Meilė

Vėlus vakaras... Tyla... Dar karts nuo karto sukapsi lietaus lašeliai į langą. Aš viena. Už lango sklaidosi niūrūs debesys, atnešę lietų. Pasirodo dailusis mėnulis, pilnatis. Kambaryje plevena žvakių liepsnelės. Susimąstau. Kas darosi mano galvoje? Sumaištis. Prisiminimai, prisiminimai apie tave, kurie nepalieka manęs. Atrodo gyvenimas lekia, vos spėji paskui jį... Bet tu paskui mane, kodėl nepaleidi manęs? Susitikome gana neįprastoje vietoje - bažnyčioje. Pajuokavom, persimetėm keliais žodžiais ir pasukome savo keliais. Bet likimas krėtė pokštus. Jau kitą dieną mes buvome vėl drauge. Tas vakaras buvo nuostabus. Mes daug kalbėjom, juokavom, linksmai leidom laiką su draugais ir net nepajutom kaip mūsų rankos susikibo. O toliau pamažu viskas tik gražėjo. Tavo bučiniai buvo patys nuostabiausi. Būti tavo glėbyje, jausti tavo kvapą, matyti tavo šypseną, tiesiog būt šalia tavęs buvo taip gera. Nuo to svaigulio tapau akla, akla nuo meilės tau. Šalta, laukiau tavęs, sakei ateisi. Valanda, dvi... Snigo, buvo sunku ką įžiūrėti. Bet aš tave taip aiškiai mačiau su kita... Tu atsisukai, greit paleidai Jos ranką, sustojai ir žiūrėjai į mane. Tavo akys buvo išsigandusios ir pasimetusios. Aš jaučiausi kaip trenkta žaibo vidury žiemos. O tu pastovėjai, apsisukai ir nuėjai, nuėjai ir negrįžai. Negaliu susivaldyti, jaučiu kaip skruostu rieda ašara. Ta žiema paliko randą manyje, buvo be galo skaudu. Buvai pirmoji naivios, jaunos mergaitės MEILĖ.

Pastarosiom dienom vaizdai, iš mūsų buvimo kartu, prieš akis lyg filme pagreitintam tik sukasi, sukasi, bėga. Mūsų pieva, maudynės ežere, kai lipant nuo kalno, pirmąkart paėmei mane už rankos, kai guliu skaitydama knygą kambary, ir tu įeini netikėtai ir mes mylimės nors aplink namuose pilna žmonių, kai tu sėdi mano virtuvėje priešais mane, ir geri mano paruoštą kavą iš mano mažų porcelianinių puodelių, ir kai aš pasipūtus bandau vaidinti, kad pykstu ant tavęs dėl mūsų tokių santykių, o tu sėdi žiūri į mane ir tavo akys juokiasi, ir kai pasilinksminime tavo namuose, tu išsivedi mane šokti, ir visas pasaulis aplink išnyksta, lieka tik tavo rankos, tavo artumas, o kai tu snaudi, aš glostau tavo nugarą ir negaliu sulaikyti graudulio, todėl atsikeliu ir išeinu, nes žinau, vis tiek, kad turėsiu išeiti, ir einu per namo, bliaudama kruvinom ašarom, nematydama kelio po kojom, ir kai eidama keliu pamatau nuvažiuojančią tavo mašiną ir neviltį tos akimirkos ir džiaugsmą kai tu grįžti, mane pamatęs, ir paimi kartu, ir kai gulėdama šalia, žiūriu į tavo veidą liečiu pirštais, ir aš žinau, kad tai laikina ir noriu įsiminti, kad šio prisiminimo man užtektų ilgam, akimirka galbūt paskutinė, o gal dar ir ne, ir kai tau išėjus, aš guliu įsikniaubus į savo ranką, uosdama savo kūną, nes jis kvepia tavim ir svaigdama nuo to kvapo, ir tą paskutinę mūsų akimirką, kai tu, atsiklaupęs prie mano lovos, glostai mano kaklą, norėdamas nuraminti, nes ką tik pasakei, kad viskas - pabaiga.

Gyvenime mano... meile mano... mano vizija, iliuzija, tikėjime... kodėl...? Parašyta viena neatsargi sms, vėliau susižavėjimas, dar vėliau meilė, didžiulė meilė griaunanti taisykles, sienas... leidžianti kvėpuoti, mąstyti, gyventi... Bet, tavo šeima... mano šeima... mes susikūrėm mažą gyvenimą, pasaulį, kuriame buvai tu, aš ir mūsų meilė - gili gili, spalvota, kvepianti... Mes nelietėm tavo šeimos, nelietėm mano šeimos, gyvenom dvigubus gyvenimus. Giliai širdyje įstrigę tavo žodžiai "Mieloji, ar tu tikrai nori turėti mano vaikelį?" liks manyje amžiams. Tai nebuvo netyčia, buvo apgalvotas, planuotas, laukiamas, išsvajotas mūsų kūdikis... Tavo šeimoje auga dukros, mano šeimoje taip pat dukros. Man gimė sūnus, mūsų sūnus, mielasis - mažutis, mielas, bejėgis mūsų meilės kūdikis, toks panašus, panašus, panašus į tave... Kartą vaikščiojant mums jūros pakrante paklausiau tavęs "Mielasis, o gal negyvenam dėl kitų žmonių, o gyvenam dėl savęs, mūsų toks gražus kūdikis". Tačiau tu pasakei, kad tavo dukros tau niekada neatleistų, atstūmei mus, bet mielasis, o kaip mūsų meilė, mūsų sūnus? Paaukočiau visą gyvenimą dėl tavęs, bet tu to negalėjai padaryti... Buvo sunku... išgyvenau tavo atstūmimą pripažinti mus pasauliui, bet negalėjau be tavęs gyventi, kaip feniksas kilau iš pelenų, tam kad vėl gyvenčiau... Gyvenom laimingai savo sukurtame pasaulyje tu, aš, kūdikis ir mūsų didžiulė meilė, bet... Mielasis tu padarei klaidą ir tavo žmona sužinojo apie mūsų santykius.

Viskas prasidėjo 2006 Gegužės 27 diena... Tiesiog internete. Mielas vaikinas pasirodė, tad nusprendėm pasikeisti numeriais. Diena iš dienos vakarus praleisdavom prie telefono ragelių tol, kol kuris nors iš mūsų užmerkdavo akytes... Nusprendėm susitikti ir jau kitą dieną ėjom į pasimatymą... Susitikom mes ne restorane, ne kavinėje ar kur prie jūros, o tiesiog gatvėje... Paspaudus Jam ranką, Širdy pajutau tai, ką iki pat šioliai jaučiu. Taip ir leidome dieneles vienas kito glėbyje. Jis man buvo draugė, mama ir tėtis... Jis buvo dalis manęs... Mes juokdavomės kartu, ir verkdavom kartu, kai būdavo sunku, susėsdavom dviese ir tiesiog plepėdavom. Mes viską darėm kartu... Pamilau Jį tokį, koks Jis buvo ir aklai Juo tikėjau, tikiu ir dabar. Beveik nepažinodama Jo, aš Jam leidau pažinti visą save. Nes savo gyvenimo kely aš mačiau tik Jį. Tik Jis vienintelis mane apkabindavo, kai būdavo man sunku, Jis vienintelis buvo su manimi tol, kol užmerkdavau savo akis... Kai pabusdavau, tik Jį prisiminus, aš su šypsena pradėdavau dieną... O dabar... o dabar aš su ašarom užmiegu ir su jomis kartu prabundu... Nes nebėr Tavęs jau... Negailestingas gyvenimas atėmė Jį iš manęs dar ir dabar nežinau kodėl... dėkinga gyvenimui esu tik už tai, kad šitas, kartais labai neteisingas gyvenimas man leido pažinti tave. Ir nesvarbu kiek laiko mes praleidom drauge, svarbu, kad patyrėm tai, ko kiti per visą savo gyvenimą galbūt nepatirs...

Dabar liko tik ašaros ir į šukes subyrėjusi širdis. Aš į pasaulį negaliu žiūrėti tiesiai, sutikdama gyvenimo kliūtis. Dabar aš į viską žiūriu per skausmo prizmę, kuri iškreipia mane supantį pasaulį. Tai vis per Jį. Kam tada reikėjo sakyti tuos žodžius, kurie man atrodė tarsi plaukiantys iš širdies gelmių, jie mane glostė savo švelnumu, nelyginant mylimo žmogaus švelnių rankų. Jis mane lepino ir mylėjo, kaip greitai visa tai išblėso - o kaip skaudu man prisiminti! Dabar tie žodžiai tokie sentimentalūs ir nereikšmingi. Kam tada reikėjo taip kalbėti, kad nemanei mylėti. Man skaudu, aš nerandu vietos gyvenime, man ankšta, troškina, mažai erdvės. Žemė iš po kojų slysta, galva svaigsta, nežinau kas darosi, gal mirtis jau beldžiasi į duris! Na ir tegul, aš nenoriu mylėti! Ne! Ne! Aš noriu mylėti! Ar Jūs girdite?! - bet man sunku. Širdis blaškosi nerimsta, ieško laisvės. Sudužusios šukės drasko ją nuo bet kokio krustelėjimo, kurį gali sukelti prisiminimai. Matau!!!... Akyse aš Tave matau tarsi stovėtum priešais. Tos meilios ir gražios akys, kurios taip meistriškai melavo. Tos lūpos, nuo kurių visą laiką svaigdavau ir virpėdavau. Kuriomis Tu apiberdavai mane karštais bučiniais. Tos švelnios rankos kurios negailėjo glamonių karštomis naktimis. Bet viskas dabar beprasmiška. Gyvenimas dabar nesvarbus ir monotoniškas, liūdnas ir tamsus, tarsi juodžiausia naktis. Beviltiška ko nors dabar tikėtis.

Dovanok gyvenime už tai, kad nemokėjau brangint to, kas išties man yra taip brangu... Tu atėjai ir išėjai, kaip rūkas, ryta prasklaidei ir palikai mane. nenoriu būt ir vėl viena...kiek dar gyvenime kartų teks pamilt ir vėl patirt tą skaudų smūgį? širdis jau netelpa krūtinėj, ji nori lėkt paskui tave... o aš sėdžiu, taip pat kai tu palikai mane, taip ir tebesėdžiu... nenoriu niekur eit, nenoriu nieko matyt ar girdėt... tetrokštu paskęsti ašarų lietuje, kad niekas nematytų kaip grimztu gilyn, kad niekas neatmintų manęs, ir niekas nekentėtų jog palikau šį pasauly... tačiau negaliu... tik viltis mane laiko, tokia didelė ir stipri... tikiu, meile, tikiu, kad dar ateisi ir priglusi prie mano jau spėjusio atšalti kūno ir sušildysi savo ugnimi. aš visada tik ir gyvenu viltimi, kad viskas bus gerai, ir galų gale taip būna... tačiau kiekvienas toks išsiskirimas atneša ir skaudžią žinią, kad meilė gali baigtis, jei nėra sutarimo, jei nėra pasitikėjimo ir atsidavimo... kai aš kalbu tu tyli, kai tu kalbi - aš tyliu, mes taip ir nesusikalbėsim niekada, taip ir nutrūks šilkinis mūsų jausmų siūlas, taip ir užmigsim neištarę paskutinį kartą kaip mylim vienas kitą... atleisk kad aš tokia, atleisk kad kaltinu vis tik tave... ne tu vienas kaltas, aš taip pat kalta... atleisk... išgirsk Viešpatie mano maldą, ir sugrąžink jį, sugrąžink mano gyvenimo tikslą ir įliek vėl šviesą į mano dieną...

Sėdžiu viena kambaryje ir galvoju... Kad ir kaip toli aš būčiau nuo Tavęs ar Tu nuo manęs - aš niekada Tavęs nepamiršiu ir visada Tave mylėsiu... Antrasis sakinys skamba taip banaliai, tarsi iš kokios nors muilo operos. Bet juk jos ir kuriamos remiantis realiu gyvenimu! Mano mažas gyvenimėlis - kaip ta muilo opera... Mūsų meilė prasidėjo ne ypatingai gražiai. Bet laiką atgal atsukti vis tiek norėčiau... mums tuomet abiem buvo po aštuoniolika. Aš savo namuose, sode skyniausi raudonuosius serbentus (juk skanu vasarą blynai su trintom uogom su cukrumi). Keliu pravažiavo rusva mašina su muzikos garsais. Lyg matytas veidas už vairo, bet tiek tik ir tepagalvojau... Iki vakaro. Vakare, dar saulei nenusileidus, TU pasirodei prie mano kiemo vartų... ta pati rusva mašina. Truputį šnektelėjom, vadinai važiuoti su Tavimi į Kauną. Nesutikau. Juk pirmą kartą taip susitikom, niekad anksčiau taip nebendravom, negaliu juk aš iškart taip imt ir važiuot... 😉 Na taip, mes mokėmės mokykloje, bet tada tik labas ir šiaip kokiu mokykliniu reikalu persimesdavom porą žodžių. Daviau Tau savo telefono numerį. Ir Tu nuvažiavai. Neskambinai man ir nerašei. Maždaug po savaitės vieną naktį sulaukiau skambučio. Atsiliepiau - tačiau niekas su manimi nekalbėjo. Tyla truko kokį 15 min. O tada aš padėjau ragelį. Ryte parėjo žinutė iš to pačio numerio. Esmė - matai ką naktimis sapnuoju... netyčia per miegus ir paskambinau... Buvau devintame danguje! Nuo tada susirašinėjom SMSais, po savaitės nutarėm susitikti.

Palikai mane vieną rugsėjo dieną. Verkiau 3 dienas iš eilės. Ir dabar, pagalvojus apie tave dažnai pradedu verkti, kaip maža mergaitė. Nes ašaras manąsias sukūrei, tu, mažiuk. Pasiilgau tavęs... Man svarbiausia, kad tu sugrįžtum pas mane. Myliu tave ligi šiol ir mylėsiu amžinai, nes esi pirmas žmogutis, pavergęs mano širdį. Kai pamatau tave, noriu pribėgti, apkabinti, pabučiuoti, pakuždėti į ausį, kaip tave myliu, bet nedrįstu, nes priklausai dabar kitai. Pavydžiu jai labai. Būdama su tavim pamiršdavau savo rūpesčius, galvodavau tik apie tave. Negalėdavau atitraukti akių nuo tavęs, katinėli. Tavo akys ir šypsena be galo graži. Myliu tave. Žinau, kad dar gali sugrįžti pas mane. Lauksiu tavęs, tik sugrįžk. Noriu bučiuoti tavo karštas lūpas, noriu jaustis mylima... Atsiprašau už viską, ką ne taip padariau, atsiprašau už labai negražų poelgį. Suprask, buvau supykusi ant tavęs. Atleisk man. Myliu tave, mano džiaugsme, esi man vienintelis. Laukiu sugrįžtančio... Myliu, mažiuk tik tave.

Dykuma... Didžiulė, beribė, karščiu alsuojanti smėlio jūra, vis labiau ir labiau kankinama deginančios saulės ir spindulių... Žmogus... Keliaujantis per ją pavargęs ir išsekęs, atrodytų, beprarandąs viltį ir norą gyventi... Išsekintas jo kūnas, sunkiai judantis ir neklausantis jo paties norų ir minčių padėti jam... Ir staiga žmogus pamato karščio nualintuose smėlynuose oazę... - Valio! Aš išgelbėtas! Aš dar gyvensiu... - sušunka žmogus ir skuba link jos. Jo žingsniai greitėja, keleivis turi tikslą - tikisi ten rasti vandens... Vanduo suteiks jam jėgų... Jis galės toliau keliauti per dykumą. Žmogus prieina prie mažo šulinio: - Taip! Čia tikrai - vanduo! - iš pradžių lūpas vandeniu jis suvilgo nedrąsiai, tačiau pajutęs jo suteiktą galią ir norą toliau keliauti per dykumą, pradeda godžiai gerti, prausiasi juo veidą, rankas, pila jį ant viso savo kūno ir negalvoja, kad tas mažo šulinėlio vanduo senka... Nyksta, kol visiškai jo nelieka... Tarsi visai ir nebuvo... - Na ir kas! - pagalvojo žmogus, - juk dykumos platybėje yra ne vienas šulinys! Aš rasiu kitą ir atsigersiu iš jo, atgausiu naujai jėgų ir galėsiu toliau keliauti! Ta didžiulė saulės išdeginta dykuma - tai Mūsų Gyvenimas... Žmogus, ja keliaujantis - Tu, o tas šaltinis vidury dykumos buvau Aš... Vanduo - Mūsų Meilė... Gyvenime reikia išmokti saugoti viską, kas brangu ir gali daugiau nebepasikartoti. Reikia išmokti po savęs kažką palikti ir kitiems. Juk šiuo atveju žmogus nesuvokė, kad tas šaltinis jam išgelbėjo gyvybę...

Mielas nepažystamasai, Mes - atskirai, o galėtume būti kartu... Juk tiek nedaug tereikia - tiesiog susipažinti... O gal mudu jau pažystami? Vieną dieną tu atėjai į mano pasaulį... Diena, rodos, niekuo neypatinga, tačiau... Tačiau aš vis dar tavęs nepamirštu, taip norisi tau parašyti ir paklausti, kaip gyveni, ar vis dar prisimeni mane... Bet negaliu... ir šito nedarysiu, nes aš pati tau pasakiau, jog viską baigiam...Tiesą sakant nieko ypatingo (neleistino) ir nebuvo, tik laiškai, žinutės ir vienas vienintelis susitikimas, po kurio nusprendžiau dėti tašką. Ir ne todėl, jog, anot tavęs, man nepatiko tavo išvaizda... tai netiesa - nesu aš pati princesė, tad neieškau karalaičio.. Taip nusprendžiau, nes kuo toliau, tuo dažniau "pagaudavau" save galvojant apie tave... o tu... tu nesi vienas... Tu turi ją... Ją, kuriai skambini, kuriai tari meilius žodžius, kurią bučiuoji, kurią glaudi šalia savęs naktimi. Nenoriu būti trečia, nenoriu griauti tai, ką judu jau susikūrėte... Taip nusprendžiau, nes kuo toliau, tuo dažniau "pagaudavau" save galvojant apie tave... o tu... tu nesi vienas... Tu turi ją... Ją, kuriai skambini, kuriai tari meilius žodžius, kurią bučiuoji, kurią glaudi šalia savęs naktimi. Nenoriu būti trečia, nenoriu griauti tai, ką judu jau susikūrėte... Tad šiandien pro ašaras aš vis dar tariu... Aš viena...

Supratau, kad meilė ne vien tik laimė širdyje, o ir neapykanta, ašaros kančia... Būna visko joje... Išdavystės... Apgaulės... Netekties... Ir daug, be galo daug ašarų... būna širdyje taip blogai... atrodo slysta žemė iš po kojų, kad ir kaip nenorėtum gyventi - tenka... Dėl rytojaus, dėl ateities... Jei galėtum atsukti laiką atgal ir nedaryti to, ką padarei... Įsimylėjai ne tą, kuris tau buvo skirtas... Ir tavo meilė jau nelaiminga... Vis mąstai kodėl... Kodėl taip atsitiko? Kai ašaros upeliais bėga, o skausmas netelpa širdy, tu nori to, ko jau negali įvykti... Atrodo, tai kas buvo taip gražu, tai buvo tik gražu... prisimenu kas buvo... ir ko daugiau jau nebebus... Rankos dreba, širdis virpa ir visa tai dėl tavęs... Kažkada be galo tave mylėjau, Donatai, o dabar po šitiek laiko supratau, kad tu nevertas... nevertas, kad liečiau ašaras dėl tavęs, nevertas, kad tave mylėčiau... Tu žaidi kitų žmonių jausmais, galbūt kada nors pajusi kaip su tavim žaidžia, bet jau nieko negalėsi padaryt, nes bus per vėlu...