Bendrinės kalbos normos ir jų kodifikacija*

The Norms and Codification of the Standard Language. On the basis of both the experience gained in standardising Lithuanian and the theoretical principles of the Prague School, the article demonstrates the necessity to draw a distinction between the norms of a language and codification. The most important, all embracing, criterion for evaluating the standard language and its concrete manifestations is expediency (functional efficiency). The article stresses the importance of the style and functional differentiation of the standard language and the necessity of partial language norms. A very important feature and criterion of codification is the flexible stability of language norms which tolerates variability.

The purity of a language is not considered an essential language codification criterion – it is subordinated to the criterion of expediency. The other criteria – expressiveness, clarity, precision, etc. are determined by concrete styles and should not be applied to the standard language in general.

Norma nėra specifinė bendrinės (literatūrinės) kalbos ypatybė. Normas, kaip tam tikrą kalbos priemonių ir įgūdžių visumą, turi kiekviena kalba ir tarmė, nesvarbu, ar kas yra mėginęs sąmoningai reguliuoti jos raidą, ar ne. Imkime kurią norime stipresnę, mažiau kitų kalbų paveiktą lietuvių kalbos tarmę, – ir pamatysime, kad visi jos lygmenys – fonetika, gramatika, leksika, netgi tam tikra prasme ir stilistika – yra tvarkomi griežtų nerašytų įstatymų.

Taigi norma nėra specifinė bendrinės kalbos ypatybė, jos skiriamasis požymis. Skiriasi tik pats normos pobūdis ir kalbos vartotojų pažiūra į ją. Kaip žinoma, bendrinė kalba yra visuomeninio, viešojo minčių reiškimo ir bendravimo priemonė, egzistuojanti dviem pavidalais – rašytiniu ir sakytiniu. Buitiniai dialogai, kuriais iš esmės tenkinasi tarmės, tesudaro vieną iš nežymių jos funkcijų. Čia dominuoja rašytinė ir sakytinė kalba, skirta dažniausiai neapibrėžtam skaitytojų ir klausytojų ratui. Tokio tipo kalboje situacijos ir kontekstas beveik netenka reikšmės. Kalbos adresatas (skaitytojas ir klausytojas) praktiškai negali paprašyti siuntėją (rašytoją ir kalbėtoją) pakartoti tai, ko nesuprato. Tokia situacija neišvengiamai reikalauja ne tik kiek kitokios – išbaigtesnės, pastovesnės, net iš dalies šabloniškesnės sakinio struktūros, bet ir apskritai griežtesnės normos, kurios tvirtai laikosi siuntėjas ir kurią puikiai išmano adresatas. Kiekvienas normų pažeidimas tokioje situacijoje, – net tokių dirbtinių, kaip, pavyzdžiui, rašybos, – apsunkins tarpusavio supratimą. Įsivaizduokime, kaip būtų sunku skaityti, jei tą patį sakinį rašytume įvairiai: Brolei išvažiavo šeutdų, Broliaj iš Vasževo šiavdū ir pan.

Iš žymiai platesnės bendrinės kalbos paskirties plaukia ir kita jos ypatybė: funkcinis susiskaldymas į atskiras savos paskirties „kalbas“, vadinamuosius funkcinius stilius. Tarmės normą sudaro praktiškai viskas, kas visų vartojama; bendrinės kalbos normai priklauso ne tik visuotinai vartojami, bet ir atskiri specialūs elementai, būdingi, pavyzdžiui, tik buitinei, tik dalykinei kalbai ir pan. Antai tam tikri muzikologo ar mediko mokslinės kalbos elementai gali būti nesuprantami filologui, nekalbant jau apie daugumą kitų bendrinės kalbos vartotojų. Taigi tam tikra prasme galima tvirtinti, kad bendrinės kalbos norma, kurios branduolį sudaro visuotiniai, privalomi elementai (ypač fonetikos, morfologijos ir pagrindinio žodyno fondo), yra suskilusi į tam tikras dalines normas (ypač žodyno ir sintaksės atžvilgiu), būdingas tik atskiroms funkcinėms jos vartojimo sferoms. Todėl nei kalbos elementai gali būti laisvai perkeldinėjami iš vienos sferos į kitą, nei vieno kurio stiliaus reikalavimai taikomi kitiems. Dėl tos priežasties ydingas yra kai kurių kalbininkų noras primesti mokslinei ar dalykinei kalbai šnekamosios ar beletristinės kalbos reikalavimus ar beletristikos kalbą turtinti dalykinės kalbos elementais. Neįmanomai skamba tokie kasdieninės mokslininkų kalbos sakiniai, kaip Mergina išsirietus kaip integralas, nepakenčiamas būtų kodeksas su tokiu, pavyzdžiui, paragrafu: Jeigu kas kitam be reikalo į galvą kaukšt, tam penkiolika paručių šmaukšt.

Tarmių norma susiformuoja stichiškai ir palyginti ilgą laiką išlieka patvari, jų atstovams specialiai to nesiekiant. Tarmės paprastai užima nedidelę teritoriją, jomis kalba palyginti nedaug žmonių, ir kalbos skilimo sąlygos čia yra menkos. Bendrinė kalba yra visos tautos bendravimo priemonė, kuri jungia daugybę žmonių, susiskirsčiusių ir teritoriškai, ir sociališkai, taigi yra natūraliai linkusi diferencijuotis – skilti į tarmes ir socialinius dialektus. Todėl bendrinės kalbos normą būtina „dirbtinai“ formuoti ir palaikyti, nes ji negali egzistuoti ir plėtotis be rašytojų, kalbininkų, pedagogų ir apskritai visos visuomenės sąmoningų pastangų. Jos normos turi būti išsamiai aprašytos, užfiksuotos ir prieinamos visai visuomenei. Kitaip sakant, bendrinės kalbos normos būtinai yra kodifikuotos, t.y. užfiksuotos tam tikromis taisyklėmis. Tų taisyklių visumą sudaro bendrinės kalbos kodifikacija. Skirtumas tarp kodifikacijos ir normos ne visada pabrėžiamas, dažnai norma vartojama ir kodifikacijos reikšme, bet iš tikrųjų tas skirtumas labai esmingas. Norma – realūs kalbiniai įgūdžiai, reali vartosena, kodifikacija – taisyklės, kurios tą vartoseną fiksuoja ir riboja jos svyravimus. Norma – dinamiškas, kintamas reiškinys, kodifikacija visada statiška: ją galima tik pakeisti kita, bet pati ji nekinta.

Idealiu atveju kodifikacija turėtų tobulai atspindėti normą, bet iš tikrųjų jau vien dėl minėto normos dinamiškumo tarp kodifikacijos ir normos yra tam tikrų prieštaravimų (plg. bendrinės kalbos kodifikuotą kirčiavimą proga, oda, rūšis ir realią normą proga, oda, rūšis). Kalbininkų uždavinys juos maksimaliai mažinti. Geriausias metodas tą pasiekti – griežtų mokslinių kodifikavimo kriterijų taikymas ir, žinoma, visapusiškas (kartais net matematiškas) realios vartosenos tyrimas. Atkakliai stengtis išlaikyti senosios kodifikacijos rezultatus reikštų griauti bendrinės kalbos normas, o ne saugoti jas.

Svarbiausia ypatybė, į kurią būtina atsižvelgti, kodifikuojant bendrinę kalbą, yra normos stabilumas, arba pastovumas. Norma visada daro ir turi daryti amžino, nepajudinimo reiškinio įspūdį. Jeigu vienais metais rašysime Aukštumose lyja, kitais – Augštumose lįja, trečiais – Augštumose līja, – negalėsim kalbėti apie jokią normą, nors visais atvejais kodifikacija, šiuo atveju rašybos taisyklių visuma, būtų labai gera. Tokie kaitaliojimai kiekvieną kartą darytų visuomenę neraštingą, verstų ją mokytis iš naujo.

Rašyba, kad ir kaip ją vertintume, yra visiškai išorinis dalykas; kalbos esmė ir jos tobulumas labai menkai nuo jos tepriklauso. Žymiai didesnę reikšmę turi vidinių kalbos elementų – gramatikos ir žodyno – stabilumas. Tik stabili pastarųjų norma gali būti garantija, kad tai, ką sakom ar rašom, bus suprasta teisingai ir skaitytojui nekils jokių nereikalingų pašalinių asociacijų.

Vadinasi, vienas iš svarbiausių kodifikacijos ir apskritai kalbos kultūros uždavinių yra palaikyti bendrinės kalbos normų stabilumą. Kiekvienas kišimasis į bendrinę kalbą, kuris griauna jos stabilumą, yra iš principo ydingas, nors būtų teisinamas ir pačiais tauriausiais motyvais. Priešingai – kalbininkai savo veikla turi stengtis normą stabilizuoti ir palaikyti, saugoti tai, kas yra stabilizuota. Į kiekvieną nusižengimą normų stabilumui visuomenė visada labai jautriai reaguoja. Pavyzdžių toli ieškoti nereikia. Prisiminkime, kaip buvo sutiktas nelietuviškų vardų rašymo projektas, pagal kurį iš Bielinskio pasidarė Belinskis, iš Gėtės – Getė, iš Sosiūro – Sosiuras. Net iki šiol iš esmės nekodifikuotų lietuvių vietovardžių formų patvarkymą daug kas sutinka gana priešiškai. Visi tie taisymai bei projektai visuomenei nepatinka tik todėl, kad griauna nusistovėjusią vartoseną, realiai egzistuojančią normą.

Normos stabilumą dažniausiai griauna arba pavėluotas noras ją pakeisti (paprastai didesnio grynumo arba taisyklingumo sumetimais), arba netobula, realios normos neatitinkanti kodifikacija. Įsigalėję kalboje reiškiniai, sutinkantys su tos kalbos sistema, turi teisę joje egzistuoti. Tais atvejais, kai jie prieštarauja esamai kodifikacijai, reikia kovoti ne su kalbos faktais, o pirmiausia pakeisti kodifikaciją. Šia prasme neatidėliojant reikėtų atsisakyti e ir a skyrimo po minkštųjų priebalsių, tarptautinio e teisinimo ir kitų panašių dirbtinių dalykų, kurių dabartinė tarties kodifikacija realiai egzistuoja tiktai popieriuje ir galbūt kelių specialiai išsitreniravusių filologų kalboje. Labai svarbu atsisakyti žodžių oda, proga, yda, rūšis ir kt. kirčiavimo pirmąja kirčiuote, reikia įteisinti mišriųjų tvirtapradžių il, ul tipo dvibalsių tarimą (kilpa, pulti) su pailgintais i, u bent variantų teisėmis, nes jų dabartinė kodifikacija daugeliui bendrinės kalbos vartotojų yra neįveikiama, ji paremta tik menko Lietuvos plotelio norma.

Labai svarbus normos stabilumo laidas yra kodifikuotų variantų buvimas kalboje. Dėl nesuprantamų priežasčių leksikos ir sintaksės variantai yra įprastas dalykas, o fonetikos ir morfologijos variantų atkakliai vengiama. Sakysim, šnekamojoje kalboje vartojamos šiuo metu iš esmės tiktai trumposios kai kurių formų galūnės (troboj, laukuos, einam ir kt.), bet jos vis dar vertinamos tik kaip pakenčiamos, bet ne norminės. Kartais variantų mėginama atsisakyti dirbtinėmis taisyklėmis (plg. daug – daugiausia, bet gerai – geriausiai, taip pat žodžių kėlimo taisykles). Iš tikrųjų variantų buvimas yra ne mažiau esminė normos savybė, kaip jos stabilumas, nes norma visada yra paslanki, dinamiška, o jos stabilumas ne statiškas, o lankstus. Variantų, dubletinių lyčių gausumas negali būti laikomas bendrinės kalbos trūkumu. Žinoma, ne visi dubletai yra reikalingi, bet dėl jų nereikia daug sielotis; kalba gana greitai juos arba stilistiškai diferencijuoja, arba visiškai jų atsisako. Ypač drąsiai lietuvių bendrinėje kalboje turėtų būti įteisinami kirčiavimo dubletai, nes čia dar daug kas nenusistovėję, o įvairūs mėginimai tų ar kitų formų kirčiavimą kodifikuoti jau ne kartą yra patyrę nesėkmę (prisiminkime kelis kartus keistą priesagų -inis ir -ininkas vedinių kodifikaciją).

Bendrinė kalba nėra pati sau tikslas, o priemonė siekti įvairių tikslų, todėl kiekvienas jos elementas pirmiausia vertinamas tikslingumo požiūriu. Tikslingi yra tie kalbos reiškiniai, kurie atlieka kokią nors funkciją. Sakysim, bendrinės lietuvių kalbos kodifikacija reikalauja visiems nelietuviškiems vardams dėti galūnes ir juos linksniuoti. Nėra abejonės, kad galūnės originalą gerokai iškreipia, bet iš tikrųjų tas dėjimas visai tikslingas, nes lietuvių kalboje nėra prielinksnių, galinčių atlikti kilmininko, naudininko ir vietininko galūnių funkciją, nėra ir pastovios žodžių tvarkos, skiriančios veiksnį nuo tiesioginio papildinio. Pavyzdžiui, lietuviai negalėtų suprasti sakinio Bizet išsiuntė Voltaire laišką (kas ar kam, – Bizė Volterui, Voltero ar Volteras). Kas kita su moterų pavardėmis: dėlioti joms lietuviškas priesagas būtų netikslinga todėl, kad dažnai reikėtų spręsti neišsprendžiamą problemą: Miller – Milerytė ar Milerienė. Tačiau ir čia rasta šiokia tokia išeitis: dėti, kur galima, lietuvišką galūnę bent prie moters vardo.

Ryškiausias netikslingos kodifikacijos pavyzdys – vadinamasis tarptautinis e. Funkcijos jis kalboje neatlieka jokios, nes neįmanoma rasti nė poros žodžių, kurie skirtųsi tik „tarptautiniu“ ir „lietuvišku“ e ir galėtų pasitaikyti tame pačiame kontekste. Netgi kaip tarptautinių žodžių signalas jis visai nereikalingas – tą puikiai atlieka trumpasis atviras e, kurio lietuviškuose daiktavardžiuose iš viso nėra, o tarptautiniai žodžiai beveik visi yra daiktavardžiai; veiksmažodžių yra žymiai mažiau, bet ir jie nepasitaiko viename kontekste su lietuviškais veiksmažodžiais ir nesudaro su jais porų, besiskiriančių tik tais e.

Ypač reikia žiūrėti tikslingumo, kodifikuojant dalines atskirų funkcinių stilių normas. Kiekvienu atveju negalima išleisti iš akių, kad atskiras funkcinis stilius turi savo specifinę paskirtį, ir todėl, kas tikslinga viename stiliuje, gali būti netikslinga kitame. Pavyzdžiui, daiktavardinės konstrukcijos ir štampai – nepakenčiamas dalykas beletristikoje ir publicistikoje, bet daugeliu atvejų yra būtinas dalykinėje kalboje. Konstrukcijos įvykdyti tyčinį nužudymą, padaryti nusikaltimą teisėje, įvykdyti surašymą statistikoje ir pan. yra visiškai tikslingos ir nekeistinos tyčia nužudyti, nusikalsti, surašyti, nes daugelis veiksmažodžių čia reikalautų visai nereikalingo galininko. Be to, jų daiktavardžiai yra terminai, kurių negali pavaduoti veiksmažodžiai. Šabloninės konstrukcijos ir gatavos formulės gali būti labai naudingos ir tikslingos kanceliarinėje kalboje, nes jos padeda labai operatyviai surašyti dokumentus ir tiksliai suvokti jų esmę.

Reikia pasakyti, kad lietuvių bendrinės kalbos kodifikacija šių dalykų nelabai paisė ir buvo orientuojama į tam tikrą abstraktų bekvapį vidurkį, artimą šnekamajai kalbai. Iš dalies dėl tos priežasties net ir dabar dalykinė ir mokslinė mūsų kalba yra dar gana nenusistovėjusi.

Tarp kitų norminimo kriterijų yra keliami kalbos grynumas, taisyklingumas, sistemingumas, logiškumas, tikslumas, estetiškumas ir kt. Iš jų kaip pats svarbiausias neretai traktuojamas kalbos grynumas. Tačiau jis ir visi kiti kriterijai yra šalutiniai, priklausomi nuo pagrindinio – tikslingumo kriterijaus. Jeigu, pavyzdžiui, neturime savo žodžio kokiai sąvokai, visiškai pateisinamas skolinio vartojimas. Vis dėlto po tikslingumo kalbos kodifikuotojai jo daugiausia paiso ir juo remiasi, nes, pakeitus svetimus elementus savais, kalbos norma ir net sistema gali gerokai sustiprėti (pašalinami nereguliarūs garsų bei žodžių junginiai, nenormalūs darybos modeliai). Netgi terminologijoje, kuriai būdingas didžiausias internacionalumas, savos darybos žodžiai neretai patogesni už svetimus, nes iš jų lengviau daromi įvairūs vediniai, tekste jie būna paslankesni ir sklandesni. Be to, savi bendrinės kalbos elementai yra prieinamesni daugeliui žmonių, jie žymiai greičiau plinta ir lengviau stabilizuoja pačią bendrinę kalbą.

Bendrinė kalba yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir tautos prestižo ir didžiavimosi dalykas. Ši jos funkcija ypač išryškėja nacijos formavimosi ir tautinio atgimimo momentu: tipiškiausia jos išraiška – purizmas, nukreiptas pirmiausia prieš skolinius iš tautų pavergėjų kalbos. Būta tokio purizmo ir bendrinės lietuvių kalbos istorijoje, bet jis, apskritai imant, reiškėsi labai saikingai. Griežtai kovota tik su tomis svetimybėmis, kurios savo vidine forma prieštaravo kalbos sistemai. Kiti skoliniai guiti tik tada, kai jiems turėta pilnaverčių savų pakaitalų. Tačiau neretai plačiai žinomi skoliniai nebūdavo keičiami savais žodžiais ir ypač tada, kai pastarieji buvo žinomi labai siauroje teritorijoje.

Dabartinio kalbų kontakto sąlygomis tie principai irgi iš esmės tinka, tik vadovautis jais reikėtų labai nuosekliai ir jokiu būdu grynumo nepaversti sau tikslu. Kur kas svarbiau yra saugoti vidinę bendrinės kalbos formą, tik jai vienai būdingą žodžių modeliavimą, savų sakinių, žodžių junginių bei semantikos struktūrą. Kovoti su jau prigijusiais skolintais žodžiais, savo vidine struktūra neprieštaraujančiais kalbos sistemai (pvz., blynas, tarka) yra nereikalingas dalykas, erzinantis visuomenę, atitraukiantis kalbininkų dėmesį nuo žymiai svarbesnių problemų.

Kartais tarp kitų kodifikacijos kriterijų dar akcentuojami kalbos taisyklingumas ir sistemingumas. Taisyklingumas yra kodifikacijos, jos taisyklių atitikimas, sistemingumas – kalbos sistemos atitikimas. Vadinasi, taisyklingumo kriterijų galima taikyti, tik vertinant konkrečius kalbos reiškinius. Sistemingumas, apskritai imant, nėra joks kriterijus, o kalbos ir jos normos egzistavimo prielaida, jų conditio sine qua non. Pradinės kodifikacijos (bendrinės kalbos formavimosi) metu pasirinkta kalbos sistema nulemia visus galimus normos pakitimus bei variacijas, ir normoje negali būti reiškinių, tai sistemai prieštaraujančių. Sakysim, galima ir reikia svarstyti, kuria kirčiuote kirčiuoti žodžius reiškinys, traukinys, audinys ir pan. (3a ar 3b), bet neįmanoma kelti klausimo, kaip kirčiuoti žodžių ranka, grybas, paskutinis, fakultetas daugiskaitos galininką, nes šių žodžių kirčiavimą galūnėje lemia pati sistema. Arba galima diskutuoti, kaip sakyti Sveikinu su gimimo diena ar gimimo dieną, bet nesusipratimas būtų kelti klausimą, ar galima sakyti sausio pirmo, nes skaitvardis, derinamas su moteriškosios giminės daiktavardžiu (diena), turi būti tos pat giminės.

Taigi svarbiausia normos savybė yra jos stabilumas, o svarbiausias jos kodifikacijos kriterijus – tikslingumas. Visi kiti kriterijai plaukia iš pastarojo, bet nė vienas iš jų negali tikti visiems kalbos atvejams ir visiems jos stiliams. Vertinant tą ar kitą kalbos reiškinį, visada pirmiausia reikia žiūrėti, kaip jis tarnauja tam tikslui, kurio siekia rašytojas ar skaitytojas.

* Girdenis A., Pupkis A. Bendrinės kalbos normos ir jų kodifikacija ­ Kultūros barai. 1970. Nr. 1 (61). P. 65–67.

Views All Time
Views All Time
6842
Views Today
Views Today
1
0 0