Meilė

Lietaus lašai, krintantys ant mano lango stiklo tokie pat šilti, kaip ir ašaros krintančios ant mano skruostu... šlapios, nuo tušo pajuodusios ir patinusios akys, man prabanga... sau tai leidžiu labai retai... tik išgėrusi kokią taurę vyno ir prisiminusi tave... O viskas buvo taip gražu... nors turbūt gražu buvo tik man... tau tai buvo žaidimas, tikiuosi kad tau buvo linksma mane skaudinti, tikiuosi patiko... Vos pradėjom bendrauti, tave pašaukė armija... kantriai visus metus laukiau tavęs, maniau praeis tie metai ir pagaliau galėsiu būti laiminga, mylėjau tave... tu sakei jaučiantis tą patį... Taip, armija baigėsi... praėjo tie metai... aš vis laukiau... praėjo ir dar pora mėnesių ir paaiškėjo, kad tu turi panelę... jau 4 metus ją turi... o aš kaip kvailutė laukiau tavęs... graužiausi, aštuoniolikti mano gyvenimo metai praėjo laukiant tavęs, nors tu buvai nevertas... Visą tą laiką buvai ne mano... buvai jos... Tą akimirką, kai pamačiau jus kartu einančius, plyšo mano širdis, dužo visos svajonės... pasaulis tarytum apsiniaukė... O juk mano gyvenimui taip tavęs reikėjo... Mylėjau tave, Mindaugai...

Viskas prasidėjo viena šaltą, bet gražų sausio devintosios rytą. Atrodo, dar tik neseniai nuaidėjo šventiniai paradai, koncertai ir visas šventinis šurmulys. Ji, atsikėlusi gan anksti, į darbą nusprendė nueiti pėsčiomis. Buvo likusi dar gera valanda iki darbo dienos pradžios, tad ji ėjo neskubėdama. Šaligatviai buvo slidūs. Staiga, mergina netyčia paslydo ir nukrito ant šalto, kieto, slidaus šaligatvio. Kai ji atmerkė akis į ją, norėdamas padėti atsikelti nuo šaligatvio, rankas tiesė vyriškis. Vyras atrodė, mandagus, padorus, kokių trisdešimties metų. Bet iškart ji atkreipė dėmesį į jo šviesius, lyg angelo plaukus ir žydras, lyg vasaros dangus akis. Pagaliau, ji atsistojo, apsidairė ir padėkojo jai padėjusiam vyriškiui. Jis nusišypsojo ir pasakęs, kad skuba į svarbų susitikimą, dingo tekančios saulės spinduliuose... Visą dieną ji negalėjo negalvoti apie jai padėjusį vyriškį, visos mintys sukosi tik apie jį, juk ji nepaklausė net jo vardo. Darbo diena praėjo gan greitai ir štai ji jau sėdi namuose, geria karštą arbatą ir žiūri kažkokį filmą. Pasibaigė savaitė, o ji nesutiko nė karto to mėlynakio vyriškio, nors to ji labai norėjo. Kadangi, ji jau kokius tris mėnesius nebuvo kur nors išėjusi, tad šį šeštadienio vakarą nusprendė su draugėmis nueiti į klubą, pasidžiaugti gyvenimu. Buvo jau dešimta valanda vakaro ir būrelis merginų jau stoviniavo prie klubo. Prie įėjimo didelė grūstis ir merginoms vis nesisekė į jį patekti.

Mylėti, tai iš naujo gimti... Mylėti, tai žiūrėti dviem širdim ta pačia kryptimi..bet kartais meilė skaudina, virkdo.. Mano meilė Tau yra tyra... Nuoširdi... Neišgalvota... Bet myliu tik aš, myli tik mano širdelė... Tu žinai, kad aš tave myliu labiau už savo gyvenimą...Tu buvai mano pirmas bučinys, kurį prisimenu kas kart išvydusi tave...Tu esi mano pirmoji meilė.. Be tavęs man viskas kas gražu ir spalvota atrodo niūru ir tamsu..O aš vis myliu... Myliu tave beprotiškai... Sunku mylėti tave... jaučiu, kad be tavęs man žemė slysta iš po kojų... Viskas atrodo tamsu ir nemiela širdžiai... Pirmas bučinys, pirmoji meilė... Kitas, šito jausmo nepatyręs pasakytų jog tai taip kvaila ir vaikiška, bet man, tai viska kas mano gyvenime įvyko gražaus... Praėjo jau trys metai nuo pirmo bučinio, pirmo tavo apkabinimo... Tu žinai, kad tave myliu, nepamiršk to niekada... Su meile... Tik Tavo amžinai...

Meilė... man tas žodis tapo kasdienybė, lyg plaučiau indus, ar šluočiau kambarį. Tas žodis tiesiog prarado savo galią, tyrumą. Svaiginančios akimirkos – nusėtos dulkėmis it senos knygos lentynoje senolių kambary - tokios užmirštos ir niekam nebeįdomios. Ateities krištole matyti tik tamsi bekraštė erdvė. Iš to kas liko - tik nežmoniškas galvos skausmas. Viskas baigta. Tarytum bučiau iš anksto tam pasiruošusi, nes nei viena ašara nenuriedėjo skruostu... Atsimenu laikus, kai kentėjau ir karčias ašaras rydavau, nes man nebuvo galima verkti jo akyse, aš negalėjau liūdėti, ar būti kažkuo nepatenkinta. Aš privalėjau meluoti jam ir sau... Dabar kai pajutau kitų lūpų saldumą, ir tą jausmą, kad kažkam tu dar esi reikalinga, geidžiama, tada tuščiom akim žvelgi į tą žmogų, kuriam dar visai neseniai jutai nežemišką trauką, meilę, ir suprasdama sau tari : "Tarp mūsų jau nieko nebėra, jokios meilės, švelnumo, noro... tik prisirišimas"... Patirtos trys nelaimingos meilės... Ar gali būt kas sunkiau jaunai merginai, kurios akyse degė optimizmas, žavesys gyvenimu? Atsisuku į tėvus, senelius - jie vieniši. Jiems dar sunkiau rasti savo sielos draugą. O metai nestovi vietoje. Pažvelgdama į veidrodį, galvoju: "Negi ir manęs tokia pati ateitis laukia?"... Ne, aš nepasiduosiu kartu su jumis. Visada ateis rytojus. O aš pažadu jį sukurti.

Mano Meile ar žinai, kaip tave myliu? Nejuda nė vienas lapas, jokio vėjo. Ar apsirikau? Netekau pusiausvyros, suklupau, aptemo protas, susitrenkiau kelį, užgavau sau širdį... Įsimylėjau akimirksniu... ir tą jausmą iki šiol branginu. Apie tave galvoju nuolat: kai lupu apelsiną, varstausi batus, kai vėjas neša lapus, vairuoju mašiną, kai saulė priverčia prisimerkti. Tu drebini žemę man po kojom. Vėl kuriu, vėl mano fantazija gyva. Apie tave galvojant, keistai užima kvapą, nusmelkia širdį, užlieja maloni šiluma. Kiekvienas rytas, prasidėjęs mintimis apie tave, būna nuostabus. Net rudeniniai lietūs būna šilti... Tu keiti mano gyvenimą: atgaivini mintis, jausmus, snaudžiančią aistrą... Myliu tavo rankas, tavo mintis, tavo balsą. Kasnakt, kai atsigulu į lovą - aš visada tavo. Mano pirštai švelniai liečia tavo veidą ir kutena, nors taip iš tiesų nėra... kai matau tave, jaučiu, kaip tave myliu, kaip degu... Kai ilgiuos tavęs, suprantu, kokia tu man svarbi, brangi, nepakartojama, priverčianti mano pasaulį juoktis! Tavęs dar nesutikęs jau žinojau, jog tave mylėsiu... mylėsiu amžinai...

Žinau, kad tu klausai... Žinau, kad nori suprast ką tau jaučiu. Kai eini pro mane tiesiog jaučiu kaip nori prieiti, apkabinti, ištarti myliu... Žinau, nes tai jaučia mano širdis, kuri plaka tik dėl tavęs. Nei aš nei tu neišdrįstam... Gal todėl, kad tai pirmoji mūsų meilė. Gal todėl, kad bijom savo jausmų ir norim juos paslėpt. Tačiau nei man, nei tau nieko neišeina. Viską išduoda mūsų akys, lūpos, širdis, kūnas. Niekaip negaliu nuleisti nuo tavęs akių, lūpos taip pat nori tarti tą stebuklingą žodį myliu... Širdis plaka kaip pašėlus, atrodo tuoj iššoks iš krūtinės, o kūnas visas dreba, lyg vėjyje drebulė. Nežinau kaip tau pasakyti, kad myliu, todėl rašau... Rašau, nes tik taip galiu išsakyti tai ką jaučiu. Bet juk meilė stipresnė už baimę. O gal aš klystu? Gal tai ne meilė?... Bet tada kas tai???... Šitoks stiprus jausmas negali būti tik simpatija... Ne... Tai meilė... Kaip kvailai jaučiuosi, pati klausiu ir atsakau, negaliu susikaupti ir sudėlioti savo minčių. Jos sukasi tik apie tave. Nieko kito sapnuose neregiu, kaip tik tave. Net dabar rašau tau ir apie tave... Nes tik tu mano viltis, mano širdies varomoji jėga... Myliu tave, Deivydai, myliu ir mylėsiu, kol mano širdis plaks. Žinau, kad tu klausai... Tūkstantį kartų sakau myliu, nes kitaip neišdrįsčiau to pasakyti. Noriu, kad žinotum, kad mano širdis priklauso tik tau ir ji plaka tik dėl tavęs. Tikiuosi po to, kai visą tai išgirsi prieisi... Juk viltis miršta paskutinė...

Buvo ruduo. Medžiai žarstė savo auksinius lapus, jie net neįtarė, kad laikui bėgant pavirs į pilkus, kojom mindomus ir nepastebimus. Neįtarė, kad jų laimė yra laikina, kad už metų juos pakeis kiti-auksiniai, taip pat besišypsantys lapai. Jie net neįtarė... Neįtariau ir aš, kad į mano gyvenimą ateis žmogus, kuris sujauks viską, kas buvo iki tol, kad privers jausti kažką tokio tyro ir gražaus. Neįtariau, kad mano širdis taip stipriai prisiriš prie kitos širdies, neįtariau, kad galiu būti tokia laiminga. Tuomet tikriausiai pirmą kartą gyvenime galėjau drąsiai ir užtikrintai pasakyti, kad esu laiminga. Kad tu žinotum kokia aš laiminga buvau! Norėjau bėgti, ir kaip pakvaišus rėkti visiems, kaip myliu, kaip esu mylima... Tai buvo toks nuostabus jausmas... Atiduočiau viską, kad bent trumpam galėčiau sugrįžti į tas akimirkas. Gyvenau vien tik tavim, būčiau atidavus viską, net savo gyvenimą, dėl tavęs. Mylėjau. Labai mylėjau. Vis dar myliu. Ar jauti tai? Tikriausiai ne. Tu išėjai... Išplėšęs mano didelę, kruviną, vis dar pulsuojančią širdį, išėjai... Išplėšęs ją su visom gyslom, įsidėjai į kišenę ir pasilikai kaip atminimą. Kartais jausdavau, kaip išsitrauki ją iš kišenės, kaip žvelgia tavo šaltos akys, lyg prisimindamos tai kas buvo, ir vėl įsimeti ją atgal į kišenę. Man grauždavo tą didelę žaizdą, kurios vietoj kažkada buvo širdis. Vietoj kraujo iš žaizdos sunkdavosi ašaros. Sunkiasi iki šiol.

Viltis - sapnas nemiegant. Patikėk tuo! Visi patikėkit tuo! Nes aš tuo patikėjau. Jei tuo tikiu aš, tai visi tuo turi tikėti. Visi... Su didele viltimi važiavau vakar i Kauna. Su milžinišku tikėjimu... Visą širdį užvaldė laukimas, nuojauta, kad turi įvykti kažkas neįprasto. Su laime, nerimu įsijungiau kompiuterį. Vos įžengus i kibernetinį pasaulį tikėjau surasti tave. Koks aš kvailys! Bėgu nuo tų minčių, bet negaliu pabėgti. Labiausia bijau to, kad tai man visai naujas jausmas. Aš su daugeliu panelių norėjau suartėti, aš ir dabar daugelį panelių palydžiu savo žvilgsniu. Taip aš esu simpatiškas ir patrauklus. Tačiau aš stengiausi būti negailestingas. Stengiausi žaisti žvilgsniais, suteikti viltį, bet išlikti amžinai šaltas. Ko gero neveltui mano rankos visados ledinės, kurias taip nori nuolatos kas nors sušildyti. Cha! Kokios jos naivios. Aš perdaug myliu save, kad atiduočiau kam nors kitam, kol neįsitikinčiau, kad jos manęs vertos. Iš išorės atrodau ramus, o širdyje pašėlęs, pilnas vilties, tikėjimo ir laukimo. Taip dažnai tariu, jog netikiu meile, bet ištikrųjų tikiu ja daug stipriau negu kas kitas. Aš mokėsiu išsaugoti ta tikėjimą! Aš mokėsiu laukti! O gal ne? Juk vis dažniau pasijaučiu pavargęs nuo laukimo, ieškojimo, gyvenimo nuobodybės. Dažnai pajaučiu, jog mano gyvenimas reikalingas kitiems, o ne man pačiam. Taip norėčiau užbėgti gyvenimui už akių, sužinoti visą ateitį. O gal ne? Gal nuo to bus tik blogiau.

Dabar guliu ir žiūriu į vieną tašką... Prisipažinsiu senai buvau tokia liūdna ir išsiblaškiusi. Ir netikiu, kad dėl to kaltas artėjantis niūrus ir šaltas ruduo. Mintyse vis kartoju jo vardą, o gal taip tik save bandau įtikinti, kad tai tik baisus košmaras. Bet niekada neužmiršiu jo ištartų žodžių "TU MELAGĖ"... Bet žinau, kad tai netiesa. Nes aš jį myliu kaip nieką kitą šiame beprasmiškame pasaulyje... Naktys, dienos rytai ir vakarai tai lyg amžinybė be jo... Ir toks paprastas paprasčiausias dalykas sėdėti šalia jo, užuosti jį, liesti jį, net nekalbėti, man tai pasaka... Atrodo, kad jei nebūtų to žmogaus nebūtų manęs... Nes aš be jo niekas! Ir nebijau prisipažinti, kad tai jis man parodė pasaulio spalvas ir vėl privertė šypsotis. Jis toli ir žinau, kad tikrai niekada nebesakys man tų brangių ir širdį virpinančių žodžių. Ir tikriausiai niekas taip kaip jis šiltai ir saugiai neapkabins ir nepasakys, MAŽUTE tu saugi su manimi... dabar atrodo, kad ir dangus gali griūti, saulė užgesti man vis vien. Koks tikslas užsidėti kaukę ir vaidinti kokia aš laiminga ir kaip man gera gyventi... Bet jei aš žinočiau, kad jis be manęs laimingas - atsisakyčiau jo dėl jo laimės ir ateities. Tokia tiesa man jis visas pasaulis... Atėjo laikas šluostytis ašaras ir versti naują gyvenimo lapą...

Nežinau kodėl šį vakarą vėl prisiminiau tave... Nežinau kodėl akyse vėl sublizgėjo ašaros, o širdį užliejo tas žudantis jausmas... O jei viskas būtų galėję būti kitaip. Jei tik būtum rimtai į mane žiūrėjęs... Būtų sutaupyta tiek bereikalingai išlietų ašarų, būtų išvengta tiek skausmo, nevilties... Tu net neįsivaizduoji kaip tave mylėjau. Būčiau nedvejodama atidavus visą gyvenimą už dar vieną dieną su tavimi, bet matai kaip gavosi... Tu įsiveržei į mano gyvenimą atnešdamas man meilę, laimę... Tačiau vos atėjęs, išėjai ir išsinešei viską. Tą pačią laimę, meilę, visas viltis ir svajones ir visą gyvenimą. Sutrypei mano meilę, paskandinai ją ašarose ir skausme. Išvažiavai neatsisveikinęs, nieko nepaaiškinęs, o aš kvailutė laukiau tavęs pusantrų metu. Juk tik norėjau tave mylėti ir kad mane mylėtum. Ir ką man dabar daryti su tuo žudančiu skausmu, su tuštuma, kurią palikai išeidamas? Ką daryti, kad nesiilgėčiau tavęs? Na dabar, praėjus beveik dviem metam nuo tos nuostabios nakties, nebežinau ką tau jaučiu. Bet esu tikra, kad jei nejausčiau nieko, ašarų neliečiau kaskart tave prisiminus. Tu pakeitei visą mano gyvenimą. Aš tau buvau tik eilinis žaisliukas, o tu man visas gyvenimas. O dar kažkas sako, kad likimas nežiaurus... Draugės mane kvaile vadino, sakė nepaleisk lengvai tokio vaikino, kovok kiek gali, kad ir su visu pasauliu. Bet ko verta beprasme kova? Juk žinau, kad mylėti neįmanoma priverst. Tikiuosi bent tu dabar laimingas.

Mano skruostu tyliai nukrito ašara, tiesiai jam ant rankos. Bet jis nusisuko ir nuėjo. Aš nulenkusi galvą dar ilgai stovėjau, medžiai man dainavo ,praskrisdami paukščiai priminė, kad artėja žiema. Dideli, sunkūs lašai krito ir krito, dužo ant juodo asfalto. Skausmas gniaužė kvapą, o aš vis verkiau... bet tą akimirką, kai mano ašara nukrito jam ant rankos, jis nežymiai suspaudė savo kumštį. Ta ašara nuriedėjo jo ranka ir paskendo lietuje. Dabar lietus, rytoj sniegas, poryt tušti lapai man primis jį. Akimirka, ir mes jau ėjome skirtingais keliais. Mano galvoje kilo tūkstančiai klausimų, į kuriuos aš nepajėgiau sau atsakyti. Tik vienas klausimas vis nedavė ramybės - kodėl? Gal todėl, kad neužteko meilės, gal todėl, jog jam pabodo, gal todėl, kad nebuvo jausmų?... Tikriausiai aš to niekad nesužinosiu. Ir lietus ir ašaros bepaliovos riedėjo mano skruostais. Nepajutau kaip sutemo, kaip mėnulis įkopė į dangų, į kurį dažnai susėdę žiūrėjome... Nenorėjau, kad išauštų rytojus, bet laikas bėga, jis gydo žaizdas. Kiekviena diena žada vis kažką naujo, ir gyvenimas tęsiasi visiem, tik ne man. Man gyvenimas sustojo, tą šaltą naktį, kai skruostu nuriedėjo paskutinė ašara.