Meilė

Gyvenimas būna gražus, kol tu jį tvarkai... Bet ateina laikas kai i tavo gyvenimą įsilieja dar vienas, toks pat savarankiškas, žmogutis... Karta jis pasisiūlo padėti, padėti tvarkyti tavo gyvenimą... Jis žada padaryt jį spalvingesniu, linksmesniu ir vieninteliu... Palengva jis taip ir daro... Jis praskaidrina tavo gyvenimą, suteikia jam prasme... Bet... Bet tu net nepajauti kaip ji tave lengvai "sudirba"... Ji apverčia tavo gyvenimą aukštyn kojomis, priverčia tave pasikeisti, palikti visus draugus nuošaly... Bet tai dar nieko... Jei ji labai nori, net atima tavo gyvenimą ir pastumia tave kritimui i bedugnę... Skausmo, kančios ir sielvarto bedugne... Ir taip kiekviena syki kai tu pasieki tos bedugnes dugną ir pabandai atsistoti ant kojų... Sunkų... Bet dėl ko dar daugiau gyvent, jei ne dėl tos akimirkos, kai tavo gyvenimas būna gražus, spalvingas ir linksmas?

Kodėl? Galima paklausti dar kartą? Kodėl? po velniais kodėl dar nedingai iš mano gyvenimo? Pakylu išpilta prakaito... kodėl dar naktimis, sapnais primeni man save? Dar vienas sunkus sapnas... kodėl nesugebi kaip rytinis rūkas saulei nušvitus išnykti ir nepalikti nei pėdsako mano gražiame ir laimingame mažame pasaulyje? Kodėl kaip košmaras įsibrauni į mano sapnus ir priverti prisiminti tave? Tu tyli. Neatsakai. Nes tavęs nėra šalia. Ir nebus. Ne, nejaugi aš ir vėl kalbuosi su savimi?... ar su sienomis, nuotraukomis ir žaislais?.. išsliūkinu iš savo lovos ir nužingsniuoju prie lango. Praveriu jį. Šaltas vasario vejas leidžia atsigauti visoms mintims. Juk turiu kažkam tai pasakyti. Susirangau atgal ant savo pagalves. Bet užmigti bijau. Dabar jau nekenčiu ir sapnų. Jie man primena kaip aš tave mylėjau... ir atrodo - dar nepamiršau. O prabėgo šitiek laiko- vasara, ruduo, žiema... šitiek dienų, o mano galvoje vis dar skamba tavo vardas, tavo žodžiai. Vis dar gyvenu tavimi.. Net juokinga. Tiek pasaulyje žmonių, tiek milijonai skirtingų žmogeliukų o aš vis dar kaip mažas vaikas kažko juose ieškau. Ieškau ir nerandu... ieškau hmmm.... tavęs. Bent dalelės tavęs. Kas man primintų: tavo šypseną, veidas, žvilgsnis... Prisiminimai dar neišblėso. Jie dar liko mano širdyje ir kai mažiausiai to tikiuosi, sugrįžta ir bando sudrebinti gyvenimą. Mano susikurtą pasaulį. Kaip atsitiko šiąnakt. O dabar aš laiminga. Dabar turiu jau kitą savo Mažutį ir nei kiek nepanašų į tave.

Tik-tak, tik-tak, tik-tak rodos vis garsiau ir garsiau tiksi baltas laikrodukas ant mano rankos, tarsi norėdamas pranešti: baig-ta, baig-ta, baig-ta. O aš vis sėdžiu ant akmens ir žiūriu tolyn, į horizontą už ežero, į besileidžiančią saulę. Su kiekvienu "tik" ir "tak" skinu po ramunės lapelį nuo savo puokštės. Nebežinau, kiek laiko čia sėdžiu, bet jaučiu, kaip laikas bėga ir bėga, o man jau nebesvarbu. Iš gražiosios, pačios nuostabiausios puokštės liko tik gėlių stiebeliai ir baltas šilkinis kaspinėlis. Širdis plaka vis lėčiau ir lėčiau. Jaučiu, kaip ašara nurieda per skruostą ir atsimuša į baltą kaip gulbės plunksnos suknelę tarsi ją pažymėdama prakeiksmu. Sėdžiu čia viena, o juk turėčiau būt pakeliui į Ispaniją ir džiaugtis mudviejų povestuvine kelione! Kaip sunku suvokti, kad jau niekada nebebus žodžių "mūsų", "mes", "kartu". O tiek svajojau, tiek laukiau. Sudaužei mano širdį, kurią visą buvau skyrus tik TAU, į mikroskopinius gabalėlius. Galbūt turėčiau kaltinti save dėl to, kad šiandien taip ir nepasirodei, galbūt aš dariau ką nors ne taip? Bet juk TAU reikėjo tik pasakyti ir viskas būtų kitaip. Galbūt mums trūko bendrumo. Gaila laiko, kurį praleidau su tavim, gaila svajų, neišsipildžiusių troškimų. Dabar suprantu, kokia buvau naivi. Viduje jau net skausmo nebejaučiu, tik tuštumą, beribę tuštumą. Norisi pabėgt nuo visų, lėkt visu greičiu tiek, kiek jėgos leis ir niekada nesugrįžt atgal. Nebenoriu matyt tų pačių veidų, pažįstamų žvilgsnių. Noriu pradėt viską iš naujo.

Žinau, kad tai tik žodžiai bus, tai tik mano mintys iš širdies. Bet tai šauksmas, prašymas, nuoširdus atsiprašymas, kurį skaitant trūksta tavo akių, mano žvilgsnio į tave, prisilietimo prie tavo rankų, šilto apkabinimo, žodžio, sklindančio iš mano lūpų, ATLEISK, PO šio laiško taip ir norėčiau tai padaryti. Aš pavargau laukti pavargau kentėti. Mano jausmai, juos visiškai užpylė tarsi kraujas kuris pripildytas skausmo, pykčio kančių ir ašarų sūrių, Kam visą tai? Juk žodis atleisk tam ir skirtas, sukurtas, kad po jo vėl išsiviešpatautų gerumas ir šilti jausmai meilė, taika ir ramybė. Kad sudužusi širdis, kuri vis dar plaka krūtinėje, kad ji vėl pradėtų plakti degti lyg laužas liepsnoti po stipraus lietaus. Na kam, kam laikyti pyktį savyje kam skaudinti vienas kitą, girdėti vieno iš kito žodžius draskančius širdį, kam griauti santykius kurie buvo tokie šilti. Mes šildėme vienas kitą savo trykštančia meile. Mes buvome pametę galvas dėl jos. Mums tikrai, taip buvo gera, sveikas protas gimdavo tik ryte: mes dar jauni... Rašau ir noriu nors šiuo laišku prisiminti mūsų ankstesnius santykius, mūsų patirtus šiltus jausmus. Šiltas sausio 19 vakaras, kurį tikriausiai nepamiršiu visą savo gyvenimą. Jausmai tiesiog degte degė, kaip pavasarinis žiedas žydi. Man buvai tarsi meilus kačiukas, kurį tą vakarą norėjau tematyti.

Pradėdama rašyti, noriu pasakyti, kad tą žmogų mylėjau labiau nei gyvenimą. Nežinau, gal vis dar ir tebemyliu, bet meilė nesitęsia visą gyvenimą ir man taip liūdna. Verkiau, be galo verkiau. Man ir teliko ašaros, kurios pasirodė, tokios nieko vertos. Prisiminimai apie kažkada trokštamą meilę lyg ir vėl sugrįžo. Man dabar sunku, nes žinau, kad tik svajonėse ir prisiminimuose esi šalia. Neturiu jokios teisės Tau rašyti, bet daugiau negaliu laukti. Tau pasirodys, kad mano šis laiškas toks, kaip ir visi, beprasmis ir tylus. Bet ne. Aš lauksiu, labai ilgai lauksiu tos valandos, kad Tu vėl būsi, bent mintimis šalia. Man daugiau nieko ir nebelieka, tik laukti, to ko niekad tikriausiai nesulauksiu. Tiek daug tiesos esu Tau nepasakius, tiek daug nutylėjus esu. Bet dabar pats laikas viską atskleisti. Pasakysiu, ką jau seniai turėjai žinoti. Daugiau jau nebegaliu tylėti, nes man per daug sunku. Ta tyla neištveriama. Visos tos akimirkos, kurios buvo skirtos Tau, taip ir neatėjo, nes vis laukiau kažko nepasiekiamo ir svetimo. Kaip dabar man sunku, visą tai suprasti. Bet juk viskam ateina savas laikas. Dabar aš jau nebe ta mergina, kurią Tu pažinojai. Aš dabar esu jūra, besiblaškanti į visas puses. Neturiu sau kelio į kurį galėčiau pasukus ramiai nueiti. Esu labai pasimetusi.. Daugiau niekada mūsų keliai nesusijungs, nes esu jau seniai "jūros dugne". Noriu, kad perskaitęs šį laišką Tau nekiltų minčių susimąstyti, ką Tau jaučiu, ar jaučiau.

Saulė jau seniai nusileido, tik danguje tviska žvaigždės mėnulio glėby. Tokia nuostabi, nepakartojama naktis. Tik Tavęs, mano meile, nėra šalia. Tu taip toli ir kartu taip arti. Kodėl Tu toks nepasiekiamas? Toks šaltas ir bejausmis man? Negi taip sunku nors kiek dėmesio skirti ir man? Bent jau atsigręžk ir pažvelk į mane. Sustingusi stovėsiu nors ir šaltyje ar lietuje, jei tik Tu skirsi man nors minutę. Žiūrėčiau į Tave, kaip į nuostabiausią eksponatą, kuris būtų sukurtas tik man. Taip sunku eiti pro Tave ir nieko Tau nepasakyti. Galėčiau tarti nors kokį žodį, bet neleidžia didžiulis ir nepakeliamas mano išdidumas. Jei tik žinočiau, kad turi kitą, tyliai, be žodžių, kaip atėjau, taip ir išeičiau. Pasitraukčiau iš Tavo gyvenimo. Tu žinok, kad myliu Tave labiau už gyvenimą. Gyvenu vien tam, kad žinau - Tu esi. Tu niekados manęs nemylėjai ir nemylėsi, nors ir daug žodžių sakytum, bet jie visi beprasmiški. Jie nieko nereiškia. Tik mano širdyje palieka dideles ir neišgydomas žaizdas, kurios bet kuria akimirką ima ir vėl atsiveria. Jos taip skaudžiai kraujuoja, tik Tu to nežinai. Žinau Tu dievini kitą, man sunku su tuo susitaikyti. Taip reikia Tavo lūpų, švelnumo ir stipraus tavo rankų apkabinimo. Daugiau nieko - tik šių dalykų. Ir žinau, juos gaus kita, tik ne aš... Aš Tavęs nežaviu, aš Tau esu visiškas niekas. Bet Tu man reiški labai ir labai daug. Tu atiduosi save tai, kuri viso Tavo gerumo, švelnumo neįvertins.

Išmokau juoktis širdžiai verkiant, išmokau ašaras nuslėpti nuo kitų. Kiekvieną vakarą ar rytą aš visada svajoju kurgi tu. Kiekvieną dieną saulei patekėjus vien mintimis apie tave aš gyvenu. Kiekvieną kartą pabučiuot tave norėčiau, deja tavęs pasiekti negaliu. Sakyk kodėl taip atsitiko, kad mes dabar jau esam ne kartu ir apkabint tave karštai norėčiau, nors minutėlę su tavim pabūt kartu. Tu supranti, kad aš tavęs ilgiuosi ir tik tave aš vieną teturiu, todėl gyvenimo mums keikti nereikėtų, nes jo dalis yra ir aš ir tu... Apie tave aš vis galvoju ir svajoju, tikiu, kad vėl mes būsime kartu. Tavęs ilgiuosi, myliu ir kartoju: mano gyvenimas - tai tu.

Prieš pora savaičių mano širdelę sujaukė—vienas PAUKŠTELIS. Nors abu turim kitas puses, mūsų abipusio susižavėjimo pavydi visi aplinkiniai. Kur mes buvom prieš 4 metus, kai abu dar buvom laisvi? Bet tas nuostabus jausmas truks neilgai. Po poros dienu mano paukštelis išskrenda...Palieka man tik jautrią ašarą ir sužeistą širdelę. Žinau, jis grįš, bet tik po metų ar daugiau, žinau, kad tas liūdesys ir skausmas su laiku praeis, bet... Graudu žiūrėti į jo liūdnas akis, kai tenka atsisveikinti. Sako, kad meilė ateina netikėtai...Bet nei vienas nenori, kad ji išeitų. Gaila, bet manoji išskrenda... Nežinau, kas bus po metų, bet šito neužmiršiu niekada...

Sulaukiau tamsiausios nakties, ir kai, išvaikęs debesis, vėjas nuskaidrino tyrą žvaigždžių spindesį bekraščiame danguje, labai atsargiai lyg tai daryčiau vogčiomis tramdydama jaudulį ištiesiau lyg sparnus rankas ir nuraškiau dangaus skliaute pakibusį mėnulio ragą. Tai dariau atsargiai, kad tik neužkliudyčiau nė vienos žvaigždelės, jos juk taip netvirtai pridaigstytos prie juodos aksomo skaros. O jei kokia ir įkris į plaukus, švelniai paimsiu ir mesiu į vėjo gūsį lyg balandėlę - lai neša jis atgal ją į padangę. Kaip malonu lytėti švelnų ir glotnų mėnulio paviršių. Jis ir šaltas kaip žarija, ir karštas lyg ledas, tačiau spinduliuodamas mistišką energiją virpina pirštus ir visą kūną. Koks lengvas, bet įsimenantis kvapas, kuris persmelkia net naktinukus. Jis panašus į vanilės ir cinamono dvelksmą, o gal į nepažįstamos neatrastų kraštų gėlės aromatą. Suspaudžiau jį tvirčiau, norėdama patenkinti savo beribį smalsumą. Jis minkštas ir kietas kaip titnagas. Sudarytas iš trapios medžiagos lyg iš nepaprastais ryšiais susietų aukso dulkelių. Kai papūčiau, dalis jų atsiskyrė ir pleveno skaisčiai švytėdamos. Tai mane užbūrė, pajutau, jog nebepriklausau sau. Pasinėriau į sapną, sapnuojamą plačiai užmerktomis akimis. Mane pažadino užgimstančios saulės spinduliai. O jo jau nebebuvo manajame glėbyje. Ir aš pamačiau tik blankų jo siluetą tolumoje, kurį sutirpdė saulės spinduliai. Kodėl jis išėjo neatsisveikinęs? Juk aš net mėnulį jam nuo dangaus nuraškiau...

Uždegu prie lovos stovinčią, vanile kvepiančia žvakę ir klausau tylos. Ach, kaip gera džiaugtis vienatve. Pirmą kart taip malonu klausyti spengiančios tylos, pabūti vienai su savo mintimis ir svajonėmis. Kaip gera paskęsti tyloj. Viskas baigta. Pagaliau. Nuo klevo krenta spalvoti lapai, vakaro miglos lašeliai ir mano liūdesys. Jis krenta ant žemės, susigeria ir išnyksta. Rodos tu tyčia ją bučiuoji, ja po mano kambario langais. Ir pats nematai, kad kerštaudamas man, keršiji pats sau: ji tik šviesiaplaukė mano kopija. Ji net kalba, elgiasi kaip aš... Ir tu su ja nejučiomis elgies kaip kažkada su manimi: bijai apkabint, kad neatstumtų, bijai bučiuot, kad neištirptų. Tu? Tu priekaištauji? Man? Nejuokink... už ką gi? už tai, kad jis mane lepina tuo, kuo lepinai tu? O tu neįvertini, kad jis duoda daug daugiau? O gal už tai, kad tu vaikštinėdamas su Ja sutinki mane su juo ten pat, kur vaikščiodavome mudu? o gal...? Na ne... Nenoriu būt su tavimi, neprašyk. Neliesk manęs savo mintimis, nesiartink žvilgsniu. Dink iš mano minčių. Jei nori pasilik prisiminimus, bet geriau nuskandink. Palik mane.

O meilė, kas ji yra aš nežinau. Norisi ir man ją pajust, bet jau pajutau, nes myliu tą, kurios niekada netūrėjau pamilti. Myliu Indrę, savo klasiokę, bet ji turi draugą. Man yra sunku, norisi pasikeisti ir gyventi kitaip, bet negaliu, nes gyvenu taip kaip gyvenu, o gyvenimas mano vienišas, be draugų, be artimųjų palaikymo, ir be žmogaus kurį myliu. O gaila, kad ši meilė nebus abipusė, ji bus skaudi man, nes ją juk reikės pamiršti. Nieko aš negaliu pakeisti, nors bandau su ja mažiau bendrauti. Sunku man, buvo sunki vaikystė, nes dešimt metų mokykloje iškentėjau klasiokų, mušimą, spardymą, ir visa kita. Kai atrodė, kad viskas baigėsi, pasirodė ji, Indrė. Pasirodė tokia graži, miela, linksma ir draugiška. Kaip man reikia pagalbos dabar, norisi imti ir papasakoti mamai, tėčiui, bert jie nepadės, o puse dienos pamokslaus. Bet meilė akla. Jei aš tai pasakiau, ir mačiau jos veide susirūpinimą, kaip atrodė viskas bus gerai, ji ištarė Mantai aš jau turiu draugą. Ir teko su tuo susitaikyti. Esu protingas žmogus, kuriu knygas, groju gitara, ir šiandien aš sukūriau dainą Indrei. Bet kai dainuoju bėga ašaros, tai yra nevilties ašaros. Niekas nežino, kiek aš iškentėjau vaikystėje, kodėl esu toks nedrąsus. Norisi tūrėti nors vieną artimą žmogų, bet kur rast tokį, aš nežinau. Myliu aš tave Indre, ir leisiu tau būti laimingai ne su manim, nors pačiam bus labai sunku, nes mylėsiu žmogų giliai širdyje. Su meile, Mantas.

Ar tave nuvyliau? Turėčiau jaustis kalta?..nes mačiau pabaigą, prieš mums pradedant. Taip, aš mačiau, kad buvai apakintas ir žinojau, kad laimėjau. Taigi pasiėmiau, kas mano amžina teise. Nusinešiau tavo sielą į naktį. Tai gali būti pasibaigę, bet tuo nesibaigs. Aš čia dėl tavęs, jei tik tau rūpėtų. Palietei mano širdį, mano sielą. Pakeitei mano gyvenimą ir visus mano tikslus. Meilė akla ir tai žinojau, kai mano širdis buvo apakinta tavęs. Bučiavau tavo lūpas ir laikiau tavo ranką. Dalijausi tavo svajonėmis ir tavo lova... aš pažįstu tavo kvapą. Buvau įpratus prie tavęs. Viso, mylimasis... viso, mano drauge. Tu buvai vienintelis. Buvai man vienintelis. Aš esu svajotoja, bet kai prabundu.. tu negali palaužti mano sielos - tai mano svajonės, kurias pasiimi. Kai judėsi toliau, prisimink mane, prisimink mus ir visa, kas mes buvom. Aš mačiau tave besišypsantį. Neilgai stebėjau bemiegantį. Mes turėjome abejonių, bet dabar jau viskas gerai, prisiekiu, tai tiesa. Viso, mylimasis.. viso, mano drauge. Tu buvai vienintelis. Buvai man vienintelis. Ir vis dar laikau tavo ranką savojoj... kai miegu. Laikui bėgant su tuo susitaikysiu. Viso, mylimasis.