Mokslo sritys

Rugsėjo 1-2 d., kaip klubo "13 ir K°" valdybos narė, buvau išsiųsta dalyvauti konferencijoje Briuselyje. Prieš tai Europos pacientų forumas (EPF), kuriam vadovauja Rodney Elgie - jis taip pat ir GAMIAN-Europe prezidentas - atsiuntė kvietimą siūlyti savo kandidatūras. Jie rašė, kad pirmenybę teiks pacientams iš 10 naujų Europos Sąjungos šalių ir jie bus atrinkti balsuojant. Kartu su pirmininke paruošėme ir išsiuntėme motyvacinį laišką. Labai apsidžiaugiau, kai netrukus gavau kvietimą. Pirmą kartą į užsienį teko keliauti vienai, tačiau juk Briuselyje kalbama angliškai ir prancūziškai, tad buvau tikra, kad didelių problemų nebus. Vėliau sužinojau, kad tuo pačiu lėktuvu skris dar dviejų organizacijų pacientų atstovės - Vida Augustinienė (Lietuvos diabeto asociacija) ir Eglė Kvedaraitė (Astmos pacientų klubų asociacija). Kopenhagoje laukė malonus siurprizas - ten susitikome su este Urve Randmaa- Estijos psichikos sveikatos asociacijos prezidente, apsisprendusia vykti į konferenciją paskutinėmis dienomis. Ji gera mūsų klubo pažįstama iš buvusių GAMIAN-Europe konferencijų. Tik mes pastebėjome, kad ji visada atvažiuoja viena ir niekada neatsiveža pacientų. Galiu pasakyti, kad ir Briuselio konferencijoje buvau vienintelė psichiatrijos paslaugų vartotoja, visi kiti - profesionalai: Paolo Morselli (GAMIAN-Europe generalinis sekretorius), Urve Randmaa (Estijos psichikos sveikatos asociacijos prezidentė), Raluca Nica (Rumunijos psichikos sveikatos lygos vykdančioji direktorė), Marguerite Mormal (Belgijos depresijos lyga) ir Gael Lindenfield (psichoterapeutė ir 22 savipagalbos knygų autorė).

Neretas, grįžęs į darbą po atostogų, prasitaria: “Jaučiuosi taip, lyg būčiau neatostogavęs…” Pasirodo, bloga savijauta po visaverčių atostogų nėra atsitiktinumas, tai patiria didelė dalis dirbančių asmenų. Grįžimas po gyvenimo šventės į prozą gali būti toks pat stiprus stresas organizmui, kaip atleidimas iš darbo ar išsiskyrimas su mylimu žmogumi. Masačiusetso (JAV) mokslininkai, tiriantys tinkamą darbo ir poilsio režimą, priėjo prie išvados, kad didžiausią stresą patiria ne tie darbuotojai, kurie keletą metų dirba be išeiginių ir atostogų, o tie, kurie po ilgai lauktų ir visaverčių atostogų grįžta į darbą! Madrido universiteto psichologų duomenimis, apie pusė visų dirbančių ispanų, po atostogų grįžę į darbą, patiria trauminį sindromą. “Grįžimo po atostogų” sindromas pasireiškia įtampa, nerimo jausmu, padidėjusiu nervingumu, taip pat tokiais somatiniais (vidaus organų nervinės reguliacijos) sutrikimais, kaip galvos skausmas, krūtinės skausmas, širdies plakimas, nemiga, skrandžio veiklos sutrikimai. Yra Ispanijoje ir tokių, kurie grįžta į darbą su malonumu, - apie 15 proc. dirbančiųjų. Apie 35 proc. dirbti po atostogų pradeda be ypatingų psichinių ir fiziologinių pasekmių. Psichologai pataria, kad jau išeinant atostogauti reikia susitaikyti su mintimi, kad viskas, kas gera, kada nors baigiasi, ir tada darbas po atostogų nebeatrodys košmaras.

Visi medikai turi pacientų, kurių mielai atsisakytų. Maždaug 15 proc. pacientų gydytojai įvertina kaip keliančius frustraciją. Ypač šie pacientai nemalonūs tiems gydytojams, kurie turi didelių karjeros ambicijų, kurie įsitikinę, kad gali išspręsti visas medicinines problemas bei išgydyti visas ligas. Deja, nors jie ir labai išsekina, tačiau atsisakyti “nepatogių”, “nemalonių” pacientų kaip tik ir būna sunkiausia. Vienas iš būdų nugalėti “sunkių” pacientų keliamą frustraciją – tai įvertinti galimą jų psichopatologiją ar asmenybės sutrikimus, suprasti pacientų požiūrį į jų simptomus bei panaudoti specifines technikas bendravimui su jais pagerinti. Groves J.E. “sunkius” pacientus yra charakterizavęs pagal būdą, kaip jie elgiasi su sveikatos priežiūros darbuotojais: labai priklausomi, labai reiklūs ar besijaučiantys nusipelniusiais, manipuliuojantys ar atsisakantys priimti rekomendacijas, savidestruktyvūs ir neigiantys problemas. Pastaruoju metu Levinson W. ir kt. nustatė, kad besirūpinantiems “sunkiais” pacientais gali tekti patirti įvairių frustracijos šaltinių: per mažai pasitikėjimo, per daug problemų (“užtvindo” savo problemomis), streso, kančios jausmus (kuriuos skatina gydytojo emocinė reakcija į pacientą), aiškumo trūkumą (dėl painios paciento ligos istorijos), rekomendacijų nesilaikymą, reikalaujantį, kontroliuojantį ar manipuliuojantį elgesį, specialias problemas (pacientas gali piktnaudžiauti alkoholiu ar narkotikais, jį gali varginti lėtinis skausmas).

Kompanija įkurta susivienijus dviem klestinčioms farmacijos kompanijoms - “Lečiva” ir “Slovakofarma”. “Lečiva” vystymosi istorija apima net 600 metų. Kompaniją įkūrė Prahos verslininkų Fragnerių šeima, pradėjusi vaistus gaminti pramoniniu būdu. Po Antrojo pasaulinio karo, nacionalizavus Čekoslovakijos pramonę, Fragnerių gamykla netrukus tapo pirmaujančia Čekoslovakijos farmacijos pramonės įmone. 6-ajame dešimtmetyje ji buvo reorganizuota į valstybinę įmonę “Lečiva”. Nuo 1998 m. Čekijos vyriausybė leido privatizuoti pagrindinę šalies vaistų gamyklą ir per trejus metus įmonė buvo visiškai modernizuota. Jai vadovauti pradėjo privatūs akcininkai ir JAV investiciniai fondai, kurie daug lėšų investavo į mokslinę-tiriamąją veiklą, naujų gamybos technologijų vystymą, kokybės kontrolės sistemų įdiegimą. Kompanija įdiegė geros gamybos praktikos (GMP) standartus, kuriais vadovaujasi visuose gamybos etapuose. Rezultatų ilgai laukti nereikėjo: 1999 m. nauji preparatai sudarė 14 proc., o 2001 m. - beveik 40 proc. kompanijos apyvartos. Veikliųjų medžiagų pavadinimai rodo, kad kompanija specializuojasi šiuolaikiškų generinių preparatų, kurių patento galiojimo laikas baigėsi vos prieš metus ar dvejus, gamyboje.

Kalbėti apie skausmo mediciną kaip apie savarankišką medicinos šaką Lietuvoje gal dar būtų per drąsu. Šiuo metu dar nėra pakankamai srities specialistų, juolab kad teisės aktuose dar nėra sąvokų lėtinio skausmo liga, skausmo gydytojas. SAM lygiu nėra sprendimų, reikalingų specialybei įteisinti bei skausmo medicinos paslaugoms teikti. Kita vertus, per šešerius Lietuvos skausmo medicinos draugijos veiklos metus padaryta nemažai. Lėtinis skausmas - ne tik medicininis, bet ir psichologinis bei socialinis reiškinys. Būtina jį vertinti klinikiniu ir psichologiniu aspektais, įsigilinant ir suprantant subjektyvius asmens pojūčius. Tuo ši sritis artima psichologijai bei psichiatrijai. Svarbu, kad į skausmo klinikas patektų ligoniai, kuriems tokia pagalba tikrai būtina. Medikai dar ne visuomet tinkamai atskiria skausmo ligą, ir kol kas pacientų srautai nesureguliuoti. Tiek pirminės grandies gydytojams, tiek specialistams reikia žinių vadinamajai lėtinio skausmo ligos ribai nustatyti, t.y. kada ligonį reiktų nusiųsti pas skausmo gydytoją. KMU Skausmo gydymo poskyryje taikomas esminis skausmo klinikos darbo organizavimo principas - daugiaprofiliškumas, t.y. dirba neurologai, anesteziologai - invazinių ir neinvazinių medicinos sričių gydytojai specialistai. Aktyviai bendradarbiaujama su kineziterapeutais. Nekoreguodami judėjimo aktyvumo, skausmo neįveiksime. Aktyvi raumenų veikla skatina endorfinų, kurie didina skausmo pojūčio slenkstį, sintezę. Siekiame, kad dirbtų ir psichologas.