama prie tavo kapo jas menu... man taip trūksta tavęs... Grįžk pas mane... Maldauju... Širdy liko tik begalinis sielvartas ir skausmas... Nuo tavo žūties praėjo jau daugiau nei pusė metų... Susitaikyt negaliu su tuo vis dar ir dabar... turiu danguje žvaigždelę, kuri yra TU.... ją pavadinau tavo vardu, jai patikiu savo slapčiausias mintis ir troškimus... Ir tikiu... tikiu, kad tu prisimeni ten aukštai mane ir padedi man...

Nerijau, čia parašysiu tai ko neišdrįsiu tau pasakyti garsiai. Kai išvažiavai pirma kartą, liepos mėnesį, aš laukiausi. Aš negavau iš tavęs jokiu žinių ir nutariau, kad bus geriau, jei niekas nežinos kas mano vaiko tėvas. Buvau tvirtai nusprendus kad vaikas gyvens tik su mama, o apie tėtę, žinos tik tiek, kad jis buvo geras žmogus ir kad mus labai myli, bet deja kai mano vaikučiui buvo beveik keturi mėnesiai aš ji praradau. Tada man tavęs reikėjo labiau nei bet kada anksčiau, bet aš kaip ir visada buvau viena. Tų kelių dienų niekada nepamiršiu, nes jos buvo sunkiausios mano gyvenime. Supratau kad su vaikučiu kartu netekau ir dalelės tavęs, kuri galvojau visada bus šalia manęs. Kai grįžai namo ir susitikom norėjau pasakyt kas atsitiko, bet neišdrįsau. Vien pagalvojus apie tai pradėdavau verkt ir kai pasakei, kad penktadienį vėl išvažiuoji ir galbūt visam laikui norėjau pasakyt, kad manęs nepaliktum, kad tu man reikalingas labiau nei kada nors anksčiau, bet žinojau, kad savo dukrytei tu reikalingas galbūt dar labiau nei man. Tada aš galvojau tik apie tavo dukryte, kuri per mane butu augus tik su mama. Ir nenorėjau tau trukdyt, nenorėjau kad kada nors man pasakytum kad per mane išsiskyrei su savo šeima. Niekad nenorėjau tau būt kliūtis, todėl ir tylėjau ta vakarą kai matėmės paskutinį karta. O iš tiesų norėjau tik paprašyt kad manęs nepaliktum, kad neišvažiuotum ir kad visada būtum šalia. Dabar aš norėčiau paprašyt to paties, bet neturiu teisės tavęs skirt su šeima.

Kaip aš anksčiau galėjau būt tokia akla? Kodėl aš negirdėjau savo širdies balso? Aš gyvenau tokį beprasmį gyvenimą... kol nepasirodei tu. Man patiko visai kitas. Nepasiekiamas, nes jis ieško idealios, o aš tokia nesu. Bet man užteko vienos nakties, kad pažinčiau tave. O juk buvo paprastas draugų susibūrimas gamtoje. Bet tuo pačiu ir nepaprastas. Nes ten buvai tu. Aprodei apylinkes. Nusivedei prie užtvankos, o ten taip gražu... Naktis... Danguje daug žvaigždžių... Mėnuliukas kybojo... Aplink visiška tyla, kad net girdėjome savo širdies dūžius, tik kur ne kur tylą sudrumsdavo praskridęs šikšnosparnis ir varlių kvarkimas. Sėdėjome apsikabinę ir tokia ramuma širdy, toks nepakartojamas jausmas - saugumo ir pasitikėjimo jausmas. Bet juk būna viskam pabaiga. Išaušo rytas. Atsisveikinome ir išsiskyrėme. Tu išvažiavai atgal į miestą, kuriame mokaisi, o aš pasilikau savajame. Bet aš lauksiu ir tikėsiuos, kad tu grįši...

Jo netekau tavo dėka, o tavęs, nors ir neturėjau, dėl kito, kuriam tikrai esu reikalinga ir kuris tikrai mane myli. Jau mėnuo praėjo, o tu su manim nebendrauji... Skaudu parašyt sms žinutę ir nesulaukt atsakymo. Bandau dar ir dar, o tu vis tyli. Supratau dabar, kad tu manęs taip nemyli, kaip sakei. Jei būtum mane taip stipriai mylėjęs, būtum ją palikęs ir liktum su manim. Sakei: ,,Jos nemyliu. Myliu tave, tu esi tai, ko man reikia." Aš patikėjau, leidau sau tave pamilti, nors ir žinojau, kad kartu ateities nesukursim. Bet vilties liepsna vis dėlto buvo, kad vieną dieną tapsiu laimingiausia pasaulyje... Tavo akys, tas žvilgsnis, tie karšti bučiniai, tavo žodžiai, rankos... Viskas tai užbūrė mane ir aš pasidaviau - pamilau tave... Tik du kartus per pusę metų matėm vienas kitą. Ir to užteko, kad manytumėm, jog pažįstame vienas kitą amžinybę. Taip, buvau su tavim laiminga, neslepiu šito... Tik aš tavęs nesulaukiau. Prašei pakentėt, sakei: ,,Pagyvensim, pamatysim". Bet mano vienatvė ir troškimas turėti brangų žmogų šalia nugalėjo - sutikau priklausyti kitam... Tu įsižeidei, sužinojęs apie tai. Pasakei, kad tave įskaudinau. O kaip tada aš turėčiau jaustis, žinodama, jog esi su ja, bučiuoji ją, o ne mane? Aš pavargau laukti. Man reikėjo kitos širdies, kuri plauktų su manąja vienu ritmu... Ar aš jį myliu? Nežinau. Gal ir taip. Tik šita meilė skiriasi nuo tos, kurią jaučiau tau. Bet tu šito nesuprasi... Tu tolsti nuo manęs dar labiau, nors ir buvai labai toli - kitam mieste...

Mūsų pirmą susitikimo diena pamenu lyg ji būtų buvusi vakar... Aš atėjau pas tave... Tu mane pasitikai šilta šypsena... Nuo tos dienos aš dievinu tavo švelnia šypsenėlę, kurią matau kai būnu šalia... kai būnu šalia matau tavas mėlynas akis... Jaučiu tavo šilumą... Bet ne dėl to aš tau rašau... Rašau tau paskutinius žodžius, kuriuos skaitysi, kai manęs nebus šalia... Kai aš skęsiu ašarų jūroje... Kai širdį persmelks ilgesys... Kai liesis iš sudužusios širdies upeliai kraujo... Kai trauksiu iš širdies, giliai įstrigusią strėlytę... Bet Tu to nematysi... Tavo mėlynos akys turbūt jau niekad neišvys manųjų... Pilnų meilės ir šilumos, kai žvelgiu į Tave... Tavo atmintyje išliks tik atvaizdas su šypsena plačia... Šypsena? Viena aš nebežinau kas yra šypsena... Nebežinau kas yra juokas... Tik būdama šalia Tavęs aš galiu šypsotis ir širdyje jauku... Tik šalia Tavęs jaučiuos laiminga ir kupina jėgų... Prisimink ta mano skardų juoką... Kuris skambėjo kai buvai šalia... Daugiau jau negirdėsi jo... Nes skirias mūs keliai... Prisimink rankų prisilietimus... Šaltų.. Drėgnu iš susijaudinimo rankų prisilietimą... Paklaustum kaip visada: Kodėl jos drėgnos? Dabar aš atsakau... jaudinuosi kai esu šalia tavęs... bijau... nes tai kas yra gražu ir vėl greit baigsis... iškeliausiu į namus... vėl liksiu aš viena... viena su savo meile Tau! Taip! Myliu Tave! Myliu Tave, kaip galima mylėti žmogų... atsimeni paklausei kažkada žvelgdamas man į akis: - Kas nutiko? Ko liūdi?

Tikriausiai kaip ir visos mokinukės, kažkada buvau paika, linksma, vėjavaikė mergaičiukė. Mokiausi dešimtoje klasėje, džiaugiausi kiekviena gyvenimo akimirka ir stengiausi nepraleisti nė menkiausio šanso būti laiminga. Buvau tokia naivi, tokia nerūpestinga, tokia...... patenkinta gyvenimu. Galėjau be sąžinės priekaištų visiems jiems juokaut: " Man visi patinkat..... Ir kiekvienas Jūsų man brangiausias!" Bet...vieną savo nerūpestingo mokyklinio gyvenimo dieną, eidama mokyklos koridorium staiga išgirdau žodį.... žodį, kuris pavertė gyvenimą aukštyn kojom... žodį, kuris buvo toks paprastas, bet kartu toks ypatingas.... žodį "labas". Išvydau akis.... tokias dideles, mėlynas lyg vandenynas, lyg neaprėpiamas dangus. Nieko neatsakiau. Tik praėjau pro šalį. Tačiau jaučiau kaip mano širdis šypsosi. Koridoriuje aidintis triukšmas ir nerūpestingumas tarsi nuplaukė taip toli toli... ir liko tik mano ir tavo susiliejantys žvilgsniai. Nuo tos dienos nė akimirkai nenustojau apie tave galvojusi, tavim gyvenusi, ieškojusi tavo žvilgsnio. Ir kaskart atėjusi į mokyklą rasdavau. Rasdavau tavo šypseną, tavo akis, tavo dėmesį. Nors nė vienas nedrįsom sustot, prakalbėt... tačiau kiekvieną kart prasilenkdami jautėm viens kito šilumą. Taip tęsėsi gan ilgai, tačiau šitas jausmas buvo pats geriausias pasaulyje... atrodo nieko daugiau nereikėjo... tik matyti tave, jausti tavo žvilgsnį. Tačiau vieną nerūpestingą vakarą suskambo telefonas.